XI eil. sekmadienis (Mt 9,36–10,8)
Šiandienio pasaulio skurdas yra didesnis, negu įstengiame įsivaizduoti. Jungtinių Tautų dokumentai rodo, jog dviem ar trims ketvirtadaliams žmonijos trūksta būtiniausių dalykų. Su kokiu įkarščiu žemėje turėtume ieškoti skurdo dykynių, kad amžių pabaigoje išgirstume Kristaus balsą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“ (Mt 25, 3). Bet yra ir kitokių vargšų, kurie kiekvieną sekmadienį sėdi stadionuose ir jaudinasi dėl įmušto įvarčio. Jie nieko daugiau neturi. Todėl jie tarsi dievus garbina sporto įžymybes, grožio princeses, filmų ir šlagerių didvyrius. Jie daugiau nieko neturi. Iliustruotas žurnalas yra jų dvasinis maistas. Kas jaudina šiandien žmogų – Už ko ištekės jo kaimynė? Kaip suliesėti? Kur laikyti savo mašiną? Jie daugiau nieko neturi.
Žaidimai, pramogos šiandien tapo savo rūšies religija, religijos pakaitalas. Tai moderni, gyva, dinamiška, patraukli, ypač jauniems žmonėms, „religija“. Tai keistokas religijos supratimas! Jie neturi jokių aukštesnių interesų, kilnesnių idealų. O kalti mes, kad neduodame ateinančioms kartoms dvasingesnio gyvenimo pavyzdžių.
Dievo Apvaizda labai sistemiškai veikia. Velykų laikas jau pasibaigė. Sekminės įvyko, bet Šventoji Dvasia ir toliau veikia, ir toliau dalija savo dovanas. Motina Bažnyčia džiaugsmingai atšventė Dievo Kūno ir Kraujo šventę. Buvo suteiktos, bet ir toliau teikiamos Šv. Dvasios dovanos ir toliau esame maitinami Dievo – jis toliau mus maitina savimi. Čia pats Viešpats veikia ir mus ruošia Dievo Gailestingumo misijai. Bažnyčia, kaip Mistinis Kristaus Kūnas, yra kviečiama žmogų patraukti į Dievo įsčias tam, kad jis būtų naujai išnešiojamas ir naujai atgimdomas. Šio sekmadienio Evangelija mus ir mokinius kviečia naujai Dievo gailestingumo misijai. Ir kaip čia viskas vyksta?
Viskas prasideda nuo Jėzaus žvilgsnio. Jis mato, kad susirinkusi aplink jį minia yra iškamuota, kad ji išvargusi, suirzusi, išvarginta. Atėję prie Jėzaus žmonės yra tarsi sudraskyti iš vidaus. Juose vyrauja įtampa. Minia yra ištroškusi gailestingumo. Jėzus visa tai mato ir visa savo paties esatimi trokšta, kad tas gailestingumo poreikis būtų numalšintas: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“. Gailestingumui numalšinti reikalingas prašymas. Viešpats nori dialogo su žmogumi. Dievo malonės veikimas negali būti kildinamas vien tik iš Dievo: žmogus turi nesibodėti ir prašyti – melsti, maldauti to, kas yra būtina, ko iš tikrųjų reikia.
Susirinkusi aplink Jėzų minia yra labai įvairi, su įvairiais troškimais, su įvairiomis gyvenimo patirtimis, kurios yra pažeistos nuodėmės. Jai reikalingas Dievo gailestingumas, bet pastarasis pasireiškia įvairiausiomis formomis. Dievas savo motiniškumu duoda tai, ko žmogui reikia – Jis prisiderina prie žmogaus gyvenimo ir savimi užpildo trūkstamą jo gyvenimo grandį: Tėvas dėl to ir siunčia Sūnų, kad apreikštų Dievą, kaip meilę, kuri visame kame yra pripildanti žmogiškąją patirtį. Kaip Tėvas siunčia Sūnų, taip Jis siunčia ir mokinius.
Jėzus išsirenka apaštalus. Šis mokinių išsirinkimas yra labai iškalbingas. Dievas pasirinkdamas mokinius konstruoja naują Dievo tautą. Pagrindas yra jau padėtas, bet naujoji tauta yra tarsi pratęsimas senosios sandoros. Senojoje sandoroje Izraelis turėjo dvylika giminių, o su Jėzaus pasirinktais mokiniais įvyksta Dievo ir žmogaus santykio tąsa. Šią naująją sandorą sudarys išrinktosios tautos žiedas – Jėzus Kristus su dvylika savo tautos atstovų, kuriuos jis pats bus pasirinkęs. Tai įvyks Paskutinės vakarienės kambaryje. Evangelijoje apie tai skaitome: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą ir davė mokiniams tardamas: ‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas’. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti’“ (Mt 26, 26–29).
Jėzus pasirenka mokinius, bet čia yra svarbus mokinių skaičius, kuris yra simbolinis. Iš viso galimos dvi traktuotės: 12 – tai 3 (pilnatvė) kartus po 4 (keturios pagrindinės pasaulio kryptys – šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai). Bet tai taip pat 2 kartus po 6 (netobulumas). Dvylikos mokinių išrinkimas yra parodantis Jėzaus misijos universalumą, bet taip pat mokiniai yra silpni – nuodėmės padarinys. Nors mokiniai yra silpni, bet Viešpats duoda skelbti Gerąją Naujieną universaliai. Mokiniai yra kviečiami skelbti Dievo motiniškumą. Dievo rehem turi būti perduotas nuodėmės „sudraskytiems“ ir persekiojamiems žmonėms. Dievo įsčios išdildo nuodėmės padarinius. Garsusis Bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis yra pasakęs: „Dievo valia yra pasaulis, o jo siekis – žmonių išganymas; jis yra Bažnyčia“. Katekizmas moko: „Bažnyčia – tai Dievo pastangos suburti geros valios žmones į bendriją, kurioje būtų siekiama išsilaisvinti iš nuodėmių“ (KBK 761). Čia galima įžvelgti dieviškojo siuntimo logiką: Jeigu Tėvas siunčia Sūnų, tai Sūnus savo ruožtu siunčia mokinius. Toks Dievo veikimas grindžiamas evangelijos universalizmu, dėl to reikalingi mokiniai. Geroji Naujiena negali sustoti ties išrinktąja tauta, ji turi būti nešama į pasaulį – taip prasiplečia Dievo įsčios – taip yra praplečiamas Dievo gailestingumas, jis negali būti rezervuojamas vienai Dievo tautai. Viešpaties užmojis yra kur kas platesnis – Jis nori kiekvieno žmogaus išganymo.
Mokiniai yra regimosios bažnyčios pagrindas. Mokiniams Kristus (Bažnyčios pagrindui) sako: „Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ Čia turime sustoti ir prisiminti, jog Šventasis Raštas buvo parašytas graikų kalba. Žodis paklysti gali būti verčiamas sunaikinti, sugriauti, užmušti, pražudyti. Jėzus siųsdamas mokinius nurodo aiškų Gerosios Naujienos adresatą: mokiniai yra siunčiami per Dievo įsčias atstatyti, atgaivinti, prikelti Dievo ir žmogaus santykį, kuris buvo užmuštas, sunaikintas, sugriautas ir pražudytas. Dievas savo įsčiomis – gailestingumu visa tai atstato. Nuo to ir kyla Bažnyčios misija, tai yra jos centras – gailestingumas. Gailestingas Dievas turi tapti pagrindiniu akcentu žmogaus gyvenime. Mokiniai ir mes, kaip bendruomenė, turime aiškiai prabilti apie konkretų Dievą gailestingume. Intymiausioji Dievo savybė negali būti praeities dalykas, ji turi būti toliau išpildoma ir tapti konkretumu, tapti kūnu, nes Dievas tapo konkrečiu asmeniu, Jis tapo kūnu. Tai ir Dievo gailestingumas turi tapti kūnu bendruomenėje. Mes, kaip ir mokiniai, esame kviečiami Dievo gailestingumo, Dievo įsčių, Dievo motiniškumo sklaidai, nes Jis ir toliau mato, tokiu pačiu žvilgsniu, apie kurį kalba šio sekmadienio Geroji Naujiena: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių“. Bažnyčia, kaip ir motina, ne visada pataikauja vaiko įgeidžiams. Geri vaikai dėl to nepyksta. O jeigu jaunystės metais to nesupranta, vėliau, perėję gyvenimo mokyklą, ima kitaip vertinti gyvenimą ir gailisi, kad buvo blogi vaikai. Kaip motina vaiką auklėja, pratina prie tvarkos, ugdo dorybes, taip ir Bažnyčia savo vaikus nori matyti kilnius, teisingus, dorus. Per Krikštą vaikas tampa Dievo vaiku. Niekas taip nesirūpina Dievo vaiko kilnumu kaip Bažnyčia. Paulius sakė: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“. Enciklika „Gaudium et spes“ mums primena: Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse. Juk jie yra bendruomenėn susibūrę žmonės, sujungti Kristuje, keliauja į Tėvo Karalystę vadovaujami šventosios Dvasios ir yra priėmę visiems skirtą išganymo žinią. Tad jų bendruomenė iš tikro jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija. Dievo gailestingumas yra tas saitas, kuris mus, kaip bendruomenę, tarpusavyje susaisto ir padaro atsakingus vienas kito atžvilgiu. Dievo gailestingumas žmogų provokuoja būti meilėje ir joje keliauti link dangiškojo Tėvo namų – mūsų krikščioniško gyvenimo tikslo. Nebijokime savęs pačių paklausti, o kiek aš esu gailestingas sau, savo šeimai, savo artimiesiems, savo draugams.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
