Dievas pasilieka mūsų tarpe (Mt 28, 16–20)
Velykinė kelionė su prisikėlusiuoju Kristumi yra labai įdomi. Šios mistagoginės kelionės metu matėme susitikimus su Prisikėlusiuoju: matėmė Mariją Magdalietę, kuri neatpažino Kristaus ir palaikė jį sodininku, matėme ciniką Tomą, kuris buvo pareiškęs, kol nepaliesiu jo žaizdų – netikėsiu; matėme Emauso mokinius, kurie kelionės metu neatpažino Jėzaus kelionės metu – pažinimas įvyko tik prie stalo Kristui laužant duoną. Toliau ši mistagoginė kelionė įgavo visai kitą kryptį. Kristus atsisveikinimo kalboje pristatė save kaip gerąjį ganytoją, kuris pažįsta savąsias avis. Toliau galėjome pastebėti, kad Kristus su dangiškuoju Tėvu yra viena. Ir jau visai į pabaigą Kristus Jėzus pradeda kalbėti apie Tiesos Dvasią, kurią Jis atsiųsiąs mokiniams, kad primintų tai, ką Jis yra daręs. Motina Bažnyčia labai nuosekliai mus veda per išganymo slėpinius ir augina mus didesnei draugystei. Šioji mistagoginė kelionė yra tarsi nauja pažintis su Dievu. Dievas leidžiasi būti pažinus. Jis leidžiasi būti atpažįstamas. Po to, kai Kristus Jėzus leidosi būti atpažįstamas, pasisako, kas Jis iš tikrųjų yra. Šioji pažintis nesibaigs su Jo iškeliavimu, Jis siunčia su Tėvu Dvasią, kuri tą pažintį gaivins savo dovanomis. Per šias dovanas Kristaus buvimas toliau išliks esamu ir tai nebus kažkoks praeities įvykis, bet tai bus įvykis, kuris yra ir bus – Dievas lieka Emanueliu.
Motina Bažnyčia toliau išgyvena velykinio slėpinio rutuliojimąsi. Šiandien Bažnyčia veidu atsisuka į Kristaus žengimo dangun slėpinį. Kristus Jėzus grįžta pas savo ir mūsų Tėvą. Nuostabus Dievo veikimas! Viešpats savo prisikėlimu apėmęs visas žmogiškąsias patirtis grįžta ten, iš kur išėjęs. Čia sujungiama dangiškoji patirtis – grįžimas pas Tėvą – ir žmogiškoji patirtis, juk Kristus taip pat buvo prikeltas, kaip žmogus, o dabar žengdamas į dangų pas Tėvą viską pajungia jam. Visa žmogiškoji istorija yra atiduodama pirmajam Švenčiausios Trejybės nariui. Šioje šviesoje visas velykinis laikotarpis virsta vienu ištisu išganymo audiniu, čia viskas susipina į vieną dievišką veikimą.
Dievas viską padaro dėl žmogaus, o kaip yra su žmogumi? Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra labai turtinga savo turiniu. Jame galime laisvai pamatyti mokinių nuotaikų amplitudę. Bet pirmiausia žvilgterkim, kas vyksta šio sekmadienio evangeliniame pasakojime. Geroji Naujiena mums pateikia paskutinį susitikimą su prisikėlusiu Kristumi. Susitikimas įvyksta Galilėjoje. Šio susitikimo vietą pats Kristus nurodė Paskutinės vakarienės metu: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 26,32). Apie šią susitikimo vietą byloja ir angelas, būdamas prie tuščio kapo: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“ (Mt 28, 7). Prisikėlęs Kristus apie susitikimo vietą taip pat pasako ir moterims: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10). Evangelistas Matas pabrėžia Galilėjos svarbą nuo pat Jėzaus viešosios veiklos pradžios: „Pagonių Galilėja! <…> gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 15).
Mokiniai atvyksta į Galilėją ir jiems tenka kopti į kalną. Šventajame Rašte kalnas ir jo simbolika yra tarsi nuoroda į Sinajaus kalną, kur buvo sudaryta sandora tarp Mozės ir Viešpaties – Dešimt Dievo įsakymų/dešimt Dievo žodžių (deka – dešimt, logos – žodis). Ant kalno pranašas Elijas buvo atsitraukęs į vienumą, kad atrastų savo, kaip pranašo, misijos prasmę. Kalnas primena ir Atsimainymo įvykį, kur Mozė ir Elijas – kitaip sakant, pranašai ir įstatymas, buvo kartu su Jėzumi, taip patvirtindami, kad Jis yra pažadėtasis Mesijas. Galų galiausiai kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio – tikėjimo – kopimo vietą.
Mokiniai užlipa į kalną – Dievo artumo vietą. Jie pamato Kristų, tai yra savo mokytoją. Mokiniai pagarbina jį parpuolę ant žemės. Evangelistas Matas pavartoja tokį patį veiksmažodį, kurį vartojo išminčių pagarbinimui išreikšti: Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino (Mt 2, 11), raupsuotieji taip pat pagarbina: Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mt 8, 2), mokiniai valtyje pagarbina Viešpatį: Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 33), paradoksalu, bet pagarbinimas, kaip toks, ateina ir iš pagonių tarpo: Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man“ (Mt 15,25)! Mokiniai, kurie dabar esti Galilėjoje ant kalno, yra sukniubę ir tokiu būdu parodo nusižeminimą prieš savo Mokytoją.
Galilėjoje ant kalno įvyksta šioks toks vidinis akibrokštas: Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Ant Galilėjos kalno mokiniai vis dar abejoja. Jiems vis dar yra sunku patikėti. Šiek tiek vėliau pirmiesiems bus sunku patikėti Prisikėlimo žinia. Apie tai užsimena visi keturi evangelistai. Tikėjimas Prisikėlusiuoju augo pamažu, kol galų galiausiai tapo esmine Dievo meilės tiesa, apie kurią ir sukasi visas krikščioniškas gyvenimas – Dievo prisikėlimas yra gyvenimo su Juo ašis.
Kristus mato mokinius, sukniubusius priešais Jį. Jis juos pradeda drąsinti: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Šioji Jėzaus ištara yra labai svarbi, nes ji patvirtina lygybę su Tėvu: mes su Tėvu esame viena. Visas Senasis Testamentas yra persmelktas minties, kad Dievas yra dangaus ir žemės Viešpats. Visa išganymo istorija krypsta link Velykų slėpinio. Įvykus šiam slėpiniui, jis negali būti pamirštas. Kristaus prisikėlimas turi būti skelbiamas. Kristus Jėzus sako savo mokiniams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Ši valanda ženklina ne tiek Jėzaus, kiek mokinių išėjimą. Mokinių išėjimas yra paženklintas užduotimi – Krikštu: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Toks Kristaus paliepimas, duotas mokiniams ant kalno, turi labai gilią prasmę. Visas Kristaus Jėzaus žemiškas bei apčiuopiamas gyvenimas yra viena didelė Dievo gailestingumo ištara – Jėzaus darbai, tai yra ligonių gydymas, demonų išvaikymas, prikėlimai iš numirusių. Stebuklai yra Dievo gailestingosios meilės apraiškos žmogui. Apaštalai yra regimosios Bažnyčios pagrindas. Kristus apreiškė savo Tėvą, o dabar mokiniai yra kviečiami apreikšti visiems nuostabius darbus, kuriuos Viešpats per Jėzaus asmenį yra nuveikęs. Ant Galilėjos kalno prasideda kitas Gerosios Naujienos sklaidos etapas. Čia prasideda Bažnyčios veikimo etapas ir šis naujas skelbimo etapas bus paženklintas Šventosios Dvasios veikimo žyme. Žvelgiant į sukniubusius apaštalus ant kalno ir jų laikyseną, galima teigti, kad jie per Krikštą yra kviečiami liudyti esminę Dievo savybę – gailestingumą, jie kviečiami liudyti Dievo įsčias. Bažnyčia yra kviečiama sudabartinti Dievo gailestingumą, per meilę. Krikštas yra tas Dievo gailestingumo ženklas, kuris žmogų įtraukia į Dievo kūną – Bažnyčią. Toks Dievo gailestingumo/Dievo įsčių skelbimas yra esminis bendruomenėje. Jo skelbimas ir nešimas tautoms yra Bažnyčios uždavinys, o visa tai turi tapti konkrečiu kūnu. Vienokiu ar kitokiu atveju Bažnyčia yra kviečiama daryti, tai, ką Kristus darė.
Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Bažnyčia Gerosios Naujienos sklaidoje nelieka viena – Ji kartu su Viešpačiu. Kristus duoda pažadą. Šis pažadas „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ yra panašus į Dievo pažadą Mozei – būti su juo. Išėjimo knyga aiškiai tai pasako: Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Toks Dievo pareiškimas yra jo vardo Jahveh ištaka. Žodis Jahveh yra veiksmažodžio hajah – lietuviškai būti – vienaskaitos trečiasis asmuo: jis yra. Taigi vardas Jahveh reiškia Jis yra. Dievo vardas Aš esu rodo paties Viešpaties įėjimą į žmogiškosios istorijos įvykius, o tai ženklina Jo artumą – Aš esu įvykiuose dėl jūsų. Kristaus duota užduotis mokiniams yra paženklinta Jo paties buvimu. Bažnyčia skelbdama Gerąją Naujieną yra visada su Kristumi, nes Jis yra visuose Bažnyčios įvykiuose: Aš esu gailestingume, Aš esu kritinėse situacijose, Aš esu meilėje. Taigi Bažnyčia su Gerosios Naujienos sklaida nėra savitikslė, nes Kristus visada esti su savo kūnu – Bažnyčia. Vienokiu ar kitokiu būdu po Šeštinių įvykio Dievas niekur nedingsta – jis yra – Aš esu; Dievas lieka arti žmogaus; jis lieka Emanueliu. Prisikėlusio Jėzaus esamybė apima visas žemės vietas, taigi ir laiko visumą. Evangelijos pradžioje angelas paskelbė Juozapui: „Jis vadinsis Emanuelis“ (Mt 1, 23). Šiuose žodžiuose telpa visa Evangelija pagal Matą. Dievas yra su mumis per visas dienas, kiekvieną akimirką. O mes – ar galime sakyti esą visuomet su Dievu?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
