Kristaus krikštas (Mt 3, 13–17)
Liturginis kalėdinis laikotarpis jau skaičiuoja paskutines valandas. Skambiu akordu jį užbaigia Kristaus krikšto iškilmė. Tarp prakartėlės ir krikšto Jordano upėje yra gana ilgas laikas. Šis laikotarpis apima apie trisdešimt metų. Iš tikrųjų galime lengvai pasimesti ir nerasti sąsajų tarp Kūdikėlio Jėzaus ir suaugusio Kristaus: juk nežinome, ką Jėzus veikė pastaruosius trisdešimt metų. Gal ir būtų įdomu sužinoti, bet ar tai yra būtina? Jeigu norime patenkinti savąjį smalsumą, užtenka mums žinoti, jog remiantis tam tikrais įstatyminiais sumetimais Izraelyje vyras galėjo pradėti viešąjį mokymą būdamas tik apie trisdešimties metų. Bet ne tai svarbiausia. Paieškokime gilesnės Mt 3, 13–17 prasmės.
Kalėdinis laikas yra labai dinamiškas. Šioji dinamika atsiskleidžia palaipsniui. Kūdikėlį Jėzų lanko tiek piemenėliai, tiek trys išminčiai, bet mes matome, kad čia Jėzus tyli ir suprantama, kodėl. Pirmiausia čia yra dalinis mažojo Jėzaus pažinimas. Apie užgimusįjį Dievą byloja kiti, tai yra angelai. Galime taipogi pastebėti, jog trys išminčiai Kristų atpažįsta kaip karalių. Čia pasitarnauja išoriniai ženklai – raštai ir žvaigždė, kuri atveda prie Jo. Atkreipkime dėmesį, jog čia dominuoja šalutinis pažinimas; tai, ką paliudija kiti asmenys ir ką parodo gamtos ženklai. Tai nėra tiesioginis pažinimas. Taigi tas Kūdikis užauga, o Jordano upėje krikšto metu yra apreiškiama tikroji Jėzaus tapatybė: „O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 1, 17). Jėzus, ką tik paklusęs Dievo Tėvo valiai ir krikšto metu susitapatinęs su visa nuodėminga žmonija, jau pripažįstamas Dievo Sūnumi. Šioje Naujojo Testamento vietoje apsireiškia Švenčiausioji Trejybė: Viešpačiui Jėzui išlipus iš vandens, ant Jo nusileidžia Dievo Dvasia, o iš dangaus pasigirsta Dievo Tėvo balsas. Tai yra tiesioginis liudijimas iš dangiškojo Tėvo, kas yra Jėzus. Jordano upėje įvyksta tikrasis Kristaus tapatybės atskleidimas. Taigi toji kalėdinio laiko dinamika iki Viešpaties krikšto yra susipažinimo su Kristumi dinamika: nuo kitų liudijimo prie tikrosios ištaros apie Jėzų.
Pabandykime žengti kitą žingsnį į gilesnį kalėdinio laiko pažinimą. Per gimimą Betliejuje Dievas tampa matomas ir čia atsiveria nauja santykio galimybė su Dievu. Čia dar ne viskas. Sausio 1 dieną Motina Bažnyčia šventė Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Graikiškas žodis teotokos išvertus reiškia „Dievas susigretina“. Šioje šviesoje Motina Bažnyčia moko ir švenčia Dievo ir žmogaus susigretinimą. Kristaus krikšto iškilmė mums yra daug ką pasakanti. Čia matome, jog Kristus krikšto Jordane metu išoriškai parodo tąjį susigretinimą: Jėzus, paklusdamas Dievo Tėvo valiai, susitapatina su nusidėjėliais, nes Jis yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), ir sutinka priimti savo kruvinosios mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti pats būdamas nekaltas (KBK 536). Tiesa, šis gestas, šis atgailos krikštas, galėjo būti kartojamas žmogui paslydus, nusidėjus, vėl patekus į silpnumo žabangus. Todėl šis gestas Jėzui – Dievo Sūnui – nebuvo reikalingas. Juk Jis galingesnis už nuodėmę, už silpnumą. Jis yra čia, kad žmogui duotų priešnuodį, kad ištrauktų iš tų pražūtingų silpnumo žabangų. Be to, Jis čia yra ir kad išpildytų viską, ko reikia teisumui.
Iš tiesų, skaitant evangelijose aprašytą Kristaus krikšto sceną, nuostabu patirti, kad Dievas nėra toli nuo žmogaus, jog Dievas nebijo pastovėti eilėje iki kol prieis prie Jordano. Prieis taip, kaip visi. Gal net dar ir prakalbindamas kokį kartu laukiantį žmogų. Jis nesinaudoja privilegijomis. Netgi neskuba. Galų gale – Jis toks pat kaip visi. Ir čia, ko gero, viena ryškiausių Evangelijos pasakojimo detalių: Jėzus toks pat, kaip ir visi žmonės ne tik chromosomų kiekiu, bet ir pačia prigimtimi.
Jonas Krikštytojas, pamatęs ateinantį savo giminaitį, rodos, visai natūraliai išpažįsta, kad jam reikėtų pas Jėzų krikštytis, o ne Jėzui pas jį. Tai nuostabus nuolankumo, didesniojo atpažinimo pavyzdys. Netgi, galime sakyti, vienas pirmųjų tikėjimo išpažinimų. Evangelistas Matas yra vienintelis evangelistas, kuris pateikia Jono Krikštytojo ir Jėzaus dialogą. Šis dialogas pirmiausia remiasi atkalbinėjimais. Jonas Krikštytojas žino Jėzų esant be nuodėmės. Todėl Jonas Krikštytojas prašosi, kad jis būtų pakrikštytas. Jėzaus atsakas labai įdomus: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Žodis atlikti originaliame vertime verčiamas žodžiu išpildyti. Būtent tuo norima pasakyti, kad Kristus savo paties krikštu išpildo Senojo Testamento pranašystes. Senojo Testamento pranašysčių išpildymas yra teisumo įrodymas, tai Dievo valios pildymo bruožas. Jėzus, kalbėdamasis su Jonu Krikštytoju, pavartojo išlygą: „ši kartą“. Ši išlyga dar kartą parodo Jėzaus nenuodėmingumą ir paklusimą Dievo Tėvo valiai.
Jono Krikštytojo krikštas vizualiai atrodė taip: žmogus buvo panardinamas į vandenį. Šis veiksmas buvo atliktas ir su Jėzumi: Kristus yra panardinamas į Jordano vandenis. Kas yra įdomiausia, kad graikų kalboje baptizo reiškia ne ką kita, bet krikštą, reiškia panardinimą. Krikštas – vienkartinis, nepakartojamas veiksmas, viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia. Krikšto metu esame apvalomi nuo visų nuodėmių ir išnyrame, atgimstame visai kitais žmonėmis. Krikštas yra būtinas mūsų išganymui, nes pats Viešpats Jėzus yra pasakęs: „kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).
Mūsų tikėjimo pagrindas yra Triasmenis Dievas: trijų dieviškųjų asmenų meilės santykis. Krikštas Jordane yra Švenčiausiosios Trejybės apsireiškimas: Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 2, 16–17). Kiekvieną sekmadienį tai ir išpažįstame Tikėjimo išpažinime: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą“. Šį tikėjimo išpažinimą priėmė ir išpažino antrasis visuotinis susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje (KBK 152).
Evangelistas Matas taip pat naudoja balandžio simbolį, kuris parodo Šventąją Dvasią. Šis simbolis yra aptinkamas ir Senojoje Sandoroje. Grįžkime Biblijos puslapiais į Nojaus laikus, į laikus, kai įvyko tvanas. Nojus išleidžia balandį norėdamas įsitikinti, jog tvanas pasibaigė. Balandis grįžo su alyvmedžio šakele snape (plg. Pr 8, 8–12). Virš Kristaus, esančio Jordano vandenyse, Dievo Dvasia neatrodo kaip balandis, tačiau sklendžia „it balandis“ ir nusileidžia ant Viešpaties Jėzaus (Mt 3, 16). Įdomu tai, jog pats Jonas patvirtina šį Dvasios nusileidimą: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš Jo“ (Jn 1, 32).
Dievo Dvasios nusileidimas ant Jėzaus – Jo patepimas ir kaip Mesijo pripažinimas. „Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38). Dievo Dvasios nusileidimas ir pasilikimas virš Jo tarsi pabrėžia santykio tarp Tėvo ir Sūnaus, taip pat tarp Sūnaus ir Dvasios pastovumą: Jėzus amžinai pasilieka su Šventąja Dvasia ir gali krikštyti Šventąja Dvasia (Jn 1, 33; Iz 42, 1). Viešpaties Dvasia leidžia pateptajam nešti „gerąją naujieną vargdieniams“ (Iz 61, 1). Apie Viešpaties Dvasios nusileidimą ne kartą pranašaujama Senajame Testamente: kalbant apie Dovydo dinastijos palikuonį mesijinį Karalių (Iz 11, 1), Samueliui patepant Saulių (1 Sam 10, 6) ar Dovydą (1 Sam 16, 13). Taigi su šiuo Šventosios Dvasios nusileidimu Jėzus pradeda savo viešąją veiklą.
Mums šiandien svarbu jausti, kad Jėzaus misijos pradžioje – o ir visoje misijoje – dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė. Taigi, pats Dievas yra kartu su mumis, žmonėmis. Jis apsivilkęs žmogiškosios prigimties rūbu. Ir šiandien Jis galbūt kažką užkalbina. Gal su kažkuo stovi eilėje. Tik tam, kad dalintųsi žmogiškosios prigimties džiaugsmais ir rūpesčiais.
Kartu ši šventė yra kvietimas ir kiekvienam krikščioniui permąstyti savo tapatybę. Kristus susivienija su žmogumi. Taip ir žmogus Krikšto sakramento metu susivienija su Dievu. Krikštas yra mūsų Viešpaties didžioji dovana, kuri mus įveda į Dievo tautą, ir didžių Dievo malonių šaltinis. Kas tai suprasdamas paniekintų Krikštą, statytų neperžengiamą kliūtį savo išganymui. Bažnyčią Kristus mums paliko kaip Dievo malonių dalytoją. Per krikštą tapę jos nariais, semdamiesi malonių iš jai patikėtų šaltinių, mes patikimai keliaujame į mums prirengtą Dievo Avinėlio puotą.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
