Jurgita Stankauskaitė. Moteris prancūzmečiu Punsko krašte

1

Persikelkime į XIX a. pradžią. Rytų Europos link slenka prancūzų kariai. Napoleono kariuomenė pasiekia Suvalkiją. Čia gyvena mūsų proseneliai. Jie patiria prancūzų revoliucijos pasekmes. Moterims dar labiau apkarsta gyvenimas. Pasklaidykime Juozo Vainos sukauptus žmonių prisiminimus („Nuo Punsko iki Seinų“, 1999).

Vaitakiemio moterims įkyrėjo prancūzai per prancūzmetį: liepdavo joms riebalais trinti jų kelnių odines dalis. Būdavo, vakari pasirams prancūzas ant rūtų daržalio tvoros, užpakalį atstato, o tu, moterėle, trink jo kelnių odinę dalį, kad jam minkščiau būtų balne sėdėti.

(Petras Vasiliauskas, 67 m. Damnioko k., 1969)

Prancūzų karaivių bijojo ir kitų kaimų moterys. Kraivėniškės naktin bėgdavo miegoti į girią, bet su savim nešdavosi vištas ir gaidžius, kad jų nepaimtų prancūzai. Žinia, kad gaidžiai ir naktį pagieda. Kai tik vienas gaidys užgiedos, tai ir visos balos gaidžiai gieda. Nuo to laiko ir dabar kraivėniškiai tą balą vadina Gaidzabałė, nors jau ne visi žino kodėl. Vakarais išėję prancūzai šaukdavo: „Ona! Maha! Aik namo!“

(Pranas Vaicekauskas, 60 m. Vilkapėdžių k., 1959)

Dzieduliai pasakoj. Napoleonas perėj per Lenkiją ir Rosiją ir labai kankino žmonis, kurie slėpėsi miškuose. Kai išverda valgyc – neša miškan. Ir tie priprato šaukc.

Pagauna, užmuravoja, o pacys bijojo miškan aic. Moterim krūtis atpjaudinėjo. Kai grįžo, tai net moterys bejėgius šluotom mušė, vandiniu akis šutino. Žmonės pasakoj, turėjo keturis tūkstancus savo karuomenės.

(Pranas Januševičius, 70 m. Soželkų k., 1966)

Iš tiesų kadaise moterims buvo nepalyginamai sunkiau nei naujais ir naujausiais laikais. Jos ne tik buvo atsakingos už visos šeimos gyvenimo kokybę, buitį ir sveikatą, bet ir savo kailiu patyrė politinių perversmų kančias. Čia pateiktų pasakojimų ištraukos įrodo, kad XIX a. moteris privalėjo tarnauti svetimos šalies kariams. Drąsesnės, pasitaikius progai, grynais nagais gindavosi nuo priešų. O kur buvo jų vyrai? Sunku pasakyti, nes prisiminimuose apie tai nėra pasakojama.

Apskritai, kalbant apie to meto moters padėtį, ne paslaptis, kad visuomenė ir Bažnyčia reikalavo, jog moteris būtų paklusni vyrui. Tokią padėtį palaikė krikščionių, judėjų, karaimų ir islamo tradicijos. Moteris negalėjo būti savarankiška, o jeigu tokios stengėsi „prasimušti“, dažnai aplinkinių būdavo nesuprastos, atstumtos, išbrauktos iš vietinės bendruomenės. Vis dėlto anuomet buvo baudos už moterų pažeminimą, fizinį smurtą ir prievartą, tačiau moteris pirmiausiai turėjo suvokti, kad su ja elgiamasi blogai, o po to pasiskųsti. O tokių buvo nedaug. Beraštė visuomenė galėjo būti apgaudinėjama ir kvailinama iš visų pusių. Dar ir po gero šimtmečio Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė, kad moterys yra niekinamos ir skriaudžiamos, inteligentėms priekaištavo, kad šios menkai suvokia beteisės darbininkės ar tarnaitės vargus.

Sunku daryti kokias nors išvadas tokiame trumpame tekste, kai trūksta daugiau rašytinių šaltinių, liudijančių prancūzmečio platesnį vaizdą mūsų krašte. Tai tik truputis įžvalgų, kurios paskatino pagalvoti apie moters dalią XIX a. Įdomu yra tai, kad prancūzmečio prisiminimais dalijosi vyrai, kalbėję apie padarytą skriaudą lietuvių moterims. Jie atskleidžia faktą, kad šios pačios privalėjo iškęsti pažeminimą ir pačios apsiginti. Ar čia reikėtų kalbėti apie moterų kuklumą, baimę (draudimą?), nenorą, gėdą prisipažinti dėl skaudžios patirties? Nežinau. Šiuo atveju ne taip paprasta daryti bet kokias, gilesnių tyrimų reikalaujančias išvadas.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisPasilikite mano meilėje
Kitas straipsnisKodėl už kelių remontą Lazdijai moka keturiskart brangiau nei Punskas?

1 KOMENTARAS

  1. 1812.05.01 – 1813.04.30 Punsko parapijoje mirė 563 žmonės. Daugiausiai buvo laidojama kaimų kapinėse todėl, kad toms išlaidomas ne visi turėdavo pinigų ar dėl blogų oro sąlygų Punskas buvo sunkiai pasiekiamas.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia