Jurgita Stankauskaitė. Durpinė

0

Vaikai bovinasi pieskose. Tį pyragus kepa sanoj mielonkės puškėj. Kas tį žino, no kadu ji mėtėsi už tvarto palei mėšlų. Kap tai vaikai. Rado, tai pasėmė. Mesta buvo an krūvos prie visų metalinių daiktų, alia katės užuodį mėsu perimtų blėšinį belaižydamos pastūmė toliau. Nugi ir tom norisi ko gatavo, o ne kasdzien pelas ar žūrkes iš po sano tvarto fundamentų dusyc.

Kožnoj gaspadarkoj prisranka visokio zlomo. Tai už tvarto meta, tai už kokio garažuko, kluono ar pašūrėj. Už stubos kožnas taikosi biskį tvarkos prislaikyc, tode aplink gan dzievotai. Būna, kad ir sumuštos bonkos šukės žamėn inspaustos, alia ratai kur tep taikos. Jau ne ciej čėsai, kad po bezu palei trobų šūkšlynas padarytas. Užtai yra kitų, mažau matomų no kelio vietų. Konteineris? Tokias daiktas yra žinomas cik miestuose. Kaimi užtenka zakavonės už tvarto. Ateini su puškėm ir palaidzi prieš savi. Žolėse nieko nesmato.

Moteriškė pastebėjo, kad šūkšlės traukias an takuco. Tuoj nebus kap peraic. Misliose stovi, kad raiks vyro prašyc viskų išvežč. O tam irgi nelabai norisi. Turi pilniavocis, kad katris kaimynas nenužūrėt. Ir vienas, ir kitas tų pacį daro, tep kap ir kiekvienas gaspadorus, alia tį kap dėl akių nelabai gražu priekabukėj sukrauc visų šūkšlynų ir vežč in dūrpinį. O kur kitur, žmogau, tų viskų pasdėsi. Po paduškų nekrausi. Kas neturi durpinės, tas po žami pakasa. Ir atrodo, kad bėda išsprasta. In dūrpines niekas tep sau nevažuoja. Nei tį ko yra žūrėc, nei ko daryc. Vaikus tėvai gūzdzina, kad durpinėj kas už kojos insitraukc, gali ir prilakdzyc. Baikų nėr. Ne be raikalo dzieduliai visokiausių baisių istorijų pasakoja. O kap kitap vaiku galvų apsuksi? Pribaidzyc raikia. Aršausia, kad vietoj atbaidzyc, tai tas padlas tep ir traukia pascakavyc. Niekas net neisivaizduoja, kiek Natalė su Violetu tose durpinėse prisbovinį, kiek pasakų prikūrį, kiek karalystių savo pristatį. Taigi baisiai gražu landzoc takucais tarp gilių durpinių, perseic mynkštu ciltuku. Gerai, kad jos langvos, tai kožnųsyk paraina sausos namo. Kap tį galima nesbovyc, jei kasmet tėvai visko priveža. Niekas už pecų nerėkia, kad bonkom bovinasi, iš guminių oponų stalus statosi, surūdzijusian šaldzytuvi savo kepsnius laiko. Durpinėse visokiausios žolės, krūmai ir gėlės auga. Kap jom tį nebus gražu, kap viskas raptum pasdaro cik jų! Ir niekas net nesubara, ba jos gi namie pasakė, kad aina pasivaikščoc in laukus.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisKas pasirūpins Būdviečio kunigų — kovotojų už laisvę — atminimo išsaugojimu?
Kitas straipsnisVisą savo gyvenimą skyriau mūsų krašto kultūrai (2 d.)

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia