Jeigu bovycis, tai cik an aukšto! Nėra gerasnės vietos stuboj, kap aukštas. Tį visai kitokias pasaulis. Apė tai žinodavo kožnas vaikas. Žinodavo, ba dartės dauguma gyvena gražuose, kelių aukštų namuose, ne tep kap kažkadu, kad antram namų aukšti gyveno cik žvyrbliai ir pelės. Ar acimenat?
An aukšto stovėdavo visokios dėžės, kažkoki daiktai, čėsais kokia viena lova ir spintukė. Dėžėse gulėjo sukrautos sanos, neraikalyngos skaros, kitap drabužai. Dartės tai gaspadinės paėmį viskų tranktų, alia kažkadu… kožnas skuduras buvo raikalyngas, ba mažu da prisduos. Ir tep gulėjo viskas no 20, 30 ar daugiau metų. Čėsais mamos prismydavo, kad raikia pažūrėc, kas tį sukavota, tai nuvėjį kap ištrauks kokių savo mergaucinių čėsų suknelį, tai augancas dukras net pavydas paimdavo. Tep, mama, gražai rangeisi? Kode dartės jos nenešoji? Ir cikrausia visos vienodai atsakydavo: Aik, vaikeli, dartės net nelįstau! Kap dartės, tai manį kadu cik pusė buvo. Tau kadu bus, kap užaugsi. Ir tep mergaitės svajodavo pasipuošč mamos suknelėm. Ilgai svajoc neraikėdavo. Kap niekas nemacydavo, tai nuvėjį an aukšto, kap pradės traukc mamos suknias… Ot būdavo usiėmimas! Da kap viena, tai ne tep linksma, alia kap suveina draugės, tai tadu prasdėdavo balius! Nebuvo gerasnio usiėmimo, kap buvimas an aukšto ir dėžų su skarom ir sanais batais krauscymas. Šitoj vieta net atgydavo, žvyrbliai nustodavo čirkšč, o pelės paskavodavo už sanos lovos medzinių rėmų.
An aukšto stovėdavo sani močutių kuferai (liet. kuparas). Su da mandrasniu turiniu. Alia, padla, sunku jį būdavo adaryc. Rodės, kad specialiai tokius darė, norėdami apsaugoc no cakavų vaikų akių. Oi, kiek rozų mėgyta atkelc jo sunkų dangcį, katris imdavo ir nagus prispausdavo… Čėsais raikdavo in pagalbų paprašyc brolių ar sasarų. Rasdavosi kokių sanoviškų audeklų, močutės (niekeno kito daugiau) medžagų, siūlų, skarų, skepetų, promočutių austų ar siuvinėtų dalykų ar, kap pas mano močutį – sanoviškų vinilo plokštelių. Tan kuferin būdavo visai kitoki dalykai nei mamų dėžėse. Du skircyngi pasauliai. Tracų suskūrdavo vaikai, cykiai pasnaudojį tuom, kų rasdavo po ranku.
Vasaros čėsi vaikai bovydavosi an kiemo, alia jeigu cik ilgiau tėvai jų tį nemacydavo, tai žinodavo, kur ieškoc – an aukšto. Oi, kiek stroko vaikam invarydavo, kap cykiai skadais užlipį pamacydavo ko nematį. Jeigu gerai, tai gerai, o jei ne, tai staigiai tekdavo viskų sudėc in vietas ir aic iš tų dūlkių. Tep ir usidarydavo aukšto durys. Alia neilgam. Iki kito rozo.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Ir ko ty nebūdavo sani geri ir sani vindeliai, ir kitokių rakandų. Labai gražai aprašyta.