Paskutinė savaitė iki advento. Neseniai degėme žvakutes ant kapų, o dabar žvakutės mirga parduotuvių stenduose. Gal dar ne Punske, bet Suvalkų parduotuvės vilioja savo kalėdinėmis dekoracijomis. Be to, besmegeniais ir Kalėdų Seniais nusagstyti megztukai tyliai hipnotizuoja mūsų mintis, skatindami pagalvoti apie artėjančias šventes. Kasmet apie tai tenka raštelti keletą žodžių, bet šį kartą esu tikra, kad komercinių Kalėdų tabletę mūsų kraštas gana anksti nurijo. Per ją lapkritis nuskriejo taip greitai, jog nepastebėjau, kad šaltukas vis dažniau nusėda ant mano puskamašų. Suprantu, kad šaltam sezonui dar nepasiruošta.
Dziedulių pasakota, kad kažkada per daug nesukta galvos dėl avalynės, kaip kad daroma šiandien. Iš tiesų tie mūsų senoliai turėjo užsiauginę storesnę skūrą, turėjo kantrybės, nereikėjo galvos sukti dėl batų, pritaikytų keturiems metų laikams. Užtekdavo šiltesnių vilnonių kojinių, kad šaltis pirštų nepakąstų, o dabar mes verkiam, kad šalta iš automobilio išlipti ir į parduotuvę nutipenti. Rimtai? Mes tikrai neturim kitų bėdų? Tokiais atvejais pasikrapštau pakaušį. Tokia bėda – tai ne bėda.
Batų tema ne pirmą kartą atslenka į mano lapą. Vartydama mūsų krašto leidinius, suradau labai įdomų pasakojimą, kuriame batų įvaizdžiu perduodama svarbi žinia, o kartu pamokymas – gerbti ir saugoti kiekvieną savo daiktą. Tas pasakojimas aktualus ypač šiandien, kai nuo mūsų sprendimų įlinksta net ir Žemės pluta.
Tėvo pamoka
Tėvas mirdamas mokina sūnų, kap gyvenc an svieto.
– Jeigu aš numirsiu, o tu norėsi gerai gyvenc, tai nesakyk niekam Padėk Dzieve!, valgyk duonų su medum ir visadu naujais batais vaikščok.
Tėvas numirė, sūnus liko, aina in laukus, niekam Padėk Dzieve! nesako. Parėjis valgo duonų su medum – daugiau nieko. Valgė, tep gyveno ir batus visadu naujus nešoj. Apsiavė sykį, ir jau jis juos metė. Tėvas gyveno ir turėj visko. Sako:
– Kas ca tokio yr – ir tėvo klausau, ir tep man nesiaina.
Ateina tokias senelis.
– Ar tu nežinai, kas ca tokio būt?
Senelis sako:
– Vaikeli, tu nesupratai, kap tavi tėvas mokino. Tu pirmas aik in laukus, kad pirmas būtai, tai niekam Padėk Dzieve! nesakysi, o kap tu padzirbsi gerai, tai parėjis duonų valgysi su medum, o batus – parėjai iš kur, tai juos nuvalyk ir padėk, kad būt kap nauji.
Jis tep pradėj daryc ir prasgyveno paskui.
(Iš J. Vainos tautosakos rinkinio Nuo Punsko iki Seinų)
