Jau prasdėjus Didzoj savaitė. No sano sakyta, kad tai susikaupimo ir rimtumo dzienos. Pabažnos močutės sakydavo, kad šituom čėsu vaikam negalima nei siusc, nei zbraic, nei dainuoc, nei šokc, nei darkycis ir visap kitap linksmycis. Kristaus kanča ir mircis lyginama su žmogaus mircim. Kap per šarmenis raikia laikycis rimtumo, tep ir bent tas kelias dzienas prieš Velykas.
Acimenu, vaiku būdavo labai ylgos tos Dzidzos savaitės dzienos. Raikėj laikycis pasnyko, ir tai griežto, ir da pasbovyc nemožnėj, ba tuoj no dziedulių gaudavom velnių, kad rėkalojam. Ne baikos jumiem. Per visų gavėnių neklausydavom muzikos ir nedainuodavom, nor išgirdus kokių muzikutį televizoruki, atrodzydavo, kad net pacos kojos po krėslu šoka. O kap cik pamislydavom, kad jau tuoj, už pora dzienų, možnės glasniai paslaisc radijų, tai net nagus niežėdavo. Žinau, kad dabar yra visai kitap.
Seniau žmonės šitom dzienom dvasiškai labai ruošėsi. Ėjo išpažinties, laikydavo rimtumų net ir an veido. Namus labai tvarkydavo, dabydavo, kiemus šluodavo. Ne cik šventės – sykiu ir pavasaris, tai kap ca neimc ir nesiknisc savo aplinkoj? Kitap ir būc negali! Net ir tus kaimo purvinius rankovi perbraukdavo stalų. Žmonės nesbardavo, o Dzidzįjį šaštadienį (tai jau rytoj!) nieko nesiskolino vieni iš kitų. Cikėta, kad gyvenimi nesisaks. Ar kažkas tai patvircino? Vargu. Visko prismislydavo, kad cik išvengtų nelaimių.
Neseniai teko skaicyc, kad Žamaicijoj Dzidzoj savaitėj, tračadienį, vaikai silkį plakdavo. Perskaitius net pasimetiau, ba iš pradzų nesupratau, apė kų ainasi. Misnau, kad baisiai nusdėjau, ba kap rozas tračadienį acisėdus šmotų dešros inkirtau. Be duonos, be daržovių ir kitokių priedų. Seniau sakydavo, kad iš vakaro prieš pasnykų raikia pavalgyc mėsos, kad paskui kitom dzienom nesnorėt. O kap tyča daugiausia per pasnykų sailės varvėdavo, užuodus mamos vyniojamų slėgtų mėsų. Ciej vyrasni, tai baisiai kytri buvo. Vienap mokydavo, o pacys adverniškai elgdavosi. Ir jeigu, neduok Dzieve, nuskalsci, gauni per nagus, kad paskui nei čakuliadas po nosim negūndo. Alia nebeigiau apė tų silkės plakimų. Pasirodo, kad paaugliai pasėmį lantos galų isipjaudavo joj žuvies formų ir keliese tempdavo aplink bažnyčų. Kici paskui su botagu jų vanodavo. Šitai raikšdavo pasibjaurėjimų sūru silki per visų pasnykų ir Velykų laukimų, kadu galės stvercis už mėsos ir pieno.
Ar pas jus kadusci irgi močutės nelaisdavo gerc pieno per pasnykų? Aš tokio dalyko neacimenu, alia acimenu, kad per Kūcų, tai jau cikrai nemožnėj. Nesuprasdavau kode, alia ca cikrausia dėl to, kad tai gyvūninės kilmės produktas (Paklausus, ar žuvis, tai ne gyvūnas? Atsakymas skambėjo tep: Ne, ba ca žuvis.). Juokingiausia, kad tos mūs močutės nemokėj paaiškyc savo insicikinimų, o liepdavo jų laikycis. Turim dartės čėso pascakavyc dziedulių išmincies skrynuki. Tep duota, tep raikia gyvenc.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
