Prisipažįkim, čėsais pacys nežinom, ko norim. Mumiem tep išaina, kap toj baikoj apė cynginį:
– Cinginy, cinginy, imk kiaušinį.
– Ar nuluptas?
– Ne.
– Tai mesk per tvorų.
Ne visadu viskas pacinka ir cinka. Sakom, kad norim vienap, o tį kur giliai galvoj krabžda, kad norim kitap. Ir paskui pykcis landa, usigavimai, nosies riecimai ir kitos negerovės. Noc mano pažįstamo, prodziedzis tep pasakytų: Kazo sutvėrimas, tai Dzieve apsaugok!
Tį kadu priskepiau čyrvų. O kvepėjo visa stuba! Kepdama prisivalgiau ir da liko visa krūva. Misnu, kų ca padarus. Pastovėjį bus kap papucai – nei aš valgysiu, nei tį kam kitam bus baisiai skanu. Prisminiau, kad da tokiai vienai pažįstamai galėtau nuvežč. Seniai nesmatėm, o ir nebeigtų raikalų turėjom. Aš ir skolinga buvau. Aišku, nemisnykit, kad kokių pinigų, ba gal čyrvom aduoc nelabai ciktų, nu ne? Nu ir, kap šitais čėsais priimta, paskambinau ir paklausiau, ar neusiėmus, ar nelaukia svecų. Ilgai neplepsėjau, ba nuvažavus būtau neturėjus apė kų šnekėc. Suvyniojau gražai tas čyrvas, supokavau in blizgancį popierų su skylukėm, kad čyrvos galėtų „dūsuoc“, neaprasot, ir pasdabinus sėdau in mašinų. Dešim minutių ir buvau vietoj. Inlakiu in stubų su tom savo čyrvom ir da, kap sakanc, plepu, plepu, kol jas inteikiau. Kiba pirmiau raikia pašnekėc, o ne grūsc in rankas klumokucį. Nu, jau ca šypc, šypc, raikia sutvarkyc raikalas su tom čyrvom, ba kiek gi aš jas laikysiu? Ir tep toj pažįstama no pac lauko durų žūro ir žūro in tas mano supokuotas čyrvas ir matau, kad neklauso, kų aš šneku, cik laukia, kadu jas aduosiu. Pagaliau jai sakau:
– Imk, ca Tau.
– Už kų ca?
– Paci žinai, už kų.
– Aik, aik.
– Nu imk, padėjai man, ačū.
– Aik, aik, nieko ca neraikia.
– Nu kap neraikia. Imk.
– Nu tai ačū, alia cikrai nieko neraikėjo.
Kol spyrėsi ir nenorėj priimc dovanos, norėjosi man pasakyc, kad jei tep nenori ir sako, kad neraikėjo, tai pasimu atgal namo, ir bus spakaina. Alia tuom čėsu, kap sakė, kad nieko neraikėjo, ciesė rankas pasimc tų čyrvų. Akys ir rankos vienap, o liežuvis kitap. Juokyngi mes, ar ne? Suprantu, kad ca tep raikia sakyc, tokia mūs kultūra, alia kap iš šono pažūrai ir paanalizuoji kiekvienų mūs žodzį ir elgesį, tai gerasnio čudoko už žmogų nerasi. Cirkas an vietos. Norbi mirk iš juoko!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Tep gražai nupasakota apė čirvas kad net užnsimaniau jų užvalgyc. Jau labai sanai kap kepė mano paci. Kap vaikai buvo maži dažnai iškepdavo o dar neprisirangia ištraukc čirvinį no lancynos.