Seniai seniai Uosinėje, šalia dabartinių Suvalkų, prie Akmenytės upės gyveno du prūsų kilmės sūduviai – broliai Vuosiai. Vienas buvo žemdirbys, o kitas amatininkas. Abu aukšti, stambūs vyrai. Tikri milžinai! Vienas namą pasistatė vienoje upės pusėje, o kitas kitoje. Tai buvo saugi, kalvota, miško apsupta vieta, į kurią ne taip lengva buvo patekti pašaliniams. Norėdami dar geriau apsisaugoti nuo svetimų, ėmė ir Uosinės kalnų viršūnes paaukštino keliasdešimčia pėdų, sutvirtino akmenimis, mediniais rąstais ir iškasė apsauginius griovius. Brolių buveinės priminė tikras kunigaikščių tvirtoves.
Vyresnysis brolis buvo ūkininkas ir žvejys, todėl įsitaisė arčiau Studenytės ežero, kur plytėjo daugiau ariamo lauko, apsupto uosių ir beržų. Jaunesnysis užsiiminėjo kalvyste ir medžiokle. Šis apsigyveno kiek atokesnėje vietoje, kelių šimtų pėdų nuotoliu nuo brolio.
Kadangi abu sodybas įsikūrė įtvirtintose kalnų papėdėse prie upės, ant vandens pastatė stulpinės konstrukcijos keturkampius, nendrėmis dengtus pastatus su molinėmis krosnimis viduje. Kai ateidavo žiema, namų sienas ir aslą išklodavo žvėrelių kailiais. Ūkiniai pastatai ir dirbtuvės buvo šiek tiek toliau gyvenamųjų namų, bet taip pat prie upės, kad nereikėtų gyvuliams toli vandens nešioti.
Žemdirbys prakuto greičiau. Kirto mišką, plėtė dirbamos žemės plotą, laikė gerus arklius – nedidukus tarpanus, sėjo rugius, miežius, kviečius, netgi ankštinius augalus: žirnius ir pupas. Grūdus ir namų produktus laikydavo dideliuose moliniuose puoduose. Javus maldavo akmeninėmis girnomis. Žemei dirbti turėjo brolio patobulintus gerus įrankius: geležinį noragą, pjautuvą ir kt. Augino karves, avis, ožkas, kiaules, naminius paukščius. Moterys perdirbdavo avių vilną, audė, siuvo drabužius. Šeimininkas kartu su vaikais iš medžio gamindavo namų ūkiui reikalingus įrankius, padargus. Noriai žuvaudavo.
Jaunesnysis brolis – kelių amatų žmogus. Stengėsi neatsilikti nuo vyresniojo. Turėjo įsitaisęs kalvę, puodų ir kailių dirbtuvę. Geležinius įrankius gamino iš balų rūdos ne tik sau, bet ir broliui. Likusius parduodavo. Nukaldavo ne vieną kirvį, peilį, ginklą ar papuošalą moterims. Su Prūsija prekiavo savo gamybos puodais ir kailiais.
Nuošaliau kūrėsi kiti naujakuriai, nedidelių atvirų gyvenviečių kolonijos, augo naujos kartos, tvirtėjo sūduvių bendruomenė, pamažu skleidėsi ir kultūrinis gyvenimas.
Baltai neturėjo savo dievų atvaizdų. Jie garbino perkūną, ugnį, žemę, saulę, mėnulį, žvaigždes ar gamtos reiškinius. Tikėjo demonais, pomirtiniu gyvenimu. Kulto namų nestatė, tad maldai rinkosi po atviru dangumi prie šventų medžių, giraičių, šaltinių ar akmenų, amžinai degančios ugnies aukurų.
Uosinės gyventojai kulto vieta pripažino vyresniojo brolio kalną, kurio viršūnės dauboje degė vaidilučių saugoma ugnis. Apie 50×65 pėdų dydžio nulyginta, kelių eilių grioviais apsupta plokštuma buvo sutvirtinta akmenimis bei rąstais. Kilus pavojui į tvirtovę subėgdavo ir aplinkiniai gyventojai. Noriai papildydavo gynėjų įgulą. O jeigu būdavo per mažai vietos, kiti nubėgdavo į šalia esančio brolio tvirtovę.
Taikos metu, ypač tyliais vakarais abu Vuosiai susėsdavo savo kalnų viršūnėse pasikalbėti. Skardžius balsus turintys vyrai pritardavo trimituojančiam medžiotojui, iki pusiaunakčių traukė ilgesingas dainas, dėkodami dievams už nugyventas dienas ir sėkmę. Jų pokalbio ir dainų klausėsi ne tik kaimynai, paukščiai ir žvėreliai. Balsų aidai ilgai klajodavo po šilus ir miškus, bei ainių širdyse, kol vietovė gavo Vuosinės vardą. Dar ir šiandien mūsų krašto dzūkeliai kartais uosį vadina vuosiu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
