2023 m. gegužės 29 d. Kauno Suzuki progimnazijoje vyko Štuthofo kalinio Vladislovo Telksnio (1915–2018) paminėjimas.
Minėjimo pradžioje progimnazijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Martinaitis pasveikino renginio dalyvius, pasidalino savo mintimis apie istorinės atminties svarbą, o Kauno Suzuki progimnazijos mokiniai skaitė ištraukas iš V. Telksnio atsiminimų ir pristatė savo muzikinę programą.
LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas perskaitė pranešimą „Laisvės kovotojo Vladislovo Telksnio/ Lankaičio (1915–2018) socialinis portretas: atsiminimai, vertybės ir kūrybos kontūrai“.
Renginio pabaigoje vyko diskusijos su V. Telksnio giminaičiais: Rita Kabašinskiene, Viliumi Šlyžiu ir jo žmona Stanislava. Vėliau renginio dalyviai su progimnazijos istorijos mokytoju Aidu Slavinsku nuėjo prie namo Nr. 13 Vidurinėje gatvėje Vilijampolėje, kur gyveno V. Telksnys.
Renginio organizatoriai: Kauno Suzuki progimnazija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei XXVII knygos mėgėjų draugija.
Renginys skirtas paminėti LR Seimo nutarimu paskelbtus Tremtinių ir politinių kalinių 2023-iuosius metus.
Vladislovas Telksnys gimė 1915 m. birželio 1 d. Runionių kaime, Aluntos valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Lankė Alantos pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Molėtų progimnazijoje. 1938 m. Kaune baigė gimnaziją. Priklausė ateitininkų ir skautų organizacijoms.
1940 m. rugsėjo mėn. V. Telksnys kartu su buvusiu diplomatu Jonu Jablonskiu (kalbininko Jono Jablonskio sūnumi), Povilu Malinausku ir Kostu Šipkausku įkūrė pogrindinę organizaciją Laisvosios Lietuvos sąjungą ir išleido pirmąjį atisovietinio pogrindžio leidinį LAISVOJI LIETUVA. Už tai 1940 m. spalio mėn. buvo suimtas, įkalintas ir 25 metams nuteistas. 1941 m. birželio 22 d. išlaisvintas iš Kauno kalėjimo.
1942 m. gegužės 9 d. vedė Danutę Banionytę (1922–2022), garsaus lietuvių aktoriaus Donato Banionio seserį ir kartu užaugino dvi dukras.
1943 m. balandžio 29 d. dirbusį „Žaibo“ spaustuvės administratoriumi V. Telksnį ir dar 15 Kauno spaudos darbuotojų, žurnalistų suėmė gestapas ir išvežė į Štuthofą. Vladas tapo kaliniu Nr. 22916. Beveik po 11 mėnesių, 28 kg sveriantį 29 metų V. Telksnį parvežė į Kauną – į tą pačią kamerą, kurioje 1940 m. sovietų buvo kalintas. Po kelių dienų išleido į laisvę. Vėl pradėjus domėtis naciams, pasikeitė pavardę, ir tapo Vladu Lankaičiu. Su šeima nuo 1945 m. iki 1977 m. gyveno Ukmergėje, Šiauliuose. Dirbo felčeriu Saločiuose, Sidabrave, Šakynoje, Raudėnuose, Jonavoje.
1974 m. Šiaulių KGB išsiaiškino Vlado paslaptį. Trejus metus tyrė biografiją, tardė, bet išsiaiškinę paliko ramybėje. Nuo 1977 m. gyveno Kaune, Vilijampolėje (Vidurinė g. Nr. 13), name, kuriame 1958–1960 m. gyveno grįžęs iš tremties prezidentas Aleksandras Stulginskis. Vladas Telksnys mirė 2018 m. vasario 20 d. Kaune. Palaidotas Karmėlavos kapinėse.
Savo gyvenimo patirtis V. Telksnys aprašė knygose „Kamino šešėlyje“ (1990), „Trisdešimt treji metai svetima pavarde“ (1993) ir „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos” (1999), „Prašiau sušaudyti“ (2007).
Vladislovą Telksnį (Lankaitį) 2001 m. prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Vyčio Kryžiaus penktojo laipsnio ordinu, o 2010 m. Kauno miestas – pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklu.
Raimundas Kaminskas
