Po Verbų sekmadienio prasideda Didžioji savaitė. Seniau žmonėms tai buvo visuotinio tvarkymosi metas. Jie tvarkydavo kiemą ir trobos vidų. Moterys išskalbdavo drabužius, išdulkindavo patalynę, nuplaudavo lubas, sienas, langus, iššveisdavo grindis.
Didįjį ketvirtadienį kūrendavo pirtį. Pirmiausia prausėsi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikėdavo baigti iki šeštadienio pietų.
Kiaušinius pradėdavo marginti tuoj po Verbų sekmadienio. Juos sudėdavo į indą ir laikydavo šaltoj vietoj iki šeštadienio. Didžiojo šeštadienio vakare margučius dažydavo cheminiais arba natūraliais dažais.
Kaip tikina mūsų krašto margintojos, geriausi ir sveikiausi yra augalinės kilmės dažai.
Geltona spalva kiaušinius dažo geltonųjų ramunių žiedai, alksnio žiedai, vantų lapai; rusvai raudona – svogūnų lukštai.
Žalsvai – jauni beržų lapeliai, rugių, avižų, kviečių želmenys; žalsvai rusva – šieno pakritai; rusvai – riešutų kevalai, arbata. Kad dažai būtų sodresni, į jų nuovirą galima įberti žiupsnį druskos.
Kelių spalvų margučių raštus moterys gaudavo išrašydamos vašku ir kiekvieną kartą dažydamos vis tamsesniais dažais. Vienspalvius kiaušinius skutinėdavo stiklo, titnago šukele, peiliu ar kitu aštriu daiktu.
Būdavo įvairių prietarų. Tikėta, kad jei kiaušinius dažysi pas kaimyną, pas jį vištos eis dėti kiaušinių, arba kad kiaušinių reikia išvirti kuo daugiau, tada bulvės geriau derės.
Mūsų krašto margintojos pateikia keletą patarimų: „Dažus reikia užvirinti, o po to ataušinti. Į juos įdėti vašku margintus kiaušinius ir kaitinti ant silpnos ugnies. Kai pradeda kilti burbuliukai, liepsną galima padidinti. Vos tik vanduo užvirs, katilą su kiaušiniais reikia nukelti nuo ugnies. Šitaip ir kiaušiniai pakankamai išverda, ir vaškas nenuteka. Po to margučius reikia išimti iš dažų, o vašką nuvalyti skudurėliu (jei vaškas atšalo ir sukietėjo, prieš valant galima pašildyti virš ugnies; vašką galima taip pat atsargiai nugramdyti peiliu ar kitu įrankiu). Dažytus kiaušinius galima patepti sviestu arba aliejumi, kad blizgėtų.“
Seniau manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios, suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą.
Didžiojo šeštadienio vakarą žmonės eidavo į bažnyčią parsinešti šventintos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namuose, nes turėjo pabaigti pradėtus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti. Parnešę žarijų, krosnyje gesindavo ankstesnę ugnį ir įpūsdavo naują, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių ar net kitų Velykų. Tikėta, kad velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Pašventintu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą.
Sekmadienio rytą dar su tamsa į bažnyčią išsiruošdavo šeimininkai. Jie veždavosi pintinėlę maisto, kurį po velykinių pamaldų kunigas pašventindavo. Būdavo, kad žmonės Didžiojo šeštadienio vakarą sunešdavo maistą į vieną trobą, o atvažiavęs kunigas jį pašventindavo.
Iš bažnyčios visi skubėdavo namo atsigavėti po ilgo pasninko. Antra vertus, kas pirmas parvažiuos, tas visą vasarą kaime bus pirmas darbuose. „Kas pirmas parvažiuos, tas pirmas rugius nusipjaus, – sakydavo žmonės.“ Valgyti sėsdavo visa šeimyna. Ant staltiese užtiesto stalo dėdavo kiaušinių lėkštę, šaltieną, sviestą, duoną, druską, tarkuotus krienus, mėsą – viską, ką šeimininkė iš vakaro paruošė.
Pirmiausia valgė kiaušinius. Jais susidauždavo: vienas laikydavo, o kitas savo margučiu dauždavo. Tvirčiausias kiaušinis buvo skirtas kiaušinių daužymo konkursui.
Būdavo, kad kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir valgė, nes „jei per Velykas su kuo nors per pusę kiaušino atsigavėti valgei, tai bėdoj tik jo vardą prisimink, ir tau bus pagelbėta.“
Po pusryčių suaugusieji eidavo prigulti, tik vaikai nenurimdavo, eidavo kiaušiniauti pas krikštatėvius ar kaimynus.
Per Velykas negalima buvo šluoti pirkios. Vieni sakydavo, kad vištos daržus kapstys, antri, kad visus metus bus tušti aruodai, treti, kad visų metų laimę iššluosi. Prietarų būta ir daugiau: „Jei nori didesnis užaugti, turi vienplaukis lietuje pastovėti. Jei nakčia prie upės nusirengsi ir nusiprausi, tai būsi visados baltas.“
Iš Velykų oro spėjo, kokie orai bus tais metais. Sakydavo: „Jei Velykos žalios, tai Kalėdos riebios“, „Koks Velykų rytą pučia vėjas, tai daugiausia per visus metus toks pūs“, „Jei per Velykas šąla, šals ir gegužy“, „Jei Velykų rytą lyja ar kartais net griaustinis griaudžia, tai jau metai bus blogi ir šlapi“, „Jei per Velykas katrą dieną atlekia vieversys, tai bus labai geras ruduo.“
Sigitas Birgelis, punskas.pl
