Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitais partneriais organizuoto projekto „Mums pakeliui“ dalyviai baigė savo žygį „Camino Lituano“ keliu. Liepos 23–25 d. palikę svetingąjį Alytaus rajoną, praėję dainingąjį Lazdijų kraštą jie pasiekė jau Lenkijoje esančius Seinus ir vos galėjo pakelti savo kuprines – jose sukaupta ne 500, bet beveik 600 patirčių, draugystės, atradimų, nuoširdumo ir gerumo kilometrų!
„Šiame kelyje mes šventėm gimtadienius, čia buvo tampama močiutėmis, išgirdom ir apie liūdnus dalykus, gydėm šuniukus ir vienas kitą. Bet visi kartu išgyvename viską. Juk mūsų projektas yra apie tai, kad kiekvienas einame savo keliu, bet visi jie galiausiai susijungia į vieną. Ir visai nesvarbu, kaip mes judame, ką mes matome, kaip kalbame, jaučiame ar galvojame – visi mes esame labai panašūs. Brangiausias ir svarbiausias dalykas šiame kelyje – sutikti žmonės. Savo žygiu norėjom įrodyti, kad visi mes viską galim. Jeigu jums kada bus liūdna ar atrodys, kad jūs kažko nepajėgiat, svarstysite, ar daryti kažką dabar, ar dar atidėti ateičiai – prisiminkite šiuos žmones. Mes daugiau galim, negu negalim. Pabrėžkime galias, o ne negalias. Savo kelią simboliškai užbaigėme šv. Jokūbo dieną, turbūt, jis mus globojo visą kelionės laiką. Ačiū visiems, kurie ėjo, kurie dirbo, kad kiti galėtų eiti, tiems, kurie mus stebėjo ir visiems sutiktiems kelyje. Iki kitų kartų, kurių tikrai bus, nes mums pakeliui“ – emocingai kalbėjo projekto sumanytoja Žydrė Gedrimaitė.
Liepos 23 d. Miroslavas–Meteliai (19,2 km). Padėkok už viską, o už viską, ko neprašei, dvigubai. Nuoširdus dėkingumas – tai pati tyriausia ir gražiausia savybė. Nors padėka nieko nekainuoja, kaip sunkiai kartais tam surandama žodžių… Dėkingumas gydo, skatina, ugdo, džiugina… Dėkoti reikia kasdien nelaukiant, kad tau irgi bus padėkota. Apie dėkingumo prasmę, gerumą, nuoširdumą tiek daug buvo kalbėta šiame kelyje, tiek kartų čia buvo ištiesta pagalbos ranka, tiek kartų ištartas žodis „ačiū“. Juk apie tai ir projektas „Mums pakeliui“. Dėkingumo kupina 19 žygio diena buvo tokia pat ypatinga kaip ir visos kitos šioje kelionėje.
Nuo Miroslavo maršrutas vedė kaimo žvyrkeliu pro medinius pakelės kryžius, per Obelninkėlius, Papėčių piliakalnį, nuo kurio viršūnės grožiu pribloškė įspūdingas reginys – trys didieji Dzūkijos ežerai: Metelys, Obelija ir Dusia. Čia žygeiviai kartu su prie projekto šiam etapui prisijungusia aktore Ilona Balsyte atliko lietų kviečiantį ritualą ir kartu sudainavo vaikystę primenančią dainą „Mėlynas autobusiukas“. Ją dalyviai skyrė žmogui, kurio vaidmuo šiame kelyje yra tiesiog neįkainojamas – „greitajai pagalbai“ Mindaugui ir jo „Asistentiniam taxi“. Beje, vakare žygeiviai sulaukė Ilonos žinutės, kad po 5 savaičių sausros jos sodyboje pagaliau prapliupo lietus. Štai kokie stebuklai nutinka, kai visiems yra pakeliui…
„Kai būnu gamtoj, tai visada labai noriu jai padėkot. Šiandien pamačiau daug mielų akiai vaizdų – kiekvienas regionas vis kitoks. Praėjome kelias sodybas. Tie žmonės – labiau pavargę, mažiau pavargę, bet visi su mylimu, gražiu savo kiemu. Tai čia kalvis buvo, tai kitas bitininkas. Jie su tokiu džiaugsmu pasakoja, ką jie čia veikia, kaip gyvena. Tiesiog tas paprastas žmogus yra labai mielas. Ir norisi padėkot tokiems žmonėms“, – tokiomis mintimis dalijosi Ilona.
Po prasmingo atokvėpio piliakalnyje toliau keliautojai ėjo per gatvinį Papėčių kaimą, o už kelių kilometrų buvo įžengta į Lazdijų rajoną, netrukus pasiektas ir galutinis maršruto taškas – sąsmaukoje tarp Dusios ir Metelių ežerų įsikūręs Metelių kaimas. Visko būta šią dieną – ir paklydimų, ir saldžių apdovanojimų medumi iš vietos žmonių rankų…
Į žygeivių gretas šią dieną įsiliejo ir jau seniai su iniciatyva „Draugystė veža“ gražiai besibičiuliaujanti renginių organizatorė Daiva Morkūnaitė su dukromis: Gabija, Žemyna, Medeina.
„Iš tokių įdomių žmonių galima daug ko pasimokyti. Labai džiaugiuosi, kad mano dukros yra čia, nes tai joms yra labai teisinga mokykla. Pamatyti iš arti, kaip tas žmogus, kuris turi įdėti 10 kartų daugiau pastangų, sugeba padaryti viską taip, kaip daro tie, kurie mato, kurie girdi, vaikšto. Man iš tiesų labai svarbus vaikų įsitraukimas. Dvi mergaitės greitai pavargo, jautėsi gal per silpnos tokiam žygiui. O štai vyriausioji dukra sakė, kad eitų ir eitų, galėtų ir 50 kilometrų nueit per dieną“, – sakė Daiva.
Meteliuose žygeivius pasitiko bendruomenės „Tarp Dusios ir Metelio“ nariai ir svečiai bei jos pirmininkė Ramunė Botvičienė ir išalkusius keliauninkus vaišino žuviene bei dzūkiškomis bandomis. Meteliuose nuolatos gyvena apie 90 žmonių. Ką jie veikia? Maudosi, žvejoja, sportuoja, renginius organizuoja. Ir žada prisijungti prie projekto dalyvių atkarpoje nuo Metelių iki Lazdijų! „Na mums smagu, kad ir pas mus užsuka, į mūsų bendruomenę, nes tai yra tiesiog piligrimų kelias. Ir nuo pernai metų labai daug pagausėjo einančių. Jie aplanko mūsų gražias vietas, ežerus, regioninį parką, bažnyčias, kryžių koplyčią“, – džiaugėsi Ramunė.
Tą vakarą bendruomenės narė, gamtininkė Elena Amšiejienė išsamiai papasakojo apie Metelius ir iš jo kilusius žmones. O žygeivių komandos vegetarai ir veganai buvo labai dėkingi paplūdimio picerijai „Mona Ližė“ už netikėtas vaišes – ypatingo skonio krosnyje iškeptą veganišką picą. Visą trasą keliaujantis santūrusis Gintaras džiaugėsi dovanotomis ėjimo lazdomis, sakė, jog labai smagiai ėjosi, ir buvo pamalonintas sužinojęs, kad yra „Facebook“ paskyros „Mums pakeliui“ sekėjų favoritas!
„Norisi padėkot vien už tai, kad aš čia, tam kelyje. Turbūt likimui ar kažkam. Tada savo sūneliui Vijui, kad jisai mane lydi, padeda, ir eina, kiek gali. Pagrindiniams savo bendražygiams, su kuriais keliaujam ir keliausim iki galo. Tai Gintarui, Vidai, Dariui. Ir kiekvienam sutiktam kelyje žmogui, nes iš kiekvieno galbūt aš kažką sužinojau, iš manęs gal jis kažką sužinojo. Su visais buvo labai įdomu ir prasminga keliauti. Turbūt kitokie ir neina šiuo keliu. Kaip aš sakau – ir žmonės ypatingi, ir kelias ypatingas. Ir suveda tuos, kuriems pakeliui“, – štai tokiais padėkos žodžiais dalijosi ištverme visus stebinanti „ratukininkė“ Vitalija, riedanti nuo pat Žagarės, tikėkimės, sėkmingai iki pat Seinų.
Liepos 24 d. Meteliai–Lazdijai (26,7 km). Nelenktyniauk. Vienas labiausiai žmones morališkai žudančių dalykų yra siekis būti kaip kiti. Kiekvienas per gyvenimą žygiuoja savo greičiu, kiekvienas jį „matuojasi“ savaip. Todėl mėginimas lenktyniauti neveda niekur – tik žlugdo. Besivaržydamas prarandi gyvenimo malonumą, „pameti“ save, o galiausiai – ir prasmę. Gyvenimas nėra estafetė. Tai ilga, ieškojimų kupina kelionė, kurioje turėtume siekti ne aplenkti, o padėti sunkiau einančiam. Apie bendrystę, pagalbą ir mėgavimąsi procesu, o ne baigtiniu rezultatu sukasi projekto dalyvių mintys einat priešpaskutinį „Camino Lituano“ etapą.
20 žygio dieną prie keliautojų prisijungusi ir visus sužavėjusi savo šiltu bei jaukiu bendravimu socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuri šiame kelyje iš karto tapo tik Monika, matydama savo dukters santykį į negalią turintįjį, tikisi, kad mūsų jaunajai kartai greitai nebekils nė menkiausio noro tokį žmogų vadinti „kitokiu“ ir kad nebereiks papildomų pastangų, kad visi kartu jaustųsi patogiai. „Gera būti tarp jūsų. Mes, Lietuvos žmonės, esam labai stiprūs, mokam būti vieningi, palaikantys, atjaučiantys, bet kartais mus reikia sutelkti, kad mes atskleistume tas geriausias savo savybes, kurias galime panaudoti tam, kad padėtume kitam, kuriam labiau reikia pagalbos. Man atrodo šis projektas tai ir daro. Kad mes galėtume pasakyti, jog mums visiems tikrai yra pakeliui. Ir tiems, kurie turi daugiau galių, ir tiems, kurie turi mažiau. Mes visi esam labai galingi. Ir kad šiandien čia žygiuoja tokie skirtingi, nuostabios nuotaikos žmonės mes tiktai rodome, kad nėra žmonių, kurie neturi galimybių. Labiausiai – savo širdyse ir galvose. Bet, kaip matom, ir kojose, ir rankose. Tikiuosi nueiti visą etapą su šiais puikiais žmonėmis“, – štai taip prieš kelionę kalbėjo Monika.
O žygeivius išlydėdama Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė neabejojo, kad žygeivių laukia ilgas ir nelengvas, bet vienas gražiausių „Camino“ kelio maršrutų: „Jums atsivers graži Dusios panorama, oš dzūkiškos girios ir miškai. Tikiu, kad jums pakaks jėgų ir vakare susitiksime Lazdijuose, labai gražioje „VasarOninių“ šventėje.“
Kelio vaizdingumu netruko įsitikinti projekto dalyviai. Tik palikę Metelių kaimą jie gavo progą užlipti į 15 m aukščio apžvalgos bokštą „Nendrių pėdas“, iš kurio matyti įspūdingi vaizdai: Metelių kaimas ir ežeras su triukšmą keliančiais paukščiais, šlapia Kemsinės pieva, Papėčių piliakalnis bei siauras Dusios ežero ruožas.
Nusileidę iš aukštybių jie užsuko į Metelių regioninio parko Lankytojų centrą, kurio administratorius Artūras Pečkys išsamiai papasakojo apie balinius vėžlius, vietinių ežerų žuvų įvairovę ir kitus Metelių regioninio parko ypatumus. „Aš visus priimu kaip artimus draugus ir supažindinu su mus supančia aplinka, nes mes galime mylėti tik tai, ką puikiai pažįstame. Ir tiktai bendromis pastangomis galime išsaugoti tai, ką šiuo metu turime. Sau, gamtai ir ateinančioms kartoms“, – sakė Artūras.
Toliau žygeivius kelias vedė Bijotų–Širvintų pažintiniu taku, mišku, unikalia aukštapelke ir kaimų laukais iki Kryžių Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Koplyčios. Tada pro Dusios ežerą, per Staigūnus, Burakavą, Šventežerį ir kaimo puošmeną – Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią iki maršruto galinės stotelės – Lazdijų.
Praėjusi pirmuosius 17 km Monika sakė, kad kelyje buvo reikalų: ir traukt, ir kelt, ir stumt, ir klimpt teko. Bet tai dar labiau įkvėpė eit toliau ir nepasiduoti: „Mūsų pakeleiviai tikrai yra galingesni už mus – savo širdim, nuotaika. Ir jie mums padeda labiau nei mes jiems. Tai nepakartojama patirtis, kai pats padarai reikalingą žingsnį, priimi sprendimą.“ Šioje vietoje keliautojų laukė Vidos ir Dariaus Svetlikauskų draugės Rasa Kumetaitienė ir Jolanta Maleronkienė (šį kartą su vyrais: Sigitu Kumetaičiu ir Gintaru Maleronka) iš Ukmergės, jau trečią kartą trasoje aplankančios žygeivius. Pirmą kartą su gimtadieniu sveikino Darių, antrą kartą – prisijungė vieno etapo žygiui, o kodėl atvyko trečią kartą? „Kai mes pačios ėjom, tai labai užsinorėjom lašinių ir blynų. Tai šiandien sugalvojom keliautojams padaryt tokią staigmeną“, – sakė moterys. O siurprizas buvo tiesiog tobulas – išalkusių projekto dalyvių laukė čia pat vietoje, atsivežtoje krosnelėje, kepami „čirviniai“ blynai, arbatinuke verdanti arbata, dieviško skonio lašinukai ir net vandens rankoms nusiplauti buvo parūpinta. Na jei pakeliui, tai pakeliui su trenksmu ir iš visos širdies!
Televizijos ir kino prodiuserė Justina Ragauskaitė keliauja su „Mums pakeliui“ komanda kartu jau trečią dieną: „Esu čia dėl kelių priežasčių. „Draugystė veža“ imponavo visada, labai smagu, kad sukūrė ir šį naują projektą. Prisijungiau, nes tai puiki pažintinė kelionė visomis prasmėmis: su savo šalimi keliaujant pėsčiomis, su savimi ir žmonėmis, kuriuos šiame kelyje sutinki. Nors nesinori pabrėžti jokių skirtumų, bet mes šiame kelyje žmonių su negalia esame tik fiziniai vedliai, o jie mūsų – psichologiniai. Tai turbūt yra svarbiausias dalykas, kurį atradau eidama šiuo keliu.“
„Žmonės išeina į kelią, manau, kad susitaikytų su savimi, savo negalia, dabartimi. Ir turbūt nori susirast draugų, palaikančių, bendraminčių, kad viskas judėtų į priekį, nes niekas nesustoja šią dieną. Esu čia kaip palaikantis turinčius negalią ir pats turintis negalią. Man labai reikalingas kitų palaikymas, nes reikia gi į kažką atsiremti. Turėti draugą – tai yra labai svarbu“, – sako dviem paskutiniesiems etapams prie žygeivių netikėtai prisijungęs Edmundas Dobilas iš Šilalės, apie projektą išgirdęs per televiziją.
Į keliaujančių gretas šiame etape įsiliejo pagaliau nuo organizacinių reikalų atsitraukęs projekto direktorius Vytis Venslauskas, kurio šią dieną dėl labai svarbios priežasties kelyje apskritai turėjo nebebūti, tačiau paskutinę minutę jis apsisprendė likti projekte iki galo, todėl į trasą išėjo tiesiog su išeiginiu kostiumu! „Labiausiai, kas man šioje kelionėje imponuoja – tai yra sutikti žmonės. Pirmomis žygio dienomis tas jausmas buvo ypatingai stiprus, kai suvokdavai, kad nereikia niekur važiuoti į tolimą kelionę, Ispaniją ar Portugaliją – tą tikrą bendravimą, tikrą žmogiškumą, šiltus santykius galima atrasti čia, Lietuvoje. Pavažiuoti kelis šimtus kilometrų ar mažiau ir pabendrauti. Tiesiog taip. Nuoširdžiai, paprastai su atsitiktinai sutiktais žmonėmis. Kaip tik šiuo metu tuokiasi mano vienas artimiausių žmonių, mano mylima dukterėčia, krikštaduktė ir taip nutiko, kad aš neišvažiavau į vestuves jos pasveikinti. Tai eidamas, besišnekučiuodamas su kitais žmonėm ir būdamas koplyčioj, kurioje turėjom ramų apmąstymų laiką, labai galvojau apie jus, Gabyte ir Tomai. Myliu jus. Mums pakeliui? Aišku, mums pakeliui!“ – štai taip paprastai ir jautriai išgyvenimais dalijosi Vytis.
Šio žygio metu buvo daug jaudinančių momentų. Vienas jų, kai Monikai pasiūlius visi dalyviai pynė ir vienas kito galvas dabino nuostabiais lauko gėlių vainikais, kuriuose paliko dalelę savo širdies… Kitas, kuomet jau Lazdijuose žygeivius pasitiko merė Ausma Miškinienė ir visą komandą pakvietė į šventinę sceną. Kai projekto dalyviai kukliais žingsniais pradėjo savo kelionę Žagarėje, jie tikrai nesitikėjo, kad ją bebaigiant stovės ant scenos prieš minią žmonių, kuri jiems nuoširdžiai plos – kaip patiems tikriausiems herojams. „Šie žmonės jau įveikė beveik 500 km. Nors fiziškai buvo labai sunku, bet jų nepalaužiama valia, drąsa, ištvermė, pasiryžimas, buvimas šalia vienas kito ir tada, kai norisi bėgti į visas keturias puses, manau, yra tas sėkmės raktas ir pavyzdys mums visiems“, – kalbėjo Ausma.
„Žinot, būna tokių dienų, kurios „atsitinka“ ir po to nepaleidžia. Vakar mane „ištiko“ tokia diena. Esu labai dėkinga iniciatyvai „Draugystė veža“ ir projektui „Mums pakeliui“. Prisijungiau dienos žygiui (ne trumpam! 25 km pėstute) drauge su žmonėmis, kurių istorijas parsinešiau, kurie įkvepia dar labiau stengtis ir būt geresniu žmogumi. Žygiavo tie, kurie nemato, ir tie, kurie vežimėlyje, sergantys onkologinėmis ligomis, tie kurie yra donorai arba išgyvenę, nes persodintas donoro inkstas išgelbėjo jam gyvybę. Visi jie stipresni už daugelį mūsų. Esu labai dėkinga projekto organizatoriams, talkininkams, visiems, kurie žygiuoja nuo pat Žagarės. Tikiu, kad kiekvienas mūsų kartu nueitas kilometras yra kelionė link lygesnių galimybių visiems. Ne tik fizinės aplinkos, bet ir socialinės aplinkos pritaikymo link. Mažais, bet užtikrintais žingsneliais. Beje, tokio interviu, kokį turėjome su Žydre Gedrimaite dar nesu patyrusi – pasirodo, puikiausia studija gali būti ir tiesiog piligrimus vežantis automobilis! Jūs nerealūs! – štai taip po kelionės savo „Facebook“ paskyroje rašė dabar jau ministrė Monika Navickienė.
Liepos 25 d. Lazdijai–Seinai (27 km). Pasidžiauk nuėjęs, nes viskas čia tik prasideda. Gyvenime žmogui duota nueiti daug atkarpų – geresnių ir ne tokių gerų. Tačiau kiekvieną jų nuėjęs jautiesi pasikeitęs, paaugęs, kažko išmokęs. Kiekvienas baigtas etapas tėra tramplinas į kitą. Nes kiekviena pabaiga yra pradžia kažko naujo. Net ir suvokdami tai, kaip paskutiniąją žygio dieną jaučiasi jo dalyviai?
„Šitas kelias, kaip ir kiekvienas, bet kuris kelias ar fizine prasme, ar perkeltine prasme, jis mus kažko išmoko. Tai aš manau, kad pirmiausia išmoko būti žmonėmis, priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Ir jokiu būdu neturėti išankstinių nuostatų apie šalia esantį. Nes tu gali galvot, kad jisai, tarkim, nepajėgus greitai eiti, nepajėgus kažko padaryti, o, pasirodo, bus visiškai atvirkščiai. Ir tai yra turbūt didžiausia pamoka, ką aš asmeniškai suvokiu. Šiandien ta diena, kai išgyvenam dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – pasitenkinimas, kad tikslas jau ranka pasiekiamas ir esame finišo tiesiojoje, renkam paskutinius kilometrus ir jau beveik galim džiaugtis. O iš kitos pusės – liūdesys ir nuojauta įvyksiančio išsiskyrimo… Nes per tris savaites bendra idėja nepaprastai suartino. Tokia nenusakomai keista diena…“ – sakė vyrui inkstą padovanojusi Vida Svetlikauskienė. Kelionės pabaigos liūdesį moteriai išsklaidė tai, kad prie jų paskutiniajam žygiui prisijungė LSMU MA MF intensyviosios terapijos klinikos vadovas, doc. dr. Tomas Tamošuitis ir jo kolegos iš Kauno. „Tai yra žmogus ypatingai daug nusipelnęs donorystei ir pats mylimiausias, geriausias ir ant pjedestalo keliamas medikas. Esame labai gydytojui dėkingi už įdiegtą Lietuvoje neplakančios širdies donorystės modelį“, – kalbėjo Vida.
„Su žmonėmis, kurie atsiduria gyvenimo kryžkelėje dėl užklupusių didelių problemų, mes kalbamės iš širdies. Kalbamės su kiekvienu asmeniškai, stengdamiesi suprasti, surasti paguodos žodį, suteikti viltį. Aš manau, kad organų donorystė ir transplantacija yra visuomenės bendrystės reikalas. Ir tik tada, kai visuomenė turi tą bendrą supratimą, tikslą, kartu daugiau būna, tai ir yra pasiekiami geri rezultatai. Kai yra tokios organizacijos, projektai, tai daug daugiau galima nuveikti bendrai. Stebėjom „Mums pakeliui“ socialiniuose tinkluose ir džiaugėmės iš tikrųjų, kad mes turim tokius aktyvius pacientus, kuriems visus kilometrus pavyko nueit, o tai yra labai nelengva“, – tokiomis mintimis dalijosi daktaras Tomas.
Dalyvių gretas papildė Justinos Ragauskaitės draugas Paulius Lukšys iš Vilniaus: „Anksčiau nebuvo galimybių, tai nusprendžiau bent vienai dienai prisijungti prie šios gražios kompanijos, išbandyti save, pajusti nuostabią atmosferą, kurią kuria šitas projektas. Labai norėjau pamatyt visus šituos gražius žmones ir ypač tuos, kurie eina nuo pat pradžių.“ Savo žodį ištesėjo ir paskutiniame kelionės etape dalyvavo ir Alytaus vicemeras Povilas Labukas: „Džiaugiuosi, kad užbaigsiu su šiais žmonėmis ėjimą. Net neabejoju, kad kiekvienas iš šių keliavusių žmonių taps ambasadoriumi savo šeimose, tarp draugų, bendruomenėse.“
O į paskutinį žygio etapą kompanija leidosi turėdama europinius sertifikatus, pasus ir apsaugines kaukes, jei prireiktų. Kelionė nuo Lazdijų iki Lietuvos–Lenkijos pasienio žygeiviams nedovanojo kažkokių išskirtinių objektų, bet kaip ir dera baigiamajam akordui – jie galėjo mėgautis autentiškos gamtos ir ramybės derme. Bet jame netrūko ir iššūkių. Įspūdžiais dalyviai dalijosi trumpam stabtelėję ties Lietuvos–Lenkijos sieną žyminčiu ženklu.
Atkaklusis Gintaras Jucius sakė, kad buvo sunku, šilta, nueita daug kilometrų, bet džiaugėsi, kad sutiko daug žmonių, užmezgė naujas pažintis. Galėtų eit dabar ir atgal kartu. O vežimėliu „šturmavusi“ „Camino Lituano“ Vitalija sakė štai ką: „Šiandien labai ekstremaliai jaučiuosi. Teko važiuot šlaitais su labai aukšta žole. Teko ir ant vieno rato „paraliuoti“ ir po ratais iškritus pabūti. Visi kartu taisėm vežimėlį. Nebelaiko mano „drandalietas“. Visa komanda pažadėjo pagalvoti, kaip padėt Vitalijai įsigyt naują vežimėlį.
„Jaučiuosi išties gerai. Iš tikrųjų pirmas kraujas atsirado ant mano vienos iš kojų, vadinasi tikrai kelionė gera, maršrutas nėra paprastas. Tai tos prasmės ir yra dar daugiau matant, kaip įveikia šią trasą kiti, kurie tikrai neturi tokių puikių galimybių, yra sudėtingesnėse situacijose. Tai įkvepia. Ir iš tikrųjų tai yra kažkas nepaprasto ir verčia žavėtis kiekvienu nueitu metru ir žingsniu“, – susižavėjimo naujais patyrimais neslėpė Povilas.
„Aš jau padėjau baltąją lazdelę ir Begemotą į mašiną, nes man jų nebereikia. Susiradau čia daug akių. Labai daug emocijų, labai gera būti su visais šitais žmonėmis, kurie dalijasi ne tik savo rūpesčiu, bet ir tuo, ką mato, savo šiluma ir atvėsina šaltu vandeniu, kai reikia. Apie tai yra mūsų kelionė. Esu dėkinga kiekvienam kosmoso virptelėjimui, kad leido man čia būti su šiais žmonėmis. Čia turėjau galimybę pamatyti pradžią ir pabaigą. Ir tas visas pradžias kartu, vienoje vietoje. Tai aš linkiu kiekvienam žmogui, kuris ėjo šiuo keliu ar kuris dar tik eis šiuo keliu, atrasti tas pradžias ir nepabėgti per greitai, kad nepraleistumėm jų. Ir būkite tikri, kad kiekvienas žmogus, kurį sutinkam, netikėtai gali būti nauja pradžia jūsų gyvenime“, – kalbėjo projekto reporterė Irma.
Žygeiviai, einantys visą kelią, nuo pat Žagarės nešėsi su savimi „Camino Lituano“ savanorių Mariaus Minkevičiaus ir Jolantos Kručkauskaitės dovanotus vokus, kuriuos buvo leista atplėšti kirtus kaimyninių šalių sieną. Ten buvo kiekvienam skirtas laiškas, kuriame džiaugiamasi pažintimi ir didžiuojamasi dalyvių ištverme, ir „Camino Lituano“ emblema. „Mums pakeliui“ komanda sako labai labai ačiū visiems „Camino“ savanoriams už pagalbą, draugystę kelyje. Už tai, kad mums visiems pakeliui!
Kuo labiau komanda tolo nuo Lietuvos, tuo dažniau ėmė lankyti pojūtis, kad eina ji jau „Camino Polaco“ keliu ir taip iki pačios paskutinės „Mums pakeliui“ stotelės – Seinų, kuriuose prie „Camino akmens“ operatorius Mykolas Alekna paliko visus 500 km atlaikiusius batus!
O Seinuose žygeivius sutiko vyskupo Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ direktorė Ona Nevulienė ir bendruomenės nariai, Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovas ambasadorius dr. Remigijus Motuzas ir Seinų burmistras Arkadiušas Novalskis (Arkadiusz Nowalski)! Projekto dalyviai buvo labai šiltai priimti su tradicine „Kepurine“ griežiant kapelai „Šalcinis“, su Justino Marcinkevičiaus eilėmis, kryžiaus ženklu papuošta namine duona, lauko gėlėmis, ženkleliais su Lietuvos trispalve, simboliniu koriu, burmistro, kuris džiaugėsi gražia draugyste su lietuviais ir dėkojo už apsilankymą, dovanomis kiekvienam keliautojui. O „Mums pakeliui“ komanda Seinų lietuvius papuošė projekto skarelėmis ir padovanojo „Camino Lituano“ piligrimų lazdą, projekto vėliavą, kuri su žygeiviais „praėjo“ visą kelią!
„Sekame jūsų darbus Lietuvoje ir tai, ką jūs darote, yra žygdarbis. Bet dar didesnis žygdarbis yra atvykti iki Seinų – į Lenkijos kraštą, labai glaudžiai susijusį su Lietuva. Čia lietuviai gyveno šimtmečiais ir labai gražiai išlaikė savo tradicijas. Ši jūsų akcija sujungia ne tik skirtingus žmones, bet ir skirtingose šalyse gyvenančius lietuvius. Labai džiaugiamės, kad atvykote ir savo projektu įrodėte, kad stiprūs esame tik visi kartu, nesvarbu, kur begyventume. Turbūt tik tada žmogus ir būna laimingas, kai jaučia kito žmogaus paramą, palaikymą. Na, pagaliau, ir meilę, supratimą ir tada žmogus nori dėl kažko stengtis“, – štai taip kalbėjo dr. Remigijus Motuzas.
Projekto dalyvius lietuviškai pasveikino ir Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos kunigas, vikaras Jaroslav Kalinovskij, pakvietė bendrai maldai ir pašventino visus keliauninkus bei juos pasitikusius žmones.
Visa komanda už tai, kad sutelkė, patikėjo ir vedė pirmyn Lenkijos lietuvių apsuptyje skandavo „ačiū“ projekto sielai Žydrei, kuri kaimyninėje šalyje spėjo įrašyti dvi „Draugystė veža“ radijo laidas, davė interviu Lenkijos televizijai ir sakė, kad galvoje jau kirba mintis, turint tokį palaikymą Seinuose, gal kitą vasarą keliauti per Lenkiją į Vokietiją! Nes, kaip sakoma paskutiniame Piligrimų kodekso punkte: „viskas čia tik prasideda“…
Indrė Radžiukynienė
Kelionės dienoraštį (vaizdo įrašus, nuotraukas, straipsnius) galite rasti portale LRT.lt, „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyroje.
Projekto „Mums pakeliui“ organizatoriai: Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Projekto rėmėjas: „Žalia giria“.
Informacinis partneris: LRT.
Partneriai: caminolituano.com, superkeliones.lt, asistentinistaxi.lt, Joniškio r. savivaldybė, Pakruojo r. savivaldybė, Radviliškio r. savivaldybė, Kauno r. savivaldybė, Prienų r. savivaldybė, Alytaus r. savivaldybė, Lazdijų r. savivaldybė, „Juostelės tau“, „UNDERstile“, „Šilkografijos studija“, „Baldų klubas, „Saulėja SPA“, „Armijai ir civiliams“, miegoambasadorius.lt, dnrreklama.lt.
