Latvijos ir Lietuvos sienos nustatymui – 100
Latvijos ir Lietuvos valstybinės sienos nustatymas lygiai prieš šimtmetį buvo iškilus įvykis, kuris turėjo įtakos visam tolimesniam laikotarpiui. Deja, taikingą sienos nustatymą tiek latviai, tiek lietuviai nelabai atsimena ir mažai švenčia. Pavyzdžiui, Aleksandro Vitkaus knygoje „Lietuvos istorijos įvykių chronologija 1918–1926“, išleistoje 2000 metais, paminėtas Arbitražinio teismo sprendimas dėl sienos nustatymo, tačiau neminima, kuo jis svarbus Lietuvai – svarbiausias Lietuvos pasiekimas šiuo sprendimu buvo Palangos atgavimas. Nėra minėtas ir Lietuvos kariuomenės įžengimas į Palangą vykdant sprendimą 1921 metų kovo 31 dieną.
Kaip žinoma, valstybė su pavadinimu Lietuva išbuvo labai ilgai – pirmą kartą ji minėta daugiau negu prieš tūkstantį metų. Išsilaikiusi šimtmečiais, kai kurį laiką buvo okupuota svetimų šalių ir panaikinta, po to kovojo už laisvę ir buvo iš naujo atkurta. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri buvo sujungta su Lenkijos Karalyste, nustojo būti 1795 metais, kada buvo padalyta stipresnių kaimyninių šalių – Rusijos, Prūsijos ir Habsburgų valstybės (būsimos Austrijos).
Į šiaurę nuo Lietuvos, čia, kur esame (žiūrint iš Saločių), daugiau negu du šimtus metų, irgi iki 1795 metų gyvavo Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė. Ji atsirado vietoj viduramžių Livonijos (dabartinė Latvijos ir Estijos teritorija) 1561 metais, kada maskviečiai puolė Livoniją ir Livonija sudarė karinės pagalbos sutartį su Lietuva. Kadangi Lietuva tuomet buvo stipresnė negu Livonija, Livonijos teritorija buvo pertvarkyta, jos teritorijoje Dauguvos upės kairiame krante ir vakaruose įsteigiant Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystę (hercogystę). Kuršas (Kurzeme) – tai Livonijos ir dabartinės Latvijos vakarų dalis. Žiemgala (Zemgale) – tai kraštas buvusios Livonijos ir dabartinės Latvijos viduje, čia pat už sienos. Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė buvo Lietuvos, o po to – Lietuvos ir Lenkijos bendroji vasalinė valstybė. Dažnai ji vadinama, atmetant Žiemgalos pavadinimą, paprastai Kuršo Kunigaikštyste. O mums, Žiemgalos kaimynams, tai nelabai patinka, mes sakytume, kad čia anksčiau buvo Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė, ar ne? Kaip vadinasi artimesnis miestas Latvijos Žiemgaloje? Teisingai, tai yra Bauskė. Latviškai „Bauska“, o lietuviškai Bauskė. Kartais žemėlapiuose apie tuos laikus Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė braižoma kaip Lietuvos ar Lenkijos sudėtinė dalis, o tai nėra teisinga. Vasalinė valstybė vis tiek yra atskira valstybė, nors ir priklausoma nuo kitos valstybės, o ne kitos valstybės dalis. Vasalinė valstybė gali iškovoti net pilną nepriklausomybę. Taip atsitiko, pavyzdžiui, su Prūsijos Kunigaikštyste, kuri irgi buvo Lenkijos ir Lietuvos vasalinė valstybė, o gavo nepriklausomybę ir tapo karalyste, o po to įsisteigė Vokietijos imperija! Taigi – vasalinė valstybė gali tiek kilti, tiek žlugti. Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė nustojo būti kartu su savo ponu (kiekvienas vasalas turi poną): Lietuvos ir Lenkijos valstybe arba Abiejų Tautų Respublika, 1795 metais. Toliau jos teritorija buvo vadinama Kuršo gubernija Rusijos imperijoje. Saločiai, kurie buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pateko į Vilniaus guberniją. Vėliau, po nesėkmingo lietuvių ir lenkų sukilimo prieš okupantus, Lietuvos teritoriją rusai dar padalijo, ir Saločiai pateko į Kauno guberniją. Gubernija – tai labai didelė valdymo sritis – ją sudarė kelios apskritys. Taigi tiek dauguma Lietuvos, tiek visa Latvijos (ir taip pat Estijos) teritorija buvo Rusijos caro imperijos sudėtyje kaip kelios gubernijos. Tiek Lietuvos, tiek Latvijos vardas buvo caro valdžios uždraustas. Caro valdžia nenorėjo, kad lietuviai arba latviai atkurtų arba kurtų savo valstybes, arba bent teritorijas su savivalda, kur galėtų vystytis ir tvarkyti savo reikalus patys.
1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jame didžiausios Europos valstybės ir imperijos kariavo tarpusavyje. Į Lietuvos ir Latvijos teritoriją įsiveržė Vokietijos imperijos kaizerio kariuomenė, kuri čia išbuvo kelerius metus. Rusai pasitraukė atgal, o paskui žlugo tiek (pirmiausia) Rusijos imperija, tiek Vokietijos imperija. Lietuvių tauta, o ypač latvių tauta dėl karo ir frontų mūšių labai nukentėjo, buvo išblaškyta kaip karo pabėgėliai po visą Rusiją iki Tolimųjų Rytų. Taip atėjo 1918 metai, kai Lietuvos gudriausi žmonės, visuomenės darbuotojai atkūrė Lietuvos valstybę, o ir pirmąkart istorijoje buvo paskelbta nepriklausoma Latvijos Respublika. (Kada buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė? Taip, vasario 16. O ar žinote, kada paskelbta Latvijos nepriklausomybė? Lapkričio 18.) Po to visose trijose Baltijos valstybėse vyko Nepriklausomybės kovos prieš Rusijos, Vokietijos, deja, ir Lenkijos kariuomenes, kurios nenorėjo nepriklausomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Lietuvos ir Latvijos pasienyje tiek lietuviai, tiek latviai gyveno abiejose senosios Kauno ir Kuršo gubernijų sienos pusėse. Latviai, kadangi jų žemėse baudžiava buvo panaikinta anksčiau negu Lietuvoje, buvo turtingesni, norėjo nusipirkti sau žemės, o kadangi Kurše, Žiemgaloje tai buvo sunku padaryti, nes dauguma žemės priklausė dvarininkams ir jie ne visada norėjo ją parduoti, tai latviai pirko žemę Kauno gubernijoje, taigi Lietuvoje. Taip visoje šiaurės Lietuvoje, tiek Aukštaitijoje, tiek Žemaitijoje atsirado daug latvių gyvenamų vietovių su pavyzdingais ūkiais.
1919 metais prasidėjo Lietuvos ir Latvijos delegacijų derybos. Svarbiausi klausimai buvo dėl Palangos, kuri nuo 1819 m. buvo Kuršo gubernijoje ir po 1918 metų tapo valdoma Latvijos. Palangos krašto šiaurinėje dalyje aplink Šventosios kaimą gyveno dauguma latvių (daug latvių gyvena ten dar dabar). Lietuva norėjo atgauti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusią Palangą, nes tai būtų tuomet vienintelis priėjimas prie jūros (Klaipėdos Lietuva dar neturėjo) ir buvo manoma, kad be priėjimo prie jūros valstybė negali išsivystyti.
Latvija norėjo gauti teritoriją su Mažeikių geležinkelio stotimi, nes tuomet vienintelis geležinkelis nuo Latvijos sostinės Rygos į antrąjį pagal dydį miestą Liepoją ėjo per Lietuvą – Mažeikius. Kada lietuviai – ir tai buvo teisinga – atsisakė latviams atiduoti Mažeikius, nes ten visas kraštas buvo gyvenamas lietuvių, latviai greitai nutarė statyti geležinkelį nuo Rygos per Jelgavą į Liepoją per Latvijos teritoriją (Šis naujai pastatytas geležinkelis per Latviją yra ir dabar, o geležinkelio nuo Mažeikių į Liepoją, deja, nebėra.). Geležinkeliai ir traukiniai tuomet buvo labai svarbūs susisiekimui, nes automobilių buvo dar labai mažai. Lietuva norėjo prijungti ir kai kuriuos kraštus buvusios Kuršo gubernijos Ilūkstos (Ilūkste) apskrityje (ties Daugpiliu), nes teigė, jog ten esanti lietuvių dauguma. Iš tiesų gyventojų tautinė priklausomybė ten buvo labai įvairi ir mišri: ten gyveno latviai, lietuviai, lenkai, baltarusiai ir nė viena tauta nesudarė daugiau negu pusės gyventojų. Dar Lietuva prašė Ilūkstos apskrities dalies dėl to, kad ten ėjo geležinkelis iš Vilniaus per Rokiškį į Panevėžį.
Po kelių derybų, kurios 1919 ir 1920 metais vyko Paryžiuje, Jelgavoje ir Kaune, Lietuvai ir Latvijai nepavyko susitarti dėl sienos, ir jos nutarė pakviesti trečiųjų teismo teisėją arba arbitrą.
Teisėjas buvo iš Didžiosios Britanijos, nes ji buvo Lietuvai ir Latvijai draugiška valstybė. Jo vardas buvo Džeimsas Jangas Simpsonas (James Young Simpson; žr. portretą), jis buvo škotų gamtos mokslų profesorius. Jis sudarė teismą iš dviejų Lietuvos – Antanas Smetona, Martynas Yčas, ir dviejų Latvijos atstovų – Andrėjus Berzinis (Andrejs Bērziņš) ir Pėteris Bergis (Pēteris Berģis) ir kruopščiai nagrinėjo visą sieną, pasienio teritorijų gyventojų sudėtį, ūkinius ir visus kitus reikalus, būtinus teisingam sienos nustatymui. Teismo nariai lankėsi ir keliuose ginčytinuose sienos ruožuose.
Galutiniu Arbitražinio teismo sprendimu prie Latvijos buvo prijungta kiek daugiau buvusios Kauno gubernijos teritorijos – daugiau kaip 28 dešimtinės (1 dešimtinė = 1,0925 hektarų). Lietuvai nuo buvusios Kuršo gubernijos buvo prijungta apie 19 dešimtinių. Palangos kraštas buvo priskirtas Lietuvai kartu su Būtinge nuo Rucavos valsčiaus, kur gyveno tik latviai. Tai buvo padaryta dėl Lietuvos noro įrengti uostą Šventosios upės žiotyse. Mažeikiai liko Lietuvai, o Ilūkstos apskritis – Latvijai. Latvijai buvo prijungta ir Aknysta (Aknīste), kuri iki tol buvo Kauno gubernijoje, Lietuvoje. Ties Saločiais buvo keli plotai, kuriuos iš Kauno gubernijos prijungė Latvijai: Žeimelio valsčiuje 3247 dešimtines, Vaškų valsčiuje — 1258 dešimtines, Budbergo valsčiuje — 9543 dešimtines.
Tokiu būdu, taikiai, be karo, buvo sudaryta Latvijos ir Lietuvos valstybinė siena, kurios ilgis buvo 570 kilometrų. Abiejose sienos pusėse liko tautinės mažumos – Lietuvoje latvių ir Latvijoje lietuvių. Po sienos nustatymo tarp Latvijos ir Lietuvos buvo sudaryta sutartis, kad Latvijos traukiniai galės važiuoti iš Rygos į Liepoją per Mažeikius. Buvo susitarta dėl tautinių mažumų mokyklų atidarymo – latvių Lietuvoje ir lietuvių Latvijoje. Stengsimės išlaikyti broliškus santykius ir ateityje bei tirti, kaip tai buvo daroma anksčiau!
Krišs Kapenieks (Krišas Kapeniekas), latvių istorikas
Istoriko paskaita, skaityta moksleiviams per Mokslo festivalį „Erdvėlaivis Žemė“
Ryga, Latvijos karo muziejus – Saločiai, Saločių Antano Poškos pagrindinė mokykla, 2021 m. rugsėjo 15 d.
