Kartais paprasti klausimai gali priversti prie platesnių ir gilesnių apmąstymų. Bent taip prisipažino ne vienas mūsų apie lietuvių kalbą kalbintas pašnekovas. Retai tikriausiai galvojame, kokia ta mūsų kalba, jos istorija, unikalumas. Mes tiesiog ja kalbame, ją vartojame ir, tiesą sakant, tai geriausia „dovana“ mūsų gimtajai kalbai. Nes jeigu mes, lietuviai, jos vengsime savo kasdieniame bendravime, jeigu keisime ją kitų kalbų žodžiais, kas ja bekalbės… Ir prisiminkime, kad, kaip gražiai pastebėjo mano pašnekovė, kalba tik priemonė, su kuria žmogui perduodami kur kas gilesni, subtilesni ir svarbesni dalykai: vertybės, tautiškumas ir, svarbiausia, savęs pažinimas, identifikavimas. Gimtoji kalba yra tas pagrindas, nuo kurio prasideda kiekvieno iš mūsų pažintis su aplinka, savęs ir kitų suvokimas, savęs, kaip asmenybės, pristatymas pasauliui. Pasitikėdami savo unikalia kalba, galime būti išskirtiniai, stipresni, sėkmingesni ir laimingesni.
Punsko Kovo 11-osios licėjaus lietuvių kalbos mokytoją Birutę Vaičiulienę kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai tau patys gražiausi?
Sunku išskirti tik tris žodžius. Lietuvių kalba yra labai graži, o man – ir nepaprastai brangi, nes ji mano gimtoji. Žodžiai gimsta iš mūsų minčių, mūsų mąstymo, iš mūsų širdžių. Visi mūsų žodžiai bus gražūs, jeigu mūsų mintys bus gražios ir stengsimės kalbėti tik gražiais žodžiais.
Studijavai lietuvių kalbą, kodėl?
1985-aisiais metais baigiau Punsko licėjų ir pasirinkau lietuvių kalbos studijas. Kodėl? Mokykloje patiko gimtosios kalbos pamokos. Turėjau gerus lietuvių kalbos mokytojus. Be to, visada svajojau nuvažiuoti į gražiausiais žodžiais apdainuotą Lietuvą… Ir tėvai skatino, kad gerai mokyčiausi, nes tuomet galėsiu bandyti laikyti stojamuosius egzaminus (tais laikais Varšuvos universitete) ir studijuoti Vilniaus universitete. Kiek atsimenu, mūsų namuose visada buvo lietuviškos spaudos, iš Lietuvos atkeliaudavo laiškų, kartais su dovanomis atvykdavo Lietuvoje gyvenantys giminės, mat 1941-aisiais metais iš mūsų krašto į Lietuvą buvo iškeldinti mano močiutės tėvai, sesė ir du broliai. Tik vėliau supratau, kodėl pas mus tiek daug buvo kalbama apie Lietuvą, o močiutė, užlipusi ant kalnelio, vis žvelgdavo į tą pusę, kur Lietuva, ir šluostydavo ašaras…
Dirbi mokykloje. Ar vaikams, augantiems dvikalbėje aplinkoje, sunkiau mokytis lietuvių kalbos?
Tikrai nemanau, kad vaikui sunku išmokti gimtąją kalbą. Jos jam nereikia mokytis, jis gimsta su ta kalba… Ir jeigu tėvai myli savo vaiką, galvoja apie jo ateitį, visada perduos jam kalbą ir kitas amžinąsias vertybes. Savo atžalai suteiks sėkmę nešantį ir jos kilmę liudijantį vardą, aiškins, kad reikia gerbti savo tėvus, mylėti jų kalbą, dirbti savo krašto labui. Vaikas, vėliau paauglys, galiausiai subrendęs jaunuolis, natūraliai jaus, kas jis, kur jo šaknys ir kokie įsipareigojimai savo tautai. Jeigu tokių dalykų žmogus nejaučia, nebegirdi, turbūt jis jau iškritęs iš tautos pasaulio, galbūt nutrūkęs jo ryšys su tėvais, su praeitimi. Manau, kad toks asmuo jau neturi kultūrinio aristokratiškumo požymių. Bet tam dar yra tautinė mokykla, kurios svarbiausia misija padėti susiformuoti asmenybei. Mūsų Punsko licėjus tokią misiją stengiasi atlikti. Norėtųsi, kad taip būtų ir ateityje.
Kokie pagrindiniai iššūkiai?
Didelė šių laikų blogybė – beatodairiškas ėjimas su mados banga, internacionalėjimas, globalėjimas, nepaisymas savų tradicijų, tikrų vertybių, moralės normų. Reikia visiems, ne tik lituanistams, puoselėti mūsų kalbą, stengtis taisyklingai rašyti ir kalbėti. Tėvų pareiga – atsakingai ir tinkamai auklėti savo vaikus, kad jie jaustų pagarbą ir meilę Lietuvai, šeimai, gimtajam kraštui, tuomet ir neskubės iš jo bėgti, o savo laimę bandys kurti čia, Lietuvos priešpily. Džiugu, kad didelė mūsų jaunuomenės dalis tai ir daro. Jie – mūsų ateitis.
Trys dalykai, kurie tau atrodo svarbiausi kalbant apie lietuvių kalbą ir jos unikalumą apskritai.
Tikėjimas, viltis ir meilė. Tikėkime, kad mažos lietuvių tautos archajiška kalba niekada neišnyks ir toliau ji bus mums brangiausia. Turėkime viltį, kad ir tie nutolę nuo savo šaknų, supras, kad savo didžią klaidą reikia atitaisyti ir pajaus atsakomybę už gražiausios pasaulyje kalbos likimą. Mylėkime savo tėvų palikimą ir neišbarstykime mums įskiepytų vertybių; neišmainykime gimtosios kalbos į svetimą!
Parengė AJ
Nuostabu