Markas su močiute į Lietuvą atvyko kovo pradžioje. Prabėgus keletui dienų atšventė savo 14-ąjį gimtadienį, o balandį pradėjo lankyti Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinę mokyklą. Birželio 14-ąją drauge su bendraklasiais jis pagerbė mokytojo tremtinio Adomo Mitkaus ir kitų į Sibirą išvežtų Lietuvos piliečių atminimą, uždegė žvakelę prie mokyklos kieme esančio paminklo. Apie savo išgyvenimus, kuriuos patyrė prasidėjus karui Ukrainoje vasario mėnesį, jis ilgai su niekuo nekalbėjo, kol netikėtai nusprendė juos papasakoti mokytojai.
„Prasidėjus karui, mes su senele nusprendėme vykti į Lietuvą, nes tėtis dirba Lietuvoje jau keletą metų. Odesoje mūsų daugiabutis yra netoli geležinkelio stoties, todėl senelė labai bijojo, kad nebūtų pataikyta į mūsų namą. Ji popieriaus juostomis apklijavo langus, nes stiklai virpėdavo, kai tik būdavo šaudoma miesto apylinkėse. Vakarais langai būdavo uždangstomi, kad pro juos neprasiskverbtų į lauką elektros šviesa, ir namas netaptų taikiniu. Kai nusprendėme išvykti, daiktus susikrovėme per tris valandas, atsisveikinome su artimaisiais ir netrukus buvome geležinkelio stotyje. Nusipirkome traukinio bilietus iki Lvovo, o kaip toliau bus, tiesiog negalvojome.
Tai, ką išvydome Lvovo geležinkelio stotyje, buvo baisiausia, ką esu patyręs gyvenime. Didžiulė graži geležinkelio stoties salė buvo pilnutėlė žmonių. Savanoriai dalijo maistą, bet informacijos, kada į kur vyks traukiniai, jie negalėjo suteikti. Žmonės neramiai laukė pranešimų per garsiakalbius ir, vos tik pasigirsdavo kokia žinia, minia imdavo veržtis link durų, prasidėdavo panika. Verkdavo vaikai, kažkas šaukdavosi gydytojo pagalbos, dar kiti bardavo aplinkinius. Paskui savanoriai ėmė formuoti keleivių eiles, bet ir eilėse laukti buvo nelengva, nes žmonės buvo pavargę, išsigandę, nežinantys, kas jų laukia ateityje. Buvo tokių, kurie stengėsi išlikti ramūs, padėti kitiems, bet buvo ir savanaudžių, o tai ypač skaudino.
Mes ilgai su močiute stovėjome ir laukėme savo eilės patekti į traukinį, važiuojantį į Lenkiją. Pagaliau naktį į stotį atvyko papildomas traukinys į Pšemislį. Požeminiu, mažai apšviestu tuneliu skubėjome į peroną. Vėl žmonių grūstis, panika. Bet didžiausias košmaras buvo tai, kad norint apsaugoti mažus vaikus nuo nelaimingų atsitikimų, buvo nuspręsta juos pirmiausiai sulaipinti į traukinį. Atskirti nuo mamų vaikai ėmė raudoti, mamos šaukė jiems, kad greitai ir jos įlips į traukinį…
Traukinio kupė, skirtoje keturiems žmonėms, važiavo po dešimt, tačiau buvo laimingi, kad pagaliau juda pirmyn. Šviesos traukinyje neįjungė, nes bijojo, kad į traukinį gali būti šaudoma. Ryte atvažiavome į Ukrainos–Lenkijos pasienį. Ukrainos pasieniečiai greitai atliko visas procedūras, o Lenkijos pusėje buvo tikrinama kruopščiau ir užsitęsė kelias valandas. Suprantama, nes tai buvo ir Europos Sąjungos pasienis.
Kai pradėjome važiuoti Lenkijos teritorija, mums nuolat buvo teikiama įvairi informacija, savanoriai nešiojo ir dalijo maistą. Netikėtai išgirdau gretimoje kupė džiaugsmingus vaikų balsus ir pagalvojau, kad ten kurio nors gimtadienis švenčiamas, bet tuoj mūsų kupė aplankė savanoriai ir pasiūlė žaislų. Pasakiau, kad vieną žaislą turiu, bet jie pasiūlė paimti liūtuką Simbą, sakydami, kad tokio tikriausiai neturiu. Taip šis žaislas ir atsidūrė pas mane.
Atvykę į Pšemislį, persėdome į traukinį, vykstantį į Krokuvą, o ten jau mūsų su močiute laukė tėtis. Jis atvyko į Krokuvą iš Lietuvos automobiliu, kad galėtų mus parsivežti į Lietuvą ir pagaliau būtume visi drauge. Jau gerokai nutolus nuo Krokuvos, sugedo mūsų automobilis. Tėtis pastatė ant kelio avarinį ženklą ir ėmė stabdyti pravažiuojančius automobilius. Sustojo ponas Konradas. Iškvietė techninės pagalbos tarnybą, mūsų automobilis buvo nuvežtas į taisyklą, o mes apgyvendinti viešbutyje. Kadangi buvo savaitgalis, teko laukti iki pirmadienio, kol automobilis bus pataisytas. Ponas Konradas mus globojo ir toliau, sekmadienį netgi surengė mums ekskursiją. Esame labai dėkingi šiam žmogui ir visiems, kurie padėjo saugiai atvykti į Lietuvą.
Tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad Lenkijos–Lietuvos pasienį taip greitai pravažiuosime. Iš vienos pusės sienos Lenkijos vėliava, iš kitos pusės Lietuvos – štai taip gyvenama Europos Sąjungoje…“
Parengė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
