Iš ciklo „Kelionės po Sūduvos (Užnemunės) dvarus“
Lietuvos dvarai, kaip jau ne kartą mūsų straipsniuose minėjome, yra svarbus mūsų istorijos, kultūros ir architektūros paveldas. Vieni jų merdi arba virto griuvėsiais, kiti švenčia savo aukso amžių.
Išsiruošėme į Buktos dvarą. Nežinojome, kokį vaizdą išvysime, kokią istoriją jums galėsime paporinti.
Šiltą ir saulėtą rugsėjo sekmadienį riedame ratais Lietuvon. Šį kartą be mūsų kelionių sumanytojos lenkų keliautos po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autorės Katažinos Venglickos (Katarzyna Węglicka). Sūduvos dvarus lankėme su ja 2019 m. ir šių metų vasarą. Kelionių įspūdžius aprašėme mūsų portale.
Navigacija mums rodo, kad išvažiavę iš Punsko įveiksime maždaug 33 km, o kelionės tikslą pasieksime po 35 min. Sukeldami didelius dulkių debesis dardame duobėtu žvyrkeliu per Senuosius Alksnėnus. Šis apgailėtinos būklės dvi valstybes jungiantis kelias sausros ir didesnių liūčių metu sukelia vairuotojams nemažai vargo. Ar kada nors jis bus rekonstruotas? Panašios būklės keliu, gal net labiau duobėtu, teko keliauti iš Juodkalnijos į Albaniją. Mūsų gidė tąsyk aiškino: juodkalniečiai nemėgsta albanų, todėl nenori, kad turistai iš jų šalies į šią valstybę vyktų.
Ties Senąja Radiške kelio danga pagerėja ir galima važiuoti smagiau. Pasiekę Mockus, sukame kairėn, o po kelių šimtų metrų – dešinėn. Prieš mus vėl dulkėtas žvyrkelis, vėl tie patys (nors iš tikrųjų kiti) dulkių debesys. Rūdelėje pasukame į tvarkingą asfaltuotą kelią. Mūsų akims atsiveria saulėtos Sūduvos lygumos, pro langą puikuojasi nukirstų laukų ražienos, gulintys šiaudų rulonai. Kažkur tolumoje, nors sekmadienis, traktorius purena žemę. Prieš mus Dominiškiai, Turlojiškė, Sūsninkai ir Beržynėlis. Pasiekę Mikališkes, sukame į kairę, o po to į dešinę. Ties Zelva pasukame kairėn. Po kelių minučių navigacija praneša: „Jūs pasiekėte kelionės tikslą.“ Esame Buktoje.
Ne geriausios būklės informacinė turizmo lenta skelbia, kad Buktoje yra išlikę 6 dvaro pastatai: ponų namas, kumetynas, sandėlis, šiaurės rytų tvartas, pietvakarių tvartas ir arklidės. Smagu.
Prieš mus gražus mūrinis sandėlis. Kelią prie jo mums pastoja tvora bei metaliniai vartai. Ant jų kabo dvi lentelės, informuojančios, kad tai privati valda, kurią saugoja piktas šuo. Kiek tolėliau į vakarus iš po medžių lapų boluoja vienaukštis gan ilgas pastatas. Pagal stendo informaciją, čia turėtų būti ponų namas, bet prieiti prie pastato ir jį nufotografuoti nėra kaip. Visa teritorija aptverta. Nusivylę, pasukam Liepų alėja rytų link. Prieš akis išnyra kumetynas, kuriame, atrodo, dabar gyvena viena, ar keletas šeimų. Laimės alėja pasiekiame didelį dailų akmenį su užrašu: „Bukta 1519“. Ši vietovė, atrodo, 70 metų senesnė už Punską, – šmėsteli mintis.
Dešinėje pusėje vaikų žaidimo aikštelėje jauna moteris žaidžia su mažu vaiku. Kairėje driekiasi gražiai apželdinta erdvė, kurioje stoviniuoja kelios medinės skulptūros.
– O koks didelis ir gražus šuo, – prakalbiname vidutinio amžiaus moterį, išėjusią pasivaikščioti su dideliu vokiečių aviganiu.
– Didelis ir ne jaunas, dešimties metų. Tokiems šunims tai daug, mažesni gyvena ilgiau.
– Ar Buktoje daug yra dvaro pastatų?
– Yra keli, visi privačiose rankose. Kai kurie remontuojant visiškai prarado pirminę išvaizdą.
– Ar žinote, kad 1927 m. Buktoje vyko Lietuvos ūkininkų suvažiavimas, kuriame dalyvavo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona?
– Taip, žinau. Šie epizodai yra išlikusiuose filmo kadruose.
Anų laikų savaitraštis „Šaltinis“ rašė: „Pakviesta Resp. Prezidentas A. Smetona ir žemės ūkio ministeris p. J. Aleksa. Suvažiavo apie 3–4 tūkstančiai įvairių luomų žmonių. R. Prezidentas su savo palydovais iš aukštų karininkų ir valdininkų, sustojęs Liudvinave, dalyvavo pamaldose bažnyčioje. Po pamaldų nuvyko į Buchtos dvarą. Antrą valandą atsilankė į sakytąjį suvažiavimą, kurį atidarė ūkininkas Steponavičius. Pakalbėjęs pusę valandos, R. Prezidentas išvažiavo į Marijampolę. […] Suvažiavimui rengti komisijos paskirtas Balsupių Bielskus. […] Suvažiavimą sveikino p. Noreika („Lietuvio“ redaktorius), d-ras P. Karvelis, d-ras F. Mikšys. […] Ūkio ministeris p. J. Aleksa padarė pranešimą, kas daroma Vyriausybėje žemės ūkio srityje.“
Suvažiavimą aprašė ir laikraštis „Lietuvis“: „Suvažiavimas prasidėjo užkandžiu, dalyvaujant jo Ekscelencijai Ponui Prezidentui. Po užkandžio 2 val. p. p. renginio komiteto pirmininkas p. Steponavičius atidarė posėdį. […] Po kalbos p. Respublikos prezidentas […] vyksta į Marijampolę. Po pietų 7 val. vakare ūkininkai labai gražiai nusiteikę išlydi aukštuosius Kauno svečius.“
– Kiek dabar Buktoje gyventojų? – klausiame. – Ar vyksta čia kokie renginiai?
– Šiuo metu 250 gyventojų. Miestelyje yra viena parduotuvė, kebabinė. Prieš metus vyko rudens šventė.
– Vyko?
– Atėjus naujai seniūnei, nustota ją organizuoti.
Mūsų pašnekovė pataria mums aplankyti pietvakarių tvartus bei poilsiavietę prie Šešupės kranto, kur stovi dar vienas dvaro pastatas. Apžiūrėję medines skulptūras lipame ant nedidelio kalnelio. Aplink daug erdvės. Arklidės kaip arklidės, nieko tokio, bet pakėlęs sparnus skristi į rytus didelis metalinis paukštis atrodo visai įspūdingai.
Upės gatve leidžiamės prie Šešupės. Bukta ne lietuvių kilmės etnonimas. Jis galėjo kilti iš lenkiško žodžio, reiškiančio palias, pelkes, ar vokiško – „užutekis“. Ši vietovė įsikūrusi prie gražaus Šešupės vingio.
Ji pirmąkart minima 1519 m. dokumente.
Pasak istoriko Jono Totoraičio, Buktos dvarą kelis šimtmečius valdė tik svetimtaučiai. 1901 m. dvare stovėjo 4 mediniai, 1 mūrinis ir 3 iš molio drėbti statiniai; juose gyveno 128 vyrai ir 120 moterų. Tuo metu dvaras turėjo 2506 margus žemės, iš jų – 1670 margų dirbamos. Ūkyje laikė 99 arklius, 124 stambius ir 494 smulkius gyvulius.
Pirmais Lietuvos valstybės atkūrimo metais ūkį valdė vokietis Augaitis. 1921 m. Lietuvos valdžia nusprendė dvarą išparceliuoti. Valstybė sau pasiliko 197 ha ir spirito varyklą, 36 ha atiteko urėdijai, o 3 ha – mokyklos sklypui. Naujakuriams išdalyta 120 ha. Jie gavo maždaug po 4 ha žemės. Išparceliuoto dvaro žemėse kūrėsi Ąžuolyno kaimas.
Nuo 1921 m. dvaro centrą valdė tautininkų partijos narys Augustinas Bartninkaitis. 1919 m. jis agitavo savanorius stoti į Lietuvos kariuomene, jos reikalams dovanodavo daug pinigų, ginklų ir žirgų.
Tarpukariu dvaro ūkvedyba buvo patikėta vienam žydų tautybės žmogui. Dvare nuolat dirbo 15 samdinių, kurie labai pavėluotai gaudavo atlyginimus – 6 litus (per mėnesį) ir 34 centnerius grūdų per metus.
1934 m. dvaro pastatuose pradėjo veikti mokykla, kurioje ne kartą lankėsi respublikos prezidentas, švietimo ministrai. Čia praktiką atlikdavo moksleiviai, studijavę žemės ūkio mokslus Dotnuvoje ir Kvietiškyje.
1940 m. A. Bartninkaitis pasitraukė į Žemaitiją. Užėjus vokiečiams, jis vėl grįžo į Buktą. 1944 m. išvyko į Vakarus.
1947 m., per Juozines, partizanai, vadovaujami V. Gavėno-Vampyro, užėmė dvare įsikūrusio tarybinio ūkio buveinę, sunaikino girininkijos dokumentus, nukovė gal net 20 stribų. Sovietmečiu kai kurie dvaro pastatai buvo skirti paukštynui; rūmuose įsikūrė administracija. Buvo susiaurintas jo paradinis įėjimas, įrengta posėdžių ir kino salė.
Prie Šešupės vingio, kur Bukta gavo pradžią, stovi buvusi spirito varykla. Kitados ji savo produkciją teikdavo Kauno „Stumbrui“. Prie upės kranto įrengtoje poilsiavietėje nuo saulės kaitros slepiasi jaunimo būrys.
- Ar čia Šešupė? – klausiu paupy sėdinčios jaunos merginos.
- Taip. Šešupė.
Grįždami atgal aplankėme dar Buktos gamtinį-pažintinį taką. Vieta nuostabi.
Čia yra galimybė su šeima ir vaikais praleisti laiką natūralioje gamtoje, mokytis atpažinti įvairius augalus, grybus, uogas. Galima rinktis 1,3 arba 1,7 km ilgio pažintinį pasivaikščiojimą. Mes pasirinkome ilgesnį. Nesigailime.
