Jurgita Stankauskaitė. Motinos dienai

0

Mama kočėlu trina kremą. Ilgai besukdama, sustoja ir atsidūsta. Nugramdo nuo kočėlo geltonos masės likučius ir paima pirmą biskvito blyną. Užteplioja kremu ir deda kitą sluoksnį. Taip jos akyse kyla tortas. Gimtadienio tortas, apie kurį mergaitė neturi žalio supratimo. Jai vis tiek. Dar nesureikšmina tokių švenčių, o mama neišsiduoda, kad tai jos dukrelei staigmena. Mažajai tai įprastas šeštadienio vaizdas, kuomet mama ruošia desertą sekmadieniui.

Mamos tortas

Indelyje beveik nelieka saldžios masės. Mergaitė įkiša į ją nosį.

– Mama? Galiu išlaižyti bliūdą?

Mama žino, kad tortas tikrai nenukentės nuo pritrūkusio šaukšto kremo, todėl pastumia į jos pusę plastikinį bliūdą.

– Gali. Tik paskui nesakyk, kad pilvuką skauda.

– Ne, neskaudės.

Greitai čiupusi indą, pirštu išgramdo košės likučius. Baigdama pajunta pirmuosius skaudžius daigčiojimus pilvelyje. Jau supranta, kad ir vėl mama buvo teisi, bet sukandusi dantis tyli. Atsigeria vandens ir atsisėda ant kėdės. Keistai nurimsta. Mama pro šoną pažvelgia į dukrą ir nusijuokia:

– Ar nesakiau?

Mergaitė nieko neatsako, tik susigėdusi nusišypso.

– Mama? Galiu eit į lauką?

– Gali, tik tuoj grįžk. Reikės pagalbos.

– Gerai.

Įsispiria į savo batelius ir lekia į smėlio kalną. Pažaidusi su akmenukais, bėga į sodelį pasisupti. Po pusvalandžio ją šaukia mama, bet mažylė negirdi. Per daug užsižaidusi su nematomais sodo gyventojais. Mama sugrįžta į virtuvę ir toliau pluša betvarkydama namus, besukiodama kunkuliuojančius ant viryklės puodus. Skuba. Visur skuba, kad spėtų gimtadieniui maistą paruošti ir nepavėluotų į tvartus. Vakaras ant nosies. Dukra užmiršo, ko mama prašė, o mama jai neprimena. Numojusi ranka, skuba padaryti viską pati.

Vėlų vakarą kambaryje sumiega vaikai. Mamai toli gražu, iki pati galės atsigulti. Liko paskutinius darbus padaryti. Mama tyliai plauna ištepliotas grindis. Kai šios džius, atsineš nuo vaikų paslėptą tortą ir baigs jį puošti. Jau gerokai po dvidešimt trečios valandos. Tuoj vidurnaktis, bet jai poilsio laikas dar neatėjo. Juk rytoj dukros gimtadienis.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisAš esu vynmedis, o jūs šakelės
Kitas straipsnisPaskutinis skambutis, kurio ir vėl nebuvo

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia