„Indo degimas“ su Indrės Larssen eilėraščių žibintu

Žodžiai turi savo formą, spalvą, virpesį, energiją ir net kvapą. Pasinaudojant jų gausa galima parašyti laišką, apsakymą, eilėraštį, išreikšti savo mintis ir jas perskaityti. O kas vyksta, jei tų žodžių nedaug? Jei turinys skleidžiasi tarp jų – erdvėje, kuri atsiranda tarp iškvėpimo ir įkvėpimo? Tarpuose, tarsi Hildegardos kanklelių skambesyje, kur girdėti tik angelus? Kai mintys klostosi lyg skyriai, tarp kurių tuštuma pripildyta turinio esencijos? Kai lyrinio subjekto dažnai nėra – tik erdvė, kvietimas ir žydinti tyla, purslų tyla, siekianti požemius?

Eilėraščių rinkinyje „Indo degimas“ poetė Indrė Larssen savęs neįasmenina – vadina save indu, laukiančiu savo dainos ir „aliejaus lašo“ – dvasinės šviesos, kai indas dega. O indas turi degti… Tam, kad grūdintųsi, tobulėtų ir pasiektų visumą, kibirkštį, glūdinčią širdies gilumoje. Tai centras, pradžia. O kas yra gimimas? Tai „vaiskios dermės“ persiliejimas per „trimito burną“. Gyvybė prasideda kaip išsipildymas tyloje – be baimės, be vilčių. Ir

               Štai stovi

               vaikelis,

               atradęs namus

               ant tilto

               virš džiaugsmo

               virš tamsos –

               ir

               šypsos.

Vėliau, „pakėlus užuolaidas“ anapus, išgirsti „šokinėjančią patefono adatą“, „irzlius balsus“, o maldos tampa tuščios „lyg nendrių švilpesys“. Dangus sutemsta „juodžiausiai valandai“ ir vaikštai „tokiam vaiskuman“, kur viskas trupa, lūžta, yra, slysta.

               Tu – nepersergamas liūdesys,

               kasdien n valandų

               ligos.

               O patalo bedugnėse –

               lyg pratisas

               šešėlių griausmas

                (Tibeto

               Lamos šitaip gieda) („Brėkšmas“)

Atsistojus „Prie Hardangerio fjordo“ – vienos gražiausių aukštais krantais ir giliai į žemyną įsiterpiančių jūros įlankų – norisi riaumoti:

               Įsitempusios vandenų

               gelmės

               gedi

               dangaus – …

Ir štai iš aukštybių sklidina siela praplėšia uždangą, ir atsiveria „neaprėpiamo ryto“ nauja perspektyva. Nutyla gaudesys, mušamųjų caksėjimas, o elgeta „bedugnėm akim“ gauna ištikimybės ženklą. Pabunda šypsena ir erdvę, „kur melstis nebegalima“, išpildo šviesus skambesys – mažoras.

          Ten –

          tarp ištiestų rankų

          visad lipnių nuo mano

          galvojimų

Bet ne abejingų. Pasigirsta „Oscaro Wilde lakštingala“, paaukojusi savo gyvybę, kad sukurtų raudoną rožę. Ji skleidžiasi kaip lotosas, o „žydėjimas eina ratilais“, lyg amžinybė, kurioje supleška visos strėlės. Ir ateina „Rytas“, kur

               tavo eilėraščių kvapas

               toks vaiskus –

               tarsi sniegai ant

               žaidimų pievos

               auštant,

               ir melsvuoja

               raidės –

               lyg būtum vardas

               bevardis;

               … ir beveidis

               veidas

               pro ryto žiburius

               jau,

               jau

               džiūstančius

               švelniam

               dienos

               atėjime.

Kai tvanas baigiasi ir „bedugnės šlamštas jau atpirktas“, vėl „lieku žeme“: molio takeliai sugeria praeitį, girdisi grūdų sielos, atsiranda pulsavimas.

               Ir kyla kalnas –

               rodos, tik tam,

               kad vėl, ir dar žemiau,

               leistųsi.

Iš kitur, „kai stalčiuje žvakės bus susigulėjusios ligi rudens“, ir vėl ateis, sugrįš „į savo – nes mano namus“ su dūžiais, žmonėmis, jų žvilgsniais, akmenimis „pačiam vidury šalnojančio laiko“… ateina…

               O aš…

               kapstaus

               lyg pačiam vidury

               dvidešimt trečios psalmės –

radikalaus pasitikėjimo akto, kuriame visiškai save patikime Dievui: „Viešpats mano ganytojas, man nieko netrūksta, žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų mane gano…“ (23 psalmės fragmentas).

Ir

               Sielos

               kaimuos

               praamžės

               violončelės

               šnabžda šviesą,

               šnabžda pievas…

               …….

               Takeliai eito pragaro žolėj

               pasislepia…

               …….

               tavy.

Žodžiai šlama „užsimiršę žalsvuos ritualuos“, „molinė slibino šnervė / išpučia / ilgą garsą – / tylą“.

               … manęs nėr,

               tiktai erdvė,

               kvietimas…

Ir vėl mintis – abejonė:

               … ne vienas tiltas

               manęs dar niekur

               nenuvedė…

…vėjuj ėmus virst
cukrumi – tave
pamirštu kiekvieną
kartą, o gal ir priešingai…
netikiu tiltais…
… tikiu požemėm savo,…
… purslų tyla.

Ateina laikas, kai supranti, kad ne „siela kūne“, o „kūnas sieloje“ gyvena. Mintys klostosi lyg skyriai, tarp kurių tuštuma pripildyta turinio esencijos. Buvo indas įskilęs, dabar palieka švelnų gaudesį. Viešpats jį neša kaip krištolą – švelniai ir atsargiai. Ir jei vėl regėsi juodą sapną, o taką peršliauš juodas paukštis, palaužtais sparnais ir auksiniu snapu, tada žinai, ką daryti:

            Grįžk –

ant viršutinio

laipto atgauk kvapą,

lange

užsiplikink

gauromečio;

Ir vėl akys merksis į šviesą, siela bus laisva „lyg vakaras, kvepiantis jazminais“, krištoliniame ore „mintis lauks būt pagalvota“…

Perskaičiau rinkinį, o klausimai ir toliau „žvelgia pro akių kraštelius“. Užverčiu knygą, tarsi uždaryčiau duris, ir žiūriu į viršelį – „žemę sugėrusią praeitį“, tvano nuvalytą ir paruoštą gyventi: „Purvinos rankos, Viešpatie, bet sakei drąsiai verti tavo duris“… Tai knyga-paslaptis. Realybė pinasi su sapnu – keliu į pasąmonės pasaulį. Poetė naudojasi požemių klodais, specifiniais kodais išreiškia unikalią patirtį ir rašo savo dvasios krauju. Kūrybinė kančia pateikia duomenis, kurių nerasime rojuje. Kūrinys tampa žmogaus buvimo dokumentu, kuriame stabilumą praradusiame pasaulyje metaforų tinklu gaudoma šviesa ir tyla.

Marytė Malinauskienė, punskas.pl