Vieną popietę išsiruošiau į girią pažygiuoti savo kelis kilometrus. Staiga iš krūmų išniro trys vyrukai su dviračiais. Jie ne šiaip sau juos tempė: miško keliukus paprasta įveikti, o štai važiuoti tarp medžių, krūmų, nusileisti nuo stačių šlaitų – daug įdomesnis iššūkis. Šnektelėjome, ir išsiskirstėme kas sau – aš savo taku, o jie atgal dviračiais į kalną ir nuo jo. Sugrįžusi mąsčiau: įdomu būtų juos pakalbinti apie tokį neįprastą aktyvumą. Taip ir padariau: kalbinau vieną, kalbinau kitą… Bet jie išsisuko, neva nieko įdomaus – tiesiog pavažinėja ir tiek. Vienas jų, galbūt, kad greičiau atsikratytų „įkyrios žurnalistės“ 😊, pasiūlė kitą temą: „pasidomėk jaunimu, kuris užsiima stalyste“ ir išvardino kelias pavardes. Tarp jų – ir bendražygį dviratininką. Na gerai, dėmesys sufokusuotas į naują sritį. Taigi, pirmiausia parašiau pasiūlytam staliui-dviratininkui. Smagu, kad atsakymo ilgai laukti neteko.
„Esu Vilius. Man 30 metų. Stalyste susidomėjau prieš maždaug 5–6 metus. Geros medienos paveldėjimas suveikė kaip katarsis (gr. apvalymas, taurinimas – aut. past.) ir stimulas žengti tolesnius žingsnius šia kryptimi. Vienas toks kertinis momentas turbūt buvo stažuotė vienoje Varšuvos privačių mokyklų, kurioje mokoma tradicine prasme suvokiamo amato: ugdomas darbas su rankiniais įrankiais. Be abejo, veiklos „suplementavimas“ moderniais elektriniais įrankiais sutaupo daug laiko, tačiau darbas gerai paruoštu, aštriu obliumi ar kaltu teikia daug daugiau satisfakcijos, pasitenkinimo.
Šioje srityje esu naujokas, jaučiu poreikį gilinti savo žinias. Kai kada būna sunku mokytis pačiam, be meistro priežiūros. Vis pritrūksta laiko. Darbo dienomis sukuosi „skateparkų“ statyboje, tad savo garaže (kur įsirengiau dirbtuvę) galiu veikti dvi dienas per savaitę. Šiuo momentu esu susikaupęs ties įrangos komplektavimu.“
Vilius atsiuntė ir keletą savo darbų nuotraukų.
Uosinis stalviršis su skėstdygiu (ang. dovetail – nuotraukoje stalviršio kampe matomas „kaspinėlis“) ir darbastalis 
Alksninė dėžutė arbatai, dar nebaigta 
Uosinis staliukas su skėstdygiu, šalia uosinis beicuotas suoliukas su danishcord popierine virvute 
Varšuvos dirbtuvėse
Vaikinas labai glaustai ir konkrečiai parašė apie savo veiklas. Taigi, pabandžiau tęsti pokalbį ir sužinoti kai ką daugiau.
Božena Bobinienė: Nuotraukose matyti, kad jungtys išpjautos medienoje ir tvirtai suleistos. Nėra vinių nei varžtų.
Vilius Marcinkevičius: Vinių ir varžtų stengiuosi nenaudoti, bet būna kad reikia.
– Gal kur nors tobulini savo gebėjimus, stebi kitus stalius, meistrus?
Nelabai kur turiu stebėti, ir laiko ne visada pakanka. Daug meistrų, jų darbo būdą stebiu online, pvz.: Ishitanifurniture, KobeoMsuk, Pedulla Studio, MattEstlea, aišku – legendinį Paul Sellers ir kt. Bandžiau žinių semtis pas vietinius meistrus, bet kažkaip nelabai jie nori jomis su naujokais dalintis. 😊
– O gal šis Tavo polinkis, pomėgis medžiui, darbui su mediena yra užkoduotas genuose? Tavo giminaitis, Justinas Valinčius iš Punsko, buvo garsus meistras, namų statytojas, stalius.
Tai gal čia kaip visiems – tiesiog bendravimas su gamta yra užkoduotas genuose. Manau, nieko keisto, kad žmonėms patinka jausti medį pirštų galiukais.
– Ne visiems, deja…
Manau, visiems, tik ne visi šitą savyje atranda, nes jau nuo gimimo nutolę būna nuo gamtos.
– Neteko stebėti dėdės Justino dirbant?
Šiek tiek vaikystėje dirbau su juo. Paveldėjau jo dirbtuvės darbastalį. Ir oblius, kuriuos pats atnaujinau. Dėdės darbastalį naudoju kaip darbo su kompiuteriu stalą: jis nelabai lygus, kad galėčiau jį naudoti dirbtuvėje, bet ir per gražus, kad nepritaikyčiau jo kaip baldo namuose.
– Koks jausmas dirbti garsaus staliaus, meistro įrankiais?
Jaučiu šiokį tokį sentimentą. Justinas dirbo tvarkingais įrankiais. Geras įrankis tai toks, kuris tarnauja dešimtmečius. Tie dėdės palikti obliai, kuriais dabar dirbu, buvo pagaminti JAV. Šiek tiek tyrinėjau, norėdamas sužinoti, kada jie buvo pagaminti ir išsiaiškinau, kad jie mena maždaug 1970-uosius metus. Justinas tausojo savo įrankius, aš ketinu tą patį daryti. Ypač mažas Stanley No. 9 patinka. Vikrus oblius. Ateis laikas, kada ir juos pakeisiu naujesniais, nes negaliu su jais išgauti šimtųjų milimetro tikslumo (taip, įmanoma) dėl stipriai padėvėto „pado“. Bet šiuo metu dėdės įrankiai veikia dar pakankamai gerai 🙂.
– Žadi užsiimti tik baldais, ar taip kaip dėdė – ir laiptais, statybomis?
Baldai. Laiptai neįdomūs man kol kas 😊.
– Sugrįžkim dar prie Tavo aktualaus darbo „skate parkų“ (riedlenčių parkų) statybose. Kur juos statote?
Lietuvoje. Šiuo metu Naujojoje Vilnioje. Anksčiau vykdėme tokius projektus Raudondvaryje, Kaune, galbūt dar šįmet bus Jurbarke ir Kretingoje.
– O pats mėgsti pavažinėti tokiose vietose?
Pariedu, bet kadangi arti namų, Punsko, nėra tokio parko, tai galvoju, gal įsigyti dviratį labiau pritaikytą mūsų sąlygoms. Arba offroadinius riedučius.
Riedlenčių parko statyba
– Mūsų sąlygoms? Koks tai turėtų būti dviratis?
BMX per mažas, jam reikia „skate parko“ arba bent jau „pumptracko“ (velotrasos). O vis vien norisi tokiu dviračiu prasilėkt pro nelygų paviršių. Tai turėtų būti vadinamasis MTB arba DIRT dviratis.
– Ar teko pakeliauti po pasaulį?
Nepasakyčiau, kad daug. Buvau už vandenyno, šiek tiek lankiausi Europos šalyse. Bet dabar, tiesą sakant, turizmas ir lankymas manęs netraukia. Veikiau renkuosi leisti laiką įgūdžių lavinimui, introspekcijai – geresnis žodis. Dabar visas pasaulis telefone yra.😃
– Summa summarum – geriausia namie?
Būtent.
– Ačiū už pokalbį, Viliau.
Nuotraukos iš Viliaus Marcinkevičiaus archyvo
Božena Bobinienė, punskas.pl
P. S. Mūsų visuomenėje vyresnieji mėgsta kiek nuvertinti jaunimą, pastebėdami įvairių trūkumų. Tačiau pats laikas naujoje kartoje įžvelgti ir gerų dalykų. Jauni žmonės yra gabūs, jautrūs, smalsūs, atviri. Ir dažnai labai kuklūs. Kiekvienas turime tą jautrumo geną nuo gimimo – ne tik gamtai, savo kraštui, bet ir kitam žmogui. Tereikia jį tik atrasti.
Ačiū, Lukai 😉.
