2020-ųjų pradžioje prasidėjusi COVID-19 pandemija apvertė viršum kojom daugelio žmonių gyvenimus. Vieniems tie prabėgę dveji metai atnešė skaudžių netekčių, kitiems – ilgalaikių problemų su sveikata, dar kitiems – sudėtinga tapo materialinė padėtis: kai kas prarado savo verslus, darbus; vaikams ir jaunimui griežti apribojimai sukėlė bėdų su mokslais… Pokyčių buvo daug ir įvairiausių – žūtbūtinių, labai rimtų ir tiesiog buitinių, antraeilių, kurie taip pat tam tikra prasme sujaukė ligšiolinę nusistovėjusią tvarką. Pavyzdžiui, labai daug sąmyšio ribojimai sukėlė turizmo, kelionių srityje – ne tik pačiam verslui, bet ir vartotojams.
Atsimenu 2020-ųjų ankstyvą pavasarį, Velykas, kuomet valstybėse buvo įvestas griežtas karantinas – negalėjome pajudėti iš namų, nuvykti pas artimuosius, normaliai apsipirkti, išvažiuoti į kitą miestą. Velykų pusryčius dauguma valgėme įsijungę socialinius tinklus, nuotoliniu būdu kalbėdamiesi su giminėmis, draugais, su kuriais įprastai būtumėm susitikę gyvai, prie bendro stalo. Didžiulis privalumas mums, miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojams, buvo tai, kad bemaž kiekvienas turėjome savo kiemą; galėjome išeiti į erdvę, į laukus ar mišką. Atsimenu, kad tą saulėtą, šiltą Velykų dieną dangus buvo žydras žydras… Jo neperskrodė nei vienas lėktuvas, nors anksčiau per parą jų būdavo tiek, kad mėlynas skliautas atrodė lyg būtų baltų dūmų išraizgytas ar įmantriai numegztas voratinklis.
Lėktuvai beveik neskraidė, o Punsko LKN „Dzūkijos“ choras mėnuo po tų Velykų turėjo vykti į folkloro festivalį Italijoje. Žinoma, renginys buvo atšauktas. Organizatoriai nusprendė laukti geresnių laikų, o mums, dalyviams, vargais negalais susigrąžinusiems pinigus už lėktuvo bilietus, nebeliko nieko kito, tik viltis, jog vis dėlto kada nors į Italiją pateksime (nes nakvynės jau buvo užsakytos ir apmokėtos). Ir štai pandemija lyg pradėjo slopti, todėl 2021-ųjų pabaigoje festivalio rengėjai vėl atsiliepė ir sumanė pabandyti dar kartą. Taigi mes, choristai, vėl nusipirkome bilietus ir ryžomės keliauti. Esame teigiamai nusiteikę ir žadame dalyvauti festivalyje – nepaisant to, kad Ukrainoje vyksta karas, o Varšuvos oro uostams gresia skrydžių kontrolės darbuotojų streikas… Kai kurių dalykų neperšoksime, nes jie nuo mūsų nėra priklausomi. Tačiau viltis miršta paskutinė…
Juk dar neseniai pasaulis atrodė toks mažas ir ne vienam buvo pasiekiamas kone kiekvienas jo kampelis. Statistinis pilietis, sukaupęs tam tikrą kiekį pinigų, galėjo patekti į daugelį šalių. Tai siejosi ne tik su poilsiu, platesnio akiračio formavimu, išprusimu, kitų tautų, kultūrų, papročių, egzotiškų vietų pažinimu, bet ir – gal net nesąmoningu – svečių šalių turtų eikvojimu, taršos didinimu, abejingumu aktualiai sunkiai vietinių gyventojų padėčiai ir pan. Ne kartą, poilsiaujant kad ir prie Baltijos jūros, erzino minios triukšmingų turistų, kuriems, atrodo, ne pati aplinka – plati jūra, jos ošimas, šiltas smėlis buvo vertybė, o visos tikro „pajūrio turisto detalės“ su „karštais čeburėkais, skrudintais riešutais su karamele“ ir – neoficialiai – šaltu alum. Vietos verslas puikiai perpranta statistinio turisto poreikius, todėl iki paplūdimio dažniausiai reikėjo prasibrauti pro įvairiausias būdeles su kinietiškais plastikiniais žaisliukais, sezonines užkandines, lunaparkus ir kitas (ne)pigias pramogas. Galbūt dėl to, kad kelionės buvo pasiekiamos visiems, dabar jos tampa prieinamos tik išrinktiesiems. Žemė ir gamta protinga – žino, kaip apsivalyti ir atsikvėpti nuo įžūlių padarų, kokie kartais esame.
Tačiau aš vis dar tikiu, kad choras šių metų gegužės vidury į Italiją išskris. Ir parsiveš daug įspūdžių bei patirties iš svečioje šalyje suorganizuoto tarptautinio festivalio…
Božena Bobinienė, punskas.pl
