Apie gražiausią lietuvių kalbą. Apie baltų ir finų kalbų draugystę

1

Informacijos apie lietuvių kalbą, jos kilmę, evoliuciją, kalbos archeologiją ir panašius dalykus galima rasti daug. Šaltinių begalės, tik rinkis. Nors teisingiau gal būtų pasakyti – reikia tik noro. Aš kartais paskaitau ir žymaus lietuvių kalbininko, baltisto, dialektologo, akademiko Zigmo Zinkevičiaus tekstus, kuriuose tiek visko, kad sunku būtų ir aprašyti. Šį kartą tik paminėsiu kelis aspektus, kurie man užkliuvo ruošiantis interviu su viena iš pašnekovių.

Akademikas Z. Zinkevičius, kalbėdamas apie savo knygą „Lietuvių tautos kilmė” (knyga išleista 2005 m.), kaip svarbiausią sa vo tyrinėjimų išvadą mini, kad lietuvių tautos kilmė yra labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme ir tai yra toli gražu ne savaime suprantamas dalykas – ne visoms tautoms tai būdinga. Pavyzdžiui, prancūzai yra kilę iš senovės galų, kurie kalbėjo indoeuropietiška keltų kalba. Vėliau jie tą kalbą pakeitė į liaudies lotynų kalbą, iš kurios ir susiformavo dabartinė prancūzų kalba. Panašiai formavosi portugalų, ispanų, rumunų ir kitų Europos tautų kalbos. O kaip su lietuviais? Pasirodo, lietuvių tauta niekuomet nėra keitusi savo kalbos! Taip, buvo dvikalbystės periodų, tačiau jie buvo ne taip seniai ir pačios kalbos iš esmės nepakeitė. Ilgus tūkstantmečius mūsų kalba savarankiškai vystėsi, mažai veikiama kitų kalbų.

Kitas momentas patraukęs mano dėmesį – kad lietuvių tauta ir kalba kilusios iš rytų baltų pietinės dalies, o šiaurinė dalis pakliuvo į stiprią finų kalbos įtaką, taip susiformavo šiaurinės dalies gentinės kalbos (kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių) ir iš jų išsirutuliojo latvių kalba. Šiuo atveju mane paviliojo jo paminėta finų kalba. Nes finų kalba atkeliavo iš šiaurės, kur karaliauja Baltijos finų kalba, priklausanti Uralo kalbų grupei. Baltijos finų kalbų pogrupiui priklauso estų, suomių, karelų, vepsų, lyvių ir kt. kalbos. Ir įdomiausias dalykas, kad nepaisant skolinių iš kitų kalbų, estų, suomių kalbos nėra giminingos su kaimyninėms rusų, švedų, latvių kalbomis, kurios visos yra indoeuropiečių kalbos. Tiesa, teisingumo dėlei reikia paminėti, kad dėl ilgalaikės ir glaudžios sąveikos su prabaltų kalba Baltijos finų kalbose palyginti nemažai baltizmų. O tai reiškia, kad ne tik finai, tačiau ir mes, baltai, darėme įtaką kaimynų kalboms.  

O užsiminti apie finų kalbą norėjosi todėl, kad šį kartą kalbiname Karin Karčiauskienę, Lietuvos estę, Vilniaus universitete dėstančią suomių kalbą. Kaip jau minėjau, nors Estija nėra taip toli nuo Lietuvos, tačiau kalbine prasme esame labai toli vieni nuo kitų. Todėl buvo įdomu sužinoti, kaip sekėsi Karin susidraugauti su mūsų kalba.

Vilniaus universiteto lektorę Karin Karčiauskienę kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.

Karin Karčiauskienė

Kokie tau trys gražiausi lietuvių kalbos žodžiai?

Man gražiausi žodžiai yra meilė ir saulė, o juokingiausias – mokomasis.

Esi estė, gyvenanti Lietuvoje. Kiek metų jau esi lietuviškoje aplinkoje ir kaip išmokai lietuvių kalbą?

Lietuvoje gyvenu nuo 1988 metų. Lankiau trumpus šnekamosios kalbos kursus, bet daugiausiai išmokau savarankiškai iš lietuviškos aplinkos – vyro, draugų, kaimynų. Iki šiol vis dar mokausi ir iš savo studentų. Net nelabai suprasdama, pradėjau skaityti lietuviškus laikraščius, tekstus.

Estų ir lietuvių kalbos yra iš skirtingų kalbų grupių, ar sudėtinga mūsų kalba? Kas sudėtingiausia? Kokie didžiausi skirtumai nuo tavo gimtosios estų kalbos?

Lietuvių kalba sudėtinga, iš pagrindų skiriasi nuo gimtosios estų kalbos. Iki šiol ne visada jaučiu skirtumą tarp e ir ė tarimo. Sudėtinga kirčiavimo sistema, raidžių su nosinėmis vartojimas. Vienas didžiausių skirtumų nuo estų kalbos – vyriškoji ir moteriškoji žodžių giminė.

Kalbėjimas, skaitymas ir rašymas – ką išmokai greičiausiai, o kam reikėjo daugiau laiko?

Greičiausiai išmokau skaityti, netgi ir ne viską suprasdama. Ilgiau užtruko, kol įsidrąsinau kalbėti. Rašydama iki šiol dar daug kuo abejoju, darau klaidų.

Jūsų šeimoje visada skambėjo ir tebeskamba kelios kalbos: kaip kalbate namie ir ar buvo koks tarpusavio susitarimas, kas su kuo kokia kalba kalbės, ar viskas susidėliojo natūraliai?

Bendra šeimos kalba yra lietuvių. Kažkokių susitarimų nebuvo. Man buvo natūralu nuo pat gimimo su sūnumi kalbėti estiškai. Viskas susidėliojo savaime ir sūnus augo su manimi bendraudamas estiškai, su tėvu lietuviškai. Labai džiaugiuosi, kai nuvažiavęs į Estiją sūnus gali ramiai bendrauti su seneliais ir giminaičiais jų gimtąja kalba.

Be to, kad moki estų, lietuvių, rusų, anglų kalbas, dar studijavai suomių kalbą, kurią šiuo metu dėstai Vilniaus universitete. Ar nesusimaišo visos šios kalbos? Nes gerai apgalvojus, tai jos pakankamai skirtingos… Ką galėtum patarti tiems, kurie mokosi kalbų?

Kalbos nesusimaišo, nors kartais būna sudėtinga, kai per vieną dieną tenka kalbėtis bent keturiomis kalbomis. Sunku ką nors patarti tiems, kurie mokosi kalbų. Vieno bendro recepto nėra. Kiekvienas pats atranda savo sistemą – vieni dainuodami ir bendraudami, kiti – zūbrindami gramatiką. Labai daug kas priklauso nuo žmogaus motyvacijos, įgimtų gabumų kalboms.

Ką iš tiesų duoda kalbų mokėjimas? Juk tai ne tik išmokti žodžiai…

Mokydamasis kalbą tu susipažįsti su kitos tautos kultūra, tau tampa artimesnė jos istorija, kultūrinis gyvenimas, vertybių sistema. Mokėdamas kalbą komfortabiliai jautiesi kasdieniame gyvenime. Tai, kur tu gyveni, ir kokia kalba kalbi, leidžia tau jaustis, kad esi namuose.

(aj), punskas.pl

Ankstesnis straipsnisPunsko ugniagesiams 90 metų
Kitas straipsnisAntrą kartą vyks Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų dienos renginys

1 KOMENTARAS

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia