(1949 m. vasario 11 d. – 2022 m. kovo 10 d.)
Išeina žmonės: ir tie, kuriems esame abejingi, ir tie, kuriuos gerbiame ir sekame jų pavyzdžiu, ir netgi tie, kurie yra ypatingai brangūs… Išeina ir nieko čia pakeisti negalime, nes toks nepajudinamas gamtos dėsnis. Lieka jų padaryti darbai, lieka jų parašytos mintys.
„Reikia mūsų Tėvynę mylėti ir saugoti, rūpintis jos išlikimu! Ji viena Europoje pati gražiausia, jos kalba pati seniausia, jos gamta pasaulyje žaliausia ir sveikiausia. Mylėkim, saugokim, padėkim vieni kitiems, mylėkim kiekvieną.
Aš tikiu, kad mūsų meilė, gerumas, artumas vieni kitiems, atjauta ir supratimas padės sukurti klestinčią valstybę – mūsų Lietuvą. O tikėjimas didelė jėga…“
Tai trumpa ištraukėlė iš Alfonso Vitkausko rašinio „Mylėkim savo Tėvynę“.
Alfonsas Vitkauskas gimė Prienų r. Balbieriškio seniūnijoje, Žiūronių kaime. Mokėsi Žiūronių pradinėje mokykloje. Šeima buvo gausi, todėl teko mokytis Prienų mokykloje-internate, vėliau Balbieriškio profesinėje technikos mokykloje. 1979–1985 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, įgydamas zooinžinieriaus specialybę.
Dirbo tęstinio mokymo centro lektoriumi prie Lietuvos veterinarijos akademijos. 1992–1996 m. dirbo Alytaus 8-ojoje vidurinėje mokykloje dorovinio ugdymo mokytoju. Daug metų bendradarbiavo su Lietuvos šv. kun. J. Bosko draugijos leidžiamo žurnalo „Saleziečių žinios“ redakcija, padėjo platinti žurnalą Dainavos krašte ir ne tik.
Alfonsas Vitkauskas buvo Alytaus apskrities literatų klubo narys, bandė rašyti prozą. Yra bendraautoris kelių literatų klubo „Tėkmė“ literatūrinių almanachų. Labai glaudžiai bendravo su Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugija, dalyvaudavo visose draugijos šventėse Seinuose. Rašė straipsnius Punske leidžiamam Jotvingių krašto paveldo metraščiui „Terra Jatwezenorum“.
Rašė apie savo kraštiečius, apie buvusius kaimynus. Alfonsas su šeima nemažai metų gyveno Alytuje, bet visa širdimi jis buvo gimtajame kaime, gimtajame krašte. Jam lengva buvo rašyti straipsnius, nes visa buvo taip gerai pažįstama ir taip artima. Na, kaip neparašyti apie buvusį puikų Premezio dvarą? Juk po Žiūronių pradinės mokyklos jis porą metų mokėsi dvaro gyvenamajame pastate įkurtoje aštuonmetėje mokykloje. Nors Premezio dvaro jau ir likučių beveik nelikę, jo buvęs grožis išliko Alfonso atmintyje taip giliai, kad jau Lietuvos Nepriklausomybės metais ant jo nusipirkto pastato sienos nušvito nutapyta buvusio Premezio dvaro panorama. Straipsniuose atgyja ir visa Žiūronių kaimo istorija, susipažįstame su buvusiu kaimynu kalviu Motiejum Tarasevičiumi, kartu su Vaivos kaimo Zigmantų vaikais išgyvename jų tremties vargus.
Vienas straipsnis metraštyje yra pavadinimu: „Kazimieras Petraška, kovotojas už Lietuvos laisvę“. A. Vitkauskas visada didžiavosi savo kaimo ir savo pradinės mokyklos sąsaja su šiuo žmogumi. Kazimieras Petraška lankė Žiūronių kaimo pradžios mokyklą, o vėliau, nuo 1947 m. rugsėjo 1-osios, buvo paskirtas tos pačios Žiūronių pradinės mokyklos mokytoju. Žuvo K. Petraška (slapyvardis Vėjas) kovoje už Lietuvos laisvę.
Alfonsas daug bendravo su Alytuje kunigavusiu kunigu Pranu Gavėnu, todėl nenuostabu, kad apie jį taip pat rašė straipsnį. Kunigui jis pagelbėdavo įvairiais buities, transporto klausimais. Kunigas greitai užsidegdavo naujomis iniciatyvomis, paminklų statymais, kuriems Alfonsas visomis išgalėmis padėdavo. Kun. Pr. Gavėno iniciatyva Veisiejuose pastatytas paminklinis biustas esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Lazariui Zamenhofui (skulptorius J. Narušis), paminklas Emilijai Pliaterytei Kapčiamiestyje (skulptorius A. Ambrulevičius), šv. Kazimierui Merkinėje (skulptorius K. Lanauskas).
Alfonsas Vitkauskas prie paminklo
šv. Kazimierui
Pravažiuodamas pro Žiūronių mokyklą A. Vitkauskas visada nulenkdavo galvą prieš skulptūrą Mokytojui, ši skulptūra skirta mokytojui Kazimierui Petraškai pagerbti (skulptorius A. Ambrulevičius) 
Alfonsas Vitkauskas su „Tėkmės“ klubo literatais prie
L. Zamenhofo paminklinio biusto Veisiejuose
Kunigo Prano Gavėno pavyzdys užkrėtė ir Alfonsą, užkrėtė noru įamžinti ir palikti ateinančioms kartoms žymių vietovių ar nusipelniusių Lietuvai žmonių atminimo ženklus. 1919–1920 m. Lietuvos kariai savanoriai, gynę atkurtą valstybę, Lietuvos partizanai, po Antrojo pasaulinio karo gynę Lietuvą Tėvynę nuo okupantų. Padėkų ir atminimo jiems niekada nebus per daug.
Prie kelio Žiūronių kaime Alfonso Vitkausko iniciatyva ir rūpesčiu yra pastatytas ir pašventintas gražus kryžius to krašto žuvusiems pokario partizanams.
Kryžiaus Lietuvos pokario partizanams, kovojusiems Balbieriškio seniūnijoje ir žuvusiems už Tėvynę, pašventinimo akimirka 
Šalia pastatytas kryžius ir koplytstulpis.
Netoli savo gimtosios sodybos Žiūronių kaime, prie kelio, Alfonsas suorganizavo pastatyti dar vieną paminklą – 1919–2020 m. Nepriklausomos Lietuvos savanoriams.
Paminklo priekyje yra įdėtos dvi lentos: vienoje surašyti 1919–2020 m. Nepriklausomybės kovų Balbieriškio valsčiaus SAVANORIAI, kitoje – 1919–2020 m. Nepriklausomybės kovų Balbieriškio valsčiaus VYTIES KRYŽIAUS KAVALIERIAI.
2003 m. kovo 26 d. buvo įregistruota Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenė „Vidupis“, kurios pirmininku buvo išrinktas Alfonsas Vitkauskas. Kai buvo privatizuojamas ardomų kolūkių turtas, Alfonsas už savo ir giminaičių „čekius“ nupirko Sūkurių kaime buvusius kultūros namus. Tas patalpas jis buvo paskyręs bendruomeninei veiklai. Čia buvo organizuojamos įvairios bendruomenės šventės, į kurias pirmininkas pakviesdavo Balbieriškio kleboną Remigijų Veprauską ir salėje būdavo aukojamos šv. Mišios. Žmonių susirinkdavo daug, nes ir Balbieriškio, ir Krokialaukio bažnyčios pagyvenusiems kaimų gyventojams yra palyginti tolokai. Salėje buvo rengiami klubo „Tėkmė“ literatų naujų knygų pristatymai, koncertuodavo aplinkinių kultūros namų kolektyvai, kieme ratelius šokdavo Balbieriškio mokyklos mažieji šokėjai… Dainingos bendruomenės kaimų moterys buvo susibūrusios į ansambliuką… Visada tokių organizuotų švenčių metu šalia pastato plazdėdavo Lietuvos, Europos ir „Vidupio“ bendruomenės vėliavos.
Nuotraukose įamžintos tokių švenčių akimirkos.
Po pasirodymų visi būdavo apdovanojami padėkos raštais 
Jaunieji šokėjai kiemelyje prie buvusių kultūros namų
Į renginį renkasi bendruomenės nariai. Gera proga susitikti… 
Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius šventės metu laisto kieme ąžuoliuką, kurį jis ir pasodino anksčiau apsilankęs bendruomenėje
Sumanymą aprašyti bendruomenės kaimų žmonių gyvenimą Alfonsas Vitkauskas brandino ilgai. Pagaliau jo noras išsipildė ir iš Kauno spaustuvės „Spindulys“ parsivežė knygą „Kur sruvena Vidupis…“, knygos autorė Scholastika Kavaliauskienė. Nauja knyga džiaugėsi ne tik autorė ir bendruomenės pirmininkas, džiaugėsi žmonės, radę savo ir savo kaimynų nuotraukų, gyvenimų aprašymų…Knygos „Kur sruvena Vidupis…“ pristatymas vyko bendruomenės salėje Žiūronių kaime, Balbieriškio seniūnijoje. Į renginį susirinko daug kaimų bendruomenės narių, visiems buvo įdomu paskaityti apie save ir apie kaimynus…
Visa tai buvo… Buvo daug gražių prasmingų minčių, daug gražių ir prasmingų darbų, kurių daug yra išlikę ir liks ilgam… Ir likęs prisiminimas jau išėjusio iš gyvųjų tarpo žmogaus.
Baigti šį rašinį noriu trumpa pastraipa, įrašyta Alfonso Vitkausko tituliniame knygos „Kur sruvena Vidupis…“ puslapyje:
„Mieli mano krašto žmonės. Visa širdimi linkiu sveikatos, laimės ir sėkmės Jums ir Jūsų artimiesiems. Tegu visada būna mums visiems dosnus Dangus ir mūsų visų darbus telaimina Dievas.
Bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas Alfonsas Vitkauskas“
Scholastika Kavaliauskienė, punskas.pl
