Prieš kelerius metus į mokyklos biblioteką pateko keletas Živilės Miežytės knygelių „Vilniaus Vilnius“. Vienos skaitytojos mama, paėmusi knygą į rankas, pradėjo galvoti, kad autorės vardas ir pavardė jai žinomi. Pasirodo, kad Živilė lankosi Punske. Sumanėme pasikviesti ją į biblioteką. Mūsų svajonė išsipildė ir birželio 12 d. „Vilniaus Vilnius“ autorė pristatė savo knygą pirmos ir antros klasės mokiniams.
Živilė Miežytė dirba Vilniaus miesto muziejuje, yra lankytojų patirčių, edukacijos ir prieinamumo kuratorė. Iš muziejaus internetinės svetainės galime sužinoti apie ją daugiau. Živilė 2022 m. baigė socialinės antropologijos magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Studijų metais patirties sėmėsi Kopenhagos ir Leideno universitetuose. Ji turi patirties dirbant su tarptautinio švietimo, įvairovės ir tarpkultūrinio supratimo projektais Lietuvoje bei užsienyje. Dirbo su lietuvių bendruomenėmis Australijoje ir Urugvajuje. Taip pat yra parašiusi ir iliustravusi knygą vaikams apie Vilnių bei dalyvavusi įvairiose kūrybinėse ir švietimo iniciatyvose.
Pasibaigus edukaciniams užsiėmimams mūsų bibliotekoje, turėjau laimės su Živile gyvai pabendrauti ir pasiklausyti jos įdomių pasakojimų.
– Živile, paskaitę apie Tave muziejaus internetinėje svetainėje, įsivaizduojame labai rimtą, didelės patirties turintį žmogų. Bendraudami pajutome šilumą, švelnumą, gilumą, atvirumą. Sakoma, kad žiedas pražydėtų, jam reikia tvirtų šaknų. Ar galime sugrįžti į Tavo vaikystės pasaulį, kuriame formavosi Tavo asmenybė? Kur augai, kas Tave žavėjo, kuo domėjaisi?
Gimiau ir augau Vilniuje, o didžiąją vaikystės dalį praleidau Ožkiniuose – Vilniuje irgi yra toks priemiesčio rajonas arba buvęs kaimas, kur mano vaikystėje dar ir tikrų ožkų pasitaikydavo! Tad savo vaikystę leidau tarp daugiabučių rajono kiemų, kur ėjau į mokyklą, ir Ožkinių, kur vasaros buvo neįsivaizduojamos be upės, karstymosi po medžius ir (nenoromis) daržų ravėjimo.
– Asmenybės formavimuisi didelę įtaką turi knygos. Jos lavina vaizduotę, formuoja vertybes, skatina kritinį mąstymą. Kaip manai, ar visos knygos yra vertingos? Kaip skaityti, kad iš jų būtų nauda?
Negalėčiau pasakyti, kad visos knygos vienodai vertingos. Bet iš kitos pusės, man atrodo, kad net ir, pavyzdžiui, neįdomi knyga skatina pagalvoti – kodėl ji man neįdomi, kas joje ne taip, kas erzina, ar nuvilia. Taigi skaitymas dažnai leidžia pamąstyti, geriau pažinti save. O tai turbūt didžiausia nauda.
– Kai buvai mokinė, ar bandei rašyti?
Mėgau rašyti nuo mažų dienų, o rašymas buvo tarsi žaidimas. Dar visai mažos siuntinėdavome su drauge viena kitai laiškus (net gyvendamos tame pačiame daugiabutyje), vėliau mėgau kurti eilėraščius ir visokias istorijas, pasakas, knygutes ir žurnalus draugams. Man rašymas asocijavosi ne tiek su mokykla ar privalomais rašiniais, o daugiau buvo būdas bendrauti, žaisti, tyrinėti.
– Kaip kilo mintis parašyti knygelę „Vilniaus Vilnius“?
Turiu gerokai jaunesnį brolį ir tuo metu mėgdavau su juo pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Kartą apsilankėme dirbtuvėse vaikams apie jidiš kalbą. Ir pati daug sužinojau, o dar buvo įdomu suprasti, kad mokykloje (brolis buvo pradinukas) nedaug kalbama daugiakultūrio Vilniaus paveldo temomis. Kai pati mokiausi mokykloje, atrodo, beveik nekalbėjome apie Vilniaus krašto etninę įvairovę, nors klasėje buvo ir lenkiškai, ir rusiškai šeimoje kalbančių vaikų, o daugiakultūriškumas visada buvo aplink – daugiabučių kiemuose augant, Ožkinių kaime ir kitur. Taip pat man visada buvo įdomu tyrinėti savo miestą, jo istoriją, geriau suprasti, kodėl kažkas yra taip, kaip yra. Tuo metu man norėjosi paieškoti būdų, kaip galima būtų su vaikais pasikalbėti apie šias temas paprastai, žaismingai, kad jie pradėtų smalsauti.
– O kaip vyko knygutės rašymas? Ar procesas buvo ilgas?
Nors pati knygutė trumpa, teko nemažai pasidomėti, pavartyti archyvines nuotraukas ir spaudą, pasikonsultuoti ir pasitikslinti visokias smulkmenas. Taip pat aplankiau ir patyrinėjau Šlapelių namus – muziejų, iš kur į knygelę pateko ir knygyno savininkė Marija ir įvairios smulkmenos. Tad sugalvojus idėją, teko pasidomėti, paieškoti, rinkti informaciją ir visa tai paversti pasakojimu raštu ir vaizdu. Tikriausiai dabar tokią knygą parašyti man būtų dar sunkiau, nes labiau suprantu, kiek daug dalykų nežinau ar neišmanau, nei rašant prieš dešimtmetį. Vis dėlto džiaugiuosi, kad tuomet šią idėją įgyvendinau.
– Žinau, kad savo knygą pristatei įvairiuose Lietuvos miestuose. Kokie įspūdžiai iš susitikimų su skaitytojais?
Visada labai miela susitikti su knygos skaitytojais. Ir kitur, ir Punske vykę susitikimai man daugiau ne knygos pristatymai, o edukacija knygos tema, proga pabendrauti, pasikalbėti su vaikais apie man pačiai artimą temą. Visi apsilankymai bibliotekose ar kitur leidžia pajusti, kaip mano pasakojimą perskaitė ar patyrė skaitytojai, kas jiems įdomu, kas patraukė dėmesį, įsiminė. Tą knygelę parašiau jau gana seniai, todėl miela pamatyti, kad ji skaitoma ir savotiškai gyvena savo gyvenimą.
– Kaip Tau patinka Punskas?
Pirmiausia sužavėjo kalba ir jos savitumas. Bet įdomu geriau pažinti ir krašto istoriją ir pasidomėti įvairiais jos sluoksniais. Turbūt panašiai kaip ir su mano knygele – įdomu ir Punske pastebėti skirtingų kultūrų, kalbų ar tikėjimų ženklus. Labai įdomu ir knygas paskaityti, ir išgirsti daugiau žmonių pasakojimų bei prisiminimų.
***
Su Živile atsisveikinome, bet atmintyje išliko nuostabūs vaizdai. Pamoka su ja, tai ne pamoka, o gyvas bendravimas, žaidimas, nuotykis.
Pradžioje Živilė susikuria erdvę, ant grindų ištiesia savo nubraižytas Vilniaus gatves, šalia pasideda didinamąjį stiklą, nupieštą šuniuką, atspausdintus senų laikraščių viršelius, pagrindinio veikėjo Gedimino atvaizdą. Smalsumo perpildytoje bibliotekoje prasideda spontaniškas bendravimas, veiksmas pats rutuliojasi. Vaikai įsitraukia į stebuklingą pasakojimą: trečiokas Gediminas labai nori turėti draugą. Pažiūri pro langą ir pamato vienišą, nelaimingą šunelį. Berniukas vejasi gyvūnėlį, pasuka už kampo ir patenka į kitą pasaulį, į 1930 metų Vilnių. Mūsų vaikai klauso pasakojimo, su didinamuoju stiklu stebi objektus, stuksena sulenktais pirštais į grindis tarytum žirgai kanopomis, vaizduote klauso garsų, kurie sklinda po senovinį Vilnių, užuodžia gatvių kvapus, pagaliau nusipiešę savo portretus prisijungia prie pasakojamos istorijos. Mūsų „detektyvams“ puikiai sekasi ir visi gauna pagyrimų – dėlioja skiemenis: lo, šv, my, ga, ko, tvė. Mykolui pirmam pasiseka perskaityti šūkį… O kuo ypatinga yra Švento Mykolo gatvė? Taigi gerai paieškoję, galime rasti stebuklingą plytelę su įmintu šuns pėdsaku. Šuneliai ant jos atsistoję užsimerkia, apsisuka tris kartus – ir išsipildo jų svajonės.
Mūsų svajonė tikrai išsipildė. Pirmokai su antrokais dar ir dabar tikrina biblioteką, ar svečias nesugrįžo, vis dar gyvena prisiminimais.
Mykolas:
Knyga man patiko, nes apsakyme buvo paminėtas mano vardas: Švento Mykolo gatvė. Be to, labai daug sužinojau apie Vilniaus praeitį. Pamačiau, kaip rašoma jidiš kalba ir išgirdau keletą žodžių, pavyzdžiui – šalom aleichem! Įdomu, kad šioje kalboje skaitoma iš dešinės į kairę pusę.
Franekas:
Tada žmonės važinėjo karietom. Net tramvajų traukė arkliai. Nebuvo vandentiekių. Žmonės vandenį nešiojo su naščiais.
Mykolas:
Prieš 100 metų nebuvo telefonų. Buvo sunku susisiekti su kitais… o vyrai beveik visi nešiojo skrybėles. Ir dar Šv. Mykolo gatvėje galima surasti plytelę su šuns pėda.
Franekas:
Juokingas to šuniuko vardas! Vilnius! …
… ir džiaugiasi vaikai, iki ausų šypsosi.
Kai mokiniai kalba, man prisimena Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas. Jis buvo svarbus kalbos puoselėjimo centras. Jame ne kartą buvo atliekamos kratos, savininkė 1938 m. buvo suimta ir jai iškelta byla už lietuviškų knygų platinimą…
Ilgai galėtume pasakoti apie mūsų neeilinę kelionę ir nekasdienę viešnią. Esame dėkingi Živilei už visas apgalvotas gaires, už šiltą ryšį, subtilumą ir aistrą. Gera mums buvo šioje erdvėje.
Marytė Malinauskienė, punskas.pl
