Katarzyna Węglicka
Plataus masto karas Ukrainoje siaučia nuo 2022 m. Žuvo daugybė kareivių ir civilių, žmonės kenčia Rusijos okupaciją, patiria nežmonišką pavergėjų žiaurumą. Šalies miestus ir miestelius kasdien atakuoja raketos, bombos ir šimtai dronų.
Tačiau žmonėms reikia gyventi ir išgyventi. Kad taip įvyktų, reikalingi ir savanoriai. Šįkart pasakojimas apie vieną jų, apie Lilą, savanoriaujančią Charkive.
Lila
Sutinku ją gatvėje, grįždama iš Totalitarizmo aukų kapinių Piatychatkų rajone – iš tikrųjų, iš jų prieigų, nes į pačias kapines patekti negalima. Grįžtu į Charkivo centrą su draugu. Sustojame prie maisto prekių parduotuvės, iš kurios ką tik išėjo ji. Neaukšta, šviesiaplaukė mergina stora kasa, pakišta po pilku šaliku. Užsimaukšlinusi kepurę ant akių, ėjo, kaskart šiek tiek paslysdama ant vietomis dar neištirpusio sniego. Nešėsi tris didelius pirkinių krepšius. Paklausėme, gal ją reikia kur nors pavežėti. Ji akimirką dvejojo, bet kai pasisakėme, kad esame iš Vakarų ir atvykome su humanitarine pagalba, nedvejodama įlipo į mūsų automobilį. Jau važiuodama paaiškino, kad parduotuvėje nupirko prekių sužeistiesiems per naktinį rusų išpuolį. Mums pasiteiravus, ar jiems nereikia vaistų, ji iškart linkteli galvą: „Taip. Vaistų vis dar trūksta. Jei galite padėti…“
Lila kilusi iš Charkivo, ji čia savanoriauja. Dabar jai 22-eji, o tai reiškia, kad padėti senoliams, sužeistiesiems ir benamiams ji pradėjo būdama 18. Kai 2022 m. kovo mėn. ji pirmąkart pamatė, ką rusai padarė jos rajonui Saltivkai, esančiam šiaurės rytinėje Charkivo dalyje (tai buvo vienas iš labiausiai bombarduojamų gyvenamųjų rajonų), kai savo kailiu patyrė daugybę dronų atakų ir gyvai pamatė žmonių kančias, suprato, jog nukentėjusiems padėti būtina. Ji prisiminė pagyvenusią moterį, kuri po rusų atakos liko viena sunaikintame bute.
„Žinai“, – sako ji, – „daug kartų lankiausi mažuose kaimuose, kurie taip pat buvo užpulti. Ten mačiau daug sugriautų namų. Vieną tokį prisimenu. Kieme gulėjo senelis sužeistomis kojomis. Mes jį pakėlėme, padavėme vandens atsigerti. Tačiau jis netrukus mirė dėl nukraujavimo. Tuomet supratau, kad noriu daryti ką nors, kas bent kiek palengvintų žmonių būklę.“ „Iš kur toks sprendimas?“ – klausiu.
Nuo vaikystės Lila buvo įpratusi sunkiai dirbti. Ji kilusi iš daugiavaikės (septynių asmenų) šeimos. Ir visuomet paisė ne savo norų, o šeimos gerovės. Turėjo rūpintis jaunesnėmis seserimis ir broliais, padėti motinai. Prasidėjus didelio masto karui, ji nusprendė tapti slaugytoja.
Mergina nemano prarandanti savo jaunystę. Neseniai žeminėje slėptuvėje šalia prazvimbus kulkoms ir jai ant veido pabirus smėliui, ji nuoširdžiai pagalvojo, kad gyvena geriausią gyvenimą, koks tik dabar įmanomas. Būdama tarp geriausių, ji nepraranda jaunystės – ji ją atgauna. „Armijoje sutikau daug žmonių, už kuriuos nebijau paaukoti savo gyvybės. Jaučiu jų tikrą palaikymą. Mane supantys žmonės patys geriausi, ir tai mane motyvuoja“, – tvirtina ji.
Ir karui pasibaigus, jeigu tik pavyks išgyventi, ji neįsivaizduoja savęs be kariuomenės. Tai bus socialinis darbas, galbūt reabilitacija. Jos ateities vizija – didžiulis noras kurti ir inicijuoti pokyčius. Nepaisant jauno amžiaus, Lila įsitikinusi, kad karas truks dar labai ilgai. O kas jam pasibaigus?
„Daugelis kareivių grįš sužeisti, išsekę – ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Tai bus didžiulis iššūkis daugeliui metų“, – sako ji, pridurdama su neįprastu jaunam žmogui brandumu: „Man pačiai reikės reabilitacijos. Įsivaizduoju save viešajame gyvenime, nes galimybė malšinti kitų skausmą man teikia džiaugsmo.“
Baigiu įrašinėti mūsų pokalbį ir važiuojame vaistų. Mums jų dar šiek tiek likę, todėl mielai jais pasidalijame su šia drąsia mergina.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
