Katarzyna Węglicka, punskas.pl
Plataus masto karas Ukrainoje siaučia nuo 2022 m. Žūsta daugybė kareivių ir civilių, gyventojai patiria nežmonišką okupantų žiaurumą. Kai miestus ir miestelius kiekvieną dieną ir naktį atakuoja raketos, bombos ir šimtai dronų, sunku gyventi, sunku ištverti. Neįmanoma atmatyti sugriautų daugiabučių, po kuriais palaidoti jų gyventojai, vaizdų, neįmanoma atgirdėti sprogimų. Tai negyjančios žaizdos…
Šiandien pasakojimas apie tai, kaip žmonės bando išgyventi karo vaizdus ir patirtį. Tai iš tikrųjų neįprastas terapijos būdas. Šis pasakojimas paskutinis iš ciklo „Ukrainiečių Golgotos keliais. Tikros istorijos“ portalui punskas.pl. Visas šias istorijas man papasakojo įvykių liudininkai. Sunku išlikti abejingiems.
Neįprasta terapija
Sutikome jį kavinėje, Zaporožės centre. Jo slapyvardis „Trečiasis“. Kai paklausiu, kodėl, – jis tik linkteli galvą. Tebūnie jo paslaptis. 2022 metais jis evakuotas iš Kramatorsko apylinkių. Iš pradžių buvo apsistojęs Vinicoje Podolėje, o paskui atsidūrė Zaporožėje. Vaikinas nesugebėjo susidoroti su karo sukeltomis emocijomis, nors ir jis, ir jo profesija kovojančiai šaliai labai reikalingi. Jurko dirba geležinkelio inžinieriumi. Remontuoja elektros pastotes, transformatorius ir perdavimo linijas. Jau metus dirba Donbase, o tai reiškia, kad jis vis iš naujo taiso tas pačias aukštos įtampos linijas. Kodėl tas pačias? Kai tik jos pradeda veikti, jas vėl sunaikina rusų atakos. Tai nuolatinė kova, kad žmones, įmones, kurios dar veikia, kariuomenę pasiektų elektros energija.
Visa tai sužinau iš vaikino ilgiau besikalbant. Pokalbį dažnai nutraukia ilgos pauzės. Vaikino pasakojimas stringa, jam vis dar sunku išlieti savo prisiminimus ir išgyventas istorijas. Taigi kas kelias minutes kartu nutylame, sėdėdami prie kavos puodelių miesto centre.
Paklausiu, kiek jam metų, ar turi šeimą. „Ne, 32“, – trumpai atsako. „Turėjau merginą, bet ji išvyko į užsienį, į Italiją. Ir daugiau neatsiliepė.“
Vėl tylime. Tuomet jis pasako kai ką, kas mus visiškai nustebina.
„Pirmais karo metais nusipirkau staklytes, karoliukų ir pradėjau austi – iš pradžių juosteles, Ukrainos vėliavas, trišakius ir aplikacijas. Mokiausi iš „YouTube“ vaizdo įrašų. Anuomet dar naudojau čekiškus karoliukus, nes buvo pigesni. Adata, karoliukai, rankos ir susikaupimas – taip mano gyvenime atsirado karoliukų audiniai“, – pasakoja Jurko. „Man tai terapija po sunkios dienos. Tai mane ramina, leidžia atitrūkti nuo visko, kas aplink. Pasineri į darbą ir supranti, kad tame chaose tu kuri kažką gražaus. Tai įkvepia“, – priduria jis.
Šis pomėgis, o gal iš tikrųjų geriau tai vadinti terapija, leido vaikinui susitaikyti su karo realybe – darbas su karoliukais tapo būdu pasinerti į save ir kiek nusiraminti. Pirmą kartą su siuvinėjimu kryželiu Jurko susidūrė dar namie ir susižavėjo; taip siuvinėjo jo mama ir teta. Kryželiu jos siuvinėjo paveikslus, rankšluosčius, karoliukais puošė drabužius. Dabar vaikinas daugiausia naudoja japoniškus karoliukus. Jis teigia, kad šitie lygesni, cilindriniai, todėl tinka sudėtingesniems kūriniams.
„Auskarai ir apyrankė – tai pirmieji mano pagaminti papuošalai. Net nusipirkau specialų vėrimo įrankį. Jis gerai įtempia siūlus ir gaminys išeina lygus. Tokia buvo mano pirmoji patirtis su karoliukais. Dabar viską darau rankomis; man patinka austi ką nors neįprasto, originalaus. Stengiuosi kurti ką nors kitokio“, – sako jis.
Pasak vyriškio, pagaminti vieną auskarų porą užtrunka vidutiniškai iki dviejų valandų, jei papuošalai sudėtingesni – ilgiau.
„Sunku būti kūrybingam, kai nuolat vyksta apšaudymai, sutrinka elektros energijos tiekimas. Tenka dirbti prie lempos ir išorinių baterijų. Įtampa tinkle prasta. Bet, kaip sakoma, skųstis būtų nuodėmė – esame juk fronto linijoje, čia šviesa dingsta tik avarijos atveju, o ne 16–20 valandų, kaip Kijive“, – pažymi jis.
Vaikinas pripažįsta, kad ilgai sėdint ir veriant karoliukus įskausta nugarą ir kaklą. Tačiau kurti naujus papuošalus jį įkvepia geri žmonių atsiliepimai ir ramybės jausmas, kurį patiria dirbdamas. Jurko sako, anksčiau gėdijęsis šio savo pomėgio, laikęs jį „nevyrišku“, tačiau vėliau liovėsi taip galvoti.
„Dalyvavau parodose, mačiau žmonių reakcijas. Visi stebėjosi, kad tokius daiktus atlieka vyras. Iš pradžių man buvo gėda, nors ir supratau, kad sugebu gerai ir siuvinėti, ir austi karoliukais. Ilgainiui nustojau paisyti stereotipų. Yra vyrų – vizažistų, kirpėjų. Šis užsiėmimas yra mano terapija po sunkios karo dienos“, – aiškina jis.
Katarzyna Węglicka, rašytoja, meno istorikė, knygų apie Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją autorė, punskas.pl
