Katarzyna Węglicka
Plataus masto karas Ukrainoje siaučia nuo 2022 m. Šalies miestai ir miesteliai kasdien atakuojami raketų, bombų ir šimtų dronų.
Portalo punskas.pl ciklui „Ukrainiečių Golgotos keliais. Tikros istorijos“ pateikiu istorijas, kurias man papasakojo įvykių liudininkai. Šįkart pasakojimas apie gyvybiškai svarbių objektų apsaugą ir žmones, kurie montuoja apsaugos nuo dronų tinklus. Vienas jų – Serhijus.
Serhijus
Priešui apšaudant, šimtuose vietų, dirba dėl žmonių ir dėka žmonių, kurie kasdien rizikuoja gyvybe. Serhijus, su kuriuo susipažįstu parduotuvėje, montuoja apsaugos nuo dronų tinklus. Tai varginantis darbas, atliekamas ypač pavojingomis sąlygomis. Tačiau dabar jis labai svarbus. Priešas puola ypatingos reikšmės infrastruktūros objektus visoje šalyje. Tinklai yra papildomas apsaugos elementas, jie sulaiko bepiločius orlaivius ir padeda apsaugoti elektros energijos, šildymo ir vandens tiekimo įrenginius.
Serhijus gimė Kostiantynivkoje, Donecko srityje, ir ten gyveno iki 2024 m. spalio mėn. Jis pasakoja: „2014 m. rusai bandė perimti mūsų miesto kontrolę dėl jo strateginės padėties. Paskui Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyko atremti priešo atakas. Nuo pat plataus masto invazijos pradžios apšaudymas suintensyvėjo, o kadangi miestas yra fronto linijoje, žmonės pradėjo evakuotis. Pasilikti Kostiantynivkoje buvo neįmanoma: kasdien virš galvų skriejo raketos ir dronai, o miestas pamažu virto griuvėsiais. Būtent tuomet, 2024 metų spalį, susikrovėme savo gyvenimus į kelis lagaminus ir išvykome su visa šeima.“
Palikęs gimtąjį miestą ir pabaigęs šį gyvenimo etapą, Serhijus susirado darbą įmonėje, kuri dabar užsiima ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsauga.
„Atliekame labai svarbų darbą – montuojame apsaugos nuo dronų tinklus. Iš pradžių suvirindavau metalines konstrukcijas, kurios sudarydavo tinklo pagrindą, o dabar tinklą montuoju tiesiogiai, naudodamas specialius kabelius nuo 10 metrų aukščio mobiliojo ryšio bokšto. Jaučiu didžiulę atsakomybę, nes šis darbas yra nepaprastai svarbus miestui, žmonėms, visai mūsų šaliai. Ir labai didžiuojuosi, galėdamas prisidėti prie ypatingai svarbios infrastruktūros išsaugojimo“, – aiškina vyriškis.
„Mano gimtasis miestas virto dykyne, pastatai sugriauti, gatvės ištuštėjusios, tačiau neprarandu vilties, kad vieną dieną turėsiu savo namus, labai to trokštu“, – liūdnai šypsosi jis.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
