Kėdainiai, centrinėje Lietuvos dalyje XIV a. įkurtas miestas, kurį šiemet verta aplankyti. Paklausite, kodėl būtent šiemet? Vien jau todėl, kad 2026 metais miestas paskelbtas Lietuvos kultūros sostine.
Tai labai gražus, vidutinio dydžio (apie 23 tūkst. gyventojų), gražiai sutvarkytas daugiakultūris miestas ant Nevėžio krantų. Taip lėmė gyvenvietės istorija. Jos pavadinimas kilęs iš turtingo Kuršo pirklio Keidangeno vardo, kuris šioje vietoje įkūrė žvejų kaimelį. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas 1372 m. Apie XV a. vidurį pastatytas dvaras, šalia ėmė kilti ir miestas. Tam įtakos turėjo taip pat geros sąlygos laivybai ir prekybai. Kadangi vieta buvusi palanki, čia ėjo prekybos keliai į Žemaitiją, į Šiaulius ir Rygą, miestas sparčiai augo, daugėjo ir gyventojų.
Kėdainių istorija yra glaudžiai susijusi su Radvilų gimine. Žemaičių seniūno kunigaikščio Jono Radvilos laikais miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru, o valdant Jonui Kiškai, J. Radvilos žentui, čia vykdavo visuotiniai žemaičių bajorų seimeliai. Pastarasis išrūpino miestui ir Magdeburgo teises, herbą, turgus, mugių organizavimą, teisę statyti parduotuves. Miesto plėtros galimybes kiek pristabdė kilę XVI a. pabaigoje du didžiuliai gaisrai. Tačiau jis atsigavo ir vėl suklestėjo XVII a. pirmoje pusėje, valdant LDK etmonams Kristupui ir Jonušui Radviloms. Tuomet Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, o jiems priklausė apie 300 amatininkų. Buvo: siuvėjų, puodžių, odininkų (odminių), kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos.
Nemažą dalį miesto gyventojų sudarė svetimšaliai. Čia įsikūrė škotų pirkliai. Į Kėdainius juos pakvietė Radvilos, sudarydami atvykėliams palankias sąlygas laisvai įsikurti ir plėtoti savo verslą. Pirkliai buvo turtingi, jie statėsi ištaigingus mūrinius namus aplink centrinę miesto aikštę. Labiausiai žinomas buvo pirklys Jurgis Benetas, tapęs net miesto burmistru ir Kėdainių seniūnu, įgijęs kilmingojo baroneto titulą.
Vakarinėje miesto dalyje apsigyveno vokiečiai, daugiausia liuteronai. Čia įsikūrė ir dirbo žymus medicinos ir filosofijos daktaras Adomas Freitagas, asmeninis Jonušo Radvilos gydytojas. Kėdainių reformatų gimnazijoje jis dėstė matematiką, puikiai išmanė karinių įtvirtinimų statybą.
Į miestą buvo pakviesti taip pat žydai. Jiems leista apsigyventi prie Senosios rinkos. Žydų bendruomenė Kėdainiuose buvo skaitlingiausia – XIX a. pabaigoje jie sudarė 60 proc. visų gyventojų, turėjo tris sinagogas, garsiąją Talmudo mokyklą, daug parduotuvių ir kitokių verslų. Tarp kitko, manoma, kad žydai pirmieji masiškai ėmėsi auginti ir agurkus, kuriais iki dabar miestas bei jo apylinkės garsėja.
Būta ir rusų, mat Kristupas Radvila buvo vedęs stačiatikę Moldovijos kunigaikštytę. Jos prašymu kunigaikštis pastatė cerkvę ir įkūrė vienuolyną. Rusų čia niekuomet daug nėra gyvenę. Daugiausia Kristaus Atsimainymo cerkve naudojosi rusų kariuomenės daliniai. Žinomiausias rusų tautybės asmuo Kauno gubernijos bajorų vadovas Piotras Stolypinas, vėlesnis Rusijos vyriausybės vadovas, kuris vasaras su šeima leisdavęs savo dvare Kalnaberžėje (7 km nuo Kėdainių).
Kėdainių krašte būta ir lenkakalbių. Tai daugiausia bajorų kilmės asmenys, vartoję lenkų kalbą ir laikę save lenkais. Iš netoliese esančių Šetenių kilęs ir Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas. 1990 m. jam suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas. Kėdainiuose įkurtas Č. Milošo kultūros centras, jame vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, tarptautinės konferencijos, simpoziumai. Nuo 2014 m. kas dvejus metus Kėdainių krašto muziejus organizuoja Česlovo Milošo festivalį, o pačiame muziejuje veikia ekspozicija „Česlovas Milošas – Kėdainių krašte gimęs genijus“.
Visų konfesijų nariai turėjo savo maldos namus. Nuo XVI a. vidurio Kėdainiai buvo pirmuoju reformacijos židiniu Lietuvoje. Čia susikūrė liuteronų ir reformatų bendruomenės. Vokiečiai meldėsi evangelikų liuteronų bažnyčioje. Valdant kunigaikščiams Kristupui ir Jonušui Radviloms, įtakingiausia buvo evangelikų reformatų religinė bendruomenė, o miestas tapo svarbiausiu šios konfesijos centru LDK žemėse. Kristupas Radvila yra evangelikų reformatų bažnyčios fundatorius. Ji statyta 1631–1652 m. (darbus užbaigė Kristupo sūnus Jonušas Radvila). Tai viena seniausių ir didžiausių protestantų bažnyčių Abiejų Tautų Respublikoje. Šventovėje yra puiki renesanso formų ąžuolinė sakykla su įmantriais drožiniais. Rūsyje įrengtas Radvilų šeimos mauzoliejus. Tai vienintelė 2001 m. atkurta ir sutvarkyta XVII amžiaus LDK didikų kapavietė Lietuvoje.
Kristupas Radvila pasirūpino taip pat įsteigti protestantišką mokyklą, kuri vėliau tapo gimnazija. Šviesioji gimnazija buvo pagrindinė aukštesnioji protestantų mokykla lietuviškose LDK žemėse. Čia parengtas didžiausias XVII a. lietuviškų giesmių ir maldų rinkinys ,,Knyga nobažnystės krikščioniškos“, kuri 1653 m. išspausdinta gimnazijos spaustuvėje Kėdainiuose.
Žydų bendruomenė turėjo tris sinagogas, vienoje jų dabar veikia dailės mokykla, kitoje – daugiakultūris centras.
Romos katalikų bažnyčios Kėdainiuose yra dvi. Šv. Jurgio bažnyčiai apie 600 metų. Stovi ji ant aukšto kalno kairiajame Nevėžio krante. Manoma, kad ji iškilusi tvirtovės vietoje. Bažnyčios istorija permaininga, ją buvo perėmę reformatai, tačiau ilgainiui katalikai atsibylinėjo, o reformatai pasistatė kitą šventovę. Šv. Juozapo bažnyčia daug jaunesnė, medinė. Kurį laiką buvo Šv. Jurgio parapijos filija, vėliau paversta sandėliu, o atgavus nepriklausomybę grąžinta katalikams.
Daug dar įdomybių galima papasakoti apie Kėdainius. Pavyzdžiui, kad čia buvusios net keturios turgaus aikštės. Joms išgrįsti, žinoma, reikėjo akmenų. Todėl atvykstantys pirkliai prie miesto vartų vietoj muito turėjo atvežti akmenų. Gal dar priminti, jog čia 1655 m. J. Radvila su didikais ir bajorais pasirašė Kėdainių sutartį su švedais, tikėdamasis sulaukti Švedijos karaliaus paramos kovoje su Rusija.
Radvilų giminės vaidmuo Kėdainių istorijoje yra išskirtinis. Jų atminimas gyvas iki šiol. Centrinėje miesto aikštėje 2006-aisiais pastatytas Jonušo Radvilos paminklas, vaizduojantis kunigaikščio biustą virš valstybės iždo skrynios. Jo autorius skulptorius Algirdas Bosas.
Vis dėlto turistams, kaip žinia, svarbu ne tik istorija, bet ir sutvarkytos gatvės, namai, miesto atmosfera. Lankytojus žavi restauruoti škotų namai, akį traukia žydų sinagogos, kitų bažnyčių interjeras, vilioja restoranai ir kavinės („Grėjaus namas“, „Beneto karčema“), jaukios kepyklėlės ar vietos suvenyrų krautuvėlė „Gurkė“, kurioje parduodami agurkiniai saldainiai, šokoladai, džemas, ledai ar alus…
Norintys gali dar spėti ir į 2026 m. Agurkų festivalio renginius. Festivalis jau šį savaitgalį.
N. Birgelienė, punskas.pl
