Vasara – kelionių ir atradimų metas. Ji suteikia progą bent trumpam atitrūkti nuo kasdienybės ir leistis pažinti artimiausius Lietuvos kampelius. Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį mūsų kelias vedė į Būdvietį – nedidelį pasienio kaimą Lazdijų rajone, garsėjantį ne tik jaukia medine bažnyčia, bet ir turtinga istorija, kurioje susipina tikėjimas, knygnešystė ir laisvės siekis.
Vykstame iš Punsko. Iki tikslo truputį daugiau nei 15 km. Tokį kelią turėtume įveikti maždaug per 18 minučių. Kreivėnuose kertame Lietuvos ir Lenkijos sieną. Kelias veda per Senuosius Alksnėnus ir Senąją Radiškę, o ties Mockais pasukame į dešinę. Iki Būdviečio belieka 5,2 kilometro. Pasiekę kaimą, sukame į kairę ir netrukus prieš akis išnyra medinė Būdviečio Jėzaus Nazariečio bažnyčia.
Dvasinis gyvenimas ir architektūra
Būdviečio bažnyčia – jauki medinė liaudiškosios architektūros šventovė su subtiliais baroko bruožais. Nedidelė, tačiau itin darnių proporcijų. Pagrindinį fasadą puošia du bokštai su grakščiais kryžiais, o virš stogo kraigo ir presbiterijos iškyla nedideli bokšteliai su barokiniais stogeliais.
Įžengus į vidų, pasitinka ypatinga ramybė. Erdvę į tris navas dalija medinės kolonos. Pro siaurus geometrinių formų langus sklindanti šviesa švelniai apšviečia liaudiškojo stiliaus altorius.
Šv. Mišias aukoja klebonas kun. Gintautas Černauskas. Šį sekmadienį maldininkų nedaug. Choro giedojimas sukuria šiltą, namų jaukumu dvelkiančią atmosferą.
Pamokslas ilgesnis nei įprasta. Remdamasis šios dienos Evangelija, klebonas kalba ne tik apie tikėjimą, bet ir apie kasdienius Būdviečio parapijos rūpesčius.
Besiklausant mintyse ima skleistis šio nedidelio pasienio kaimo istorija. Būdviečio likimas nebuvo lengvas. Viskas prasidėjo nuo kuklios koplyčios. Lietuviškas žodis čia ypač sustiprėjo kunigo Vladislovo Palukaičio dėka, o vėliau iškilusi medinė bažnyčia ilgainiui tapo svarbiausiu kaimo dvasinio gyvenimo centru.
Sunkiausiais istorijos laikotarpiais Būdvietyje netrūko drąsių kunigų. Klebonas Juozapas Marčiukonis buvo kankinamas dėl ryšių su partizanais, priverstas slapstytis. Jis mirė taip ir nesulaukęs Lietuvos laisvės. Iš pradžių jis buvo slapta palaidotas rūtų darželyje. Į bažnyčios šventorių jo palaikai sugrįžo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Kitas klebonas – Lionginas Kunevičius – Būdvietį pavertė vienu svarbiausių lietuviškos pogrindžio spaudos židinių. Naktimis rašomąja mašinėle jis spausdino legendinį leidinį „Aušra“. Iš šio ramaus pasienio kaimo dešimtys tūkstančių pogrindinės spaudos puslapių slapta pasiekdavo Vakarus, o sovietų saugumas taip ir nesugebėjo atskleisti šio nepaprasto tinklo.
Užsukus pas knygnešio palikuonis
Po šv. Mišių riedame toliau. Sustojame prie iškilaus knygnešio Jono Kaluškevičiaus sodybos. Čia 2008 metais atidengtas paminklas Būdviečio krašto žmonėms, nukentėjusiems per Lietuvos okupacijas 1795–1918 ir 1940–1991 metais. Paminklo iniciatorius – Benjaminas Kaluškevičius, o jį pastatė Kaluškevičių ir Bansevičių šeimos.
Iš bažnyčios sugrįžusi Teresė Salomėja Kaluškevičiūtė-Jotautienė nuoširdžiai pakviečia mus užeiti. Ji parodo knygnešiui skirtą atminimo kambarį ir įteikia neįprastą bei brangią Benjamino Kaluškevičiaus dovaną – kelis draudžiamosios lietuviškos spaudos leidinio „Naujienos“ numerius ir dar keletą kitų leidinių.
Grįždami trumpam sustojame prie senųjų Senosios Radiškės vokiečių kapinių. Deja, apie jas rašytiniuose šaltiniuose beveik nepavyksta rasti jokios informacijos. Galbūt ir tai – dar viena neatskleista šio pasienio krašto istorija, laukianti savo tyrinėtojų.
Kelionė į Būdvietį – tai ne tik trumpa sekmadienio išvyka. Tai kelionė į mūsų pasienio istoriją, kupiną tikėjimo, pasiaukojimo ir tylios drąsos. Tai vieta, kur praeitis vis dar gyva žmonių atmintyje, bažnyčios sienose, Jono Kaluškevičiaus sodyboje ir knygnešių palikime.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Autoriaus nuotr.
