***

miegi šalia manęs

liūdna ir abejinga

žiūri į rudenį
 

noriu tave užkloti gerumu

rudenio šalna

įkąs tave

kaip narcizą
 

miegi šalia manęs

švelni ir atlaidi

nesupranti mano artumo
 

***

anksti atėjo rytas

daugiau jau niekados

nevaikščios draugas nei meilužis
 

šalta buvo diena

kai vedžiau tave

ir akys žiūrėjo į pilką

nenuoramą dangų
 

rausva buvo druska

mano sielos palėpėje

pasislėpė vaikas
 

tą dieną kai pamačiau tave

visi keliai vedė į bažnyčią

ir nei vienas į dangų
 

***

Aš ateidavau pas tave

nakties prieaušry,

vis paskutinį kartą.
 

Tavo langas

žiūrėjo vis į ten,

kur už ežero leidosi saulė.
 

Ir niekados nematė manęs

nei ateinančio,

nei išeinančio.
 

Ir noriu, ir nežinau,

kaip ateiti į tavo namus

ir nepasibelsti į tavo abejingumą.
 

***

O kai atskyriau aš tave

ir tavo laiškus,

mus rudeniu vaišino lietus,

ant stalo snigo snaigės.
 

Parblokštas ėjau namo

per ežerą,

per gruodą.
 

Pašieptas ežero dugnu,

išniekintas atodrėkiu,

ledu ėjau namo

pavasarį.
 

***

Ieškodamas -

neradau,

laukdamas -

tavęs nesulaukiau.
 

Nesulaukiau

laiko kristi,

laiko mylėti.

Anoj pusėj laukimo.
 

Anoj pusėj laukimo.
 

***

iš svogūno kvapo

išmokau

svaigiai pabučiuoti

iš tavęs

klastingai raudoti

ir nieko nežinoti
 

***

Iki pat ryto ieškojau tavęs,

parėjau namo alsuodamas lauku,

parsinešiau gėles,

ne tas, kurias mylėjom abu.
 

Lyg niekur nieko parėjau,

užsidengdamas kitu laiku.

Tylėjau, žemę draskiau,

norėjau tapti geresniu.
 

***

O norėjau tave pakviesti į plačią tarybinę pirtį

ir vardadienio proga tau dovanoti

apmaudą, nuo kurio paleidžia viduriai.

Bet blėso žvaigždė, po kuria kūjis ir pjautuvas,

o vanduo Nemune nusidažė žaliai.
 

Paskui be tavęs užkandinėj valgiau šašliką,

žaliu užgerdamas vynu,

ir mačiau pro miglas, kaip merginų vainiką

čiupinėjo žmogus, apsirengęs baltu chalatu.
 

Bet kitam jau bare, ar kitam pasauly,

nusirenginėjo nuogai moterys drovios.

Maniau - tai yra tai,

maniau, kad tai rojus.

Bet reikėjo dar kartą gyventi.
 
 

***

pasakyk mano minčių karaliene

kur tavo baigias valduva

kur širdies telkiasi šauksmas

ir gęsta mirties tamsoje
 

kodėl svyruojančių žodžių geidžiu

pakelėj pamestų

kodėl mums amžinai per anksti

ir visada per vėlu
 

***

Ir noriu pasinerti į visumą,

kurioje Tu

kenčianti,

suprantanti visa, kas gera.
 

Noriu, kad būtum laiminga,

nes tada aš laimingas,

Noriu, kad būtum sveika,

nes tada aš sveikas.
 

Mano pasaulis tuščias -

kai Tu toli nuo manęs.

Mano pasaulis kurčias -

jei aš negaliu pašaukti Tavęs.
 

Tikiu, naktys praeis,

dienos prašvis,

viskas kaip niekad

į niekad pavirs.
 

1991.12.04

AUTOBIOGRAFIJA
 

Ieškau savo vardo ir neatsimenu nieko

tarp praeities, tamsos ir aušros,

kur keliasi žmonės ir nieks nepabunda,

nelaukia ramybės, rimties ir taikos.
 

Nežinau, kada gimiau, nes man buvo duota

gyvenime gimti daug kartų -

kiekvieną pavasarį kartu su žole,

kartu su diena kiekvieną rytą.
 
 

***

Mano kambaryje buvo langas,

ant jo tūpdavo paukščiai,

skrisdami į tolimą vienatvę.

Čia likdavo jų pėdsakai -

galingas ilgesio jausmas.
 

Mano vaikystėje buvo stalas,

čia pietauti sėsdavo duona,

kvepianti rugiais

ir puri kaip žemė.
 

Mano kambaryje nebėr jau lango

ir nėra dangaus.

Viskas sumažėjo, vienam žody sutilpo

prie užmaršties kranto.
 

Bėgau paskui drugelius,

norėdamas suprasti gyvenimą.

Užaugau nespėjęs pasenti,

paimti į ranką pasaulį.
 
 

***

Čia -

nuo to laiko,

kai mano kambaryje

apsigyveno vienatvė,

pradėjau jo neapkęsti.
 

Sapnavau svetimus eilėraščius,

priblokštus sapnus,

laukiau

Tavo ir savo prisikėlimo.
 

Čia -

laimės buvo maždaug tiek,

kiek telpa jos

į vieną kubinį gyvenimą.
 

Išbluko džiaugsmai,

išskrido

paskutiniai

Čiurlioniški paukščiai.
 
 

***

juridiškai man priklausai

paukšti

mano rūpesčiai

po tavo stogu

tavo viršūnėse skraido

mano žemiški siekiai
 

aš sergu

išprotėjau

pats nežinau

kam to reikia
 

***

Artėja aštunta valanda,

kaip nuosprendis,

sutrikusi surenka gyvenimą,

važiuoti kviečia kelias.
 

Iš visų išimčių ieškau išeities.

Nenoriu -

bet pažįstu laikrodžio ritmą

ir žingsnių bildesį.
 

Artėja aštunta valanda,

pas pirmus, gal pas paskutinius.

Mano gyvenimo gyvenime.

Kartoju, nuolatos kartoju:

laikas nesvarbus.
 
 

***

Mano vardadieniui

nusileido diena

kambary

sėdi vakaras

su liūdna cigarete

ir jam pašėliškai linksma

ir liūdna
 
 

***

Visam pasauly

visur

yra manęs tiek daug

jog galėčiau visai

nebūti
 

tiek daug yra atsakymų

jog amžinai galėtumėt niekados

manęs neklausti
 

ir viskas taip sutvarkyta

net pirmas sutiktas

mėšlynas

patvaresnis

už mane
 

***

Ant rudenio lėkštės

lėkštas vakaras supas

ir neranda manęs
 

esu

veidrody

tavo akyse
 

noras supykęs

krikštija mirtį

bastosi miegas atšipęs
 

rytas

rašau eilėraštį

noriu užmigti
 

***

jei laikrodžius sudaužyčiau

visus

ar sustotų laikas

jei kalendorius sudraskyčiau

visus

ar sustotų gyvenimas
 

***

aš iš paprasto molio

lyg iš kaimo

mane atnešė į lauką

lyg suplėkusį grūdą

šešiasdešimt pirmieji

lyg paskutiniai

kaimo vaikėzai

lietingi metai
 

aš neregėjau saulės

pro kuliamųjų dulkes

ieškojau dangaus

ir neatsigrožėjau vaikyste

lyg pro pirštus

tekėjo laikas
 

***

su medžiu

dangum

su draugu

ateinu į šermukšnio laiką
 

iliuzijos laiške

laukiu

užantspauduotos tikrovės

tikrovėje

skaitau negimusio sūnaus

laišką
 

kaip šalta

šalia

nuvytusios meilės
 
 

***

Supasi saulė raudonam horizonto lopšy.

Nurausvintais laukais

praeitin leidžiasi

senas Lietuvos kaimas.
 

Amžinybėj ir tyloj

prisiglaudžia žemė Lietuvoj,

prie tėviškės beržų,

prie žagrės išskeltos iš liepos kamblio.
 

Užmiega trobesiai,

kultvėlos, mezgėjos, staklės.

Kokią užmarštį

jiems paruošė naktis?
 
 

IDIOTAS?
 

Nežadink - aš esu

tamsi žiemos naktis

duoda mums savo laiką ir erdvę

vaišina nevilties speigu
 

Esu

noriu būti

prie tavęs

prisiliesti žodžiu

ir gyvenimu
 
 

***

Į šį pasaulį

jei pakvietei mane

kaip pakvietei trečią

ten kur mylisi dviese
 

Pažvelk į mane

kaip į žmogų

kurio vardas

gyvenimas
 
 

NEPRIVALO
 

dalgis neprivalo skriausti pjovėjo

poetas rašyti eilėraščių apie tėvynę

kareivis neprivalo už laisvę numirt

ir iš mirusiųjų į mūsų širdį sugrįžti
 

neprivalo būt žodžių katedroj

Gedimino prospekto valgykloje

ubagė neprivalo laižyti lėkščių

rinkti kapeikų ir nenorom elgetauti
 

poetai neprivalo turėti žmonų

kunigai rašyti eilėraščių

pasauly neprivalo būt negražių

minčių suvedžiotojų mergaičių
 

Vilnius, 1992.06.01
 
 

NATIURMORTAS
 

Tyla laukuos

ir klyksmas sumindžiojęs tylą

Mėnulio griaučiai naktis

ir vanduo į šulinį suleidęs šaknis
 

Pilnas sodas obuolių

traukos ir magnetinio lauko

Žvėryne elektrizuotas katinas

susipešęs su elektros srove
 

Vilnius, 1992.06.01
 
 

STRIPTIZAS
 

tyla

diskotekoje

tyla

apatiniais drabužiais

tyla

nusirengus nuoga

(niekada

jos nematė poetas)
 

1992.06.02
 
 

AUŠRA
 

Tyla pasivertė lauku

saulės rateliu

rašalas

pavirto mėnuliu

mėnulio sodai

pakvipo obuoliais

rytais

maksimavičiais

nereiks

gulti

ir mylėti
 

1992.06.02
 
 

***

Pėsčias lėktuvas

idiotas

nutvieskė pro kluono duris

bokšto laikrodis išėjo per lauką

kirvis virš žemės

suspaudęs žmogui leteną

pasąmonėj kirto veidą

per veidą

kurio nėra...
 
 

VAKARAS OŽKINIUOSE
 

su kibiru grįžta vakaras

pakvimpa pienėm ir pienu

bet tai per gražu

kad būtų netikra
 

rudens dvelksmas virš pievos

kur erdvė susispaudžia

į rūką ir paklysta namo

kur kalnuotos bažnyčios ir medžiai

apstatyti šaligatviais
 

norėjau numirti kad grįžtum

(iš ligoninės negrįžtama)
 

1992.06.14
 

ŠERMENYS
 

laižo leteną dilgėlės

mirusiems

vaiko ranka lyg voratinklių tinklas
 

negyvas lavonas nebuvo

ir negali būt draugas

(net jei draugų nėra)
 

lėktuvai medžių viršūnėse

klyksmas

ir tyla gimstančio vaiko
 

ANT SUKLIURUSIO LAIKO
 

šulinio alsavimas medinėj spynoj

iš sugriuvusio svirno

juodas katinas kelią pastoj
 

lyg nekaltai pastojus moteris

saulė lyg pakaruoklis

vaiduokliams nušvis
 

medinė padangėj skylė

laikas

aštuntam nėštumo mėnesy
 

Ožkiniai, 1992.06.13
 

MINORAS
 

ar esi tikras kad gyveni

tyla kurčia ir nebyli

laikas spraudžiasi į amžinybę

amžinybė grįžta į niekad
 

šviesa ir tamsa

minorinės žvakidės mažorinės žvakės

viskam kaltos akys

ar esi tikras kad gyveni
 

1992.06.18
 
 

***

Giliai tvenkiny atsispindi tavo dvasia,

aš einu, nublokštas į vandenio guolį,

kaip užterštas veidas tyram vandeny,

išblaškytas į mirštantį tolį.
 

Aš einu, pasiremdamas rožės spygliais,

kol trumpam pabuvoti ateis paskendusių laikas.

Nėra vakaro - tik naktis ir tamsa,

nėra skirtumo tarp mėnulio ir mėnesio.
 

Aš einu, aukštai užsiritęs ant medžio šešėlio,

kur plazda mėnulio šviesa.

Iš kapų negrįžta vaikai ir atsiveria vartai,

vargu, ar plačiau atvėrus krūtinę,

pamatysi kaip klumpa, kaip myli, kaip grįžta

žmonės, kurie niekada nebegrįš.
 

Aš einu, pasiimu tūrį ir laiką.
 

***

Šalta dvasioje. Išvažiavo visi traukiniai.

Išblizginti bėgiai, nutiesti per kvailą gyvenimą

skersai ir išilgai.
 

Gal mane jau tada pažinai, kryžkelėj prie semaforo

sustabdei bėgantį laiką.

Bėgau paskui drugelius, sekdamas nežinią.
 

Bet aiktelėjo telefono skambutis, ten amžiams

sužibo raudona šviesa,

kur pasilikau stovėti ir laukti.
 

Rodos, niekas nesibaigia, tik žodžiai ir moterys

pratęsia pradžią.

Gyvenimą užplūdo nekviesti svečiai,

pro langą prilindo uodų ir sukandžiojo prisiminimai.
 

Esu kaip neparašytas laiškas, ieškau

adresato.
 
 

***

Šioje sistemoje, žemėje, kur lygūs geri ir blogi -

nebylio testamento nebylūs palikuonys.
 

Paliko meilę mirdamas Dievas, o vis dėlto,

kartojosi kryžiaus karai, smurtas ir šūviai.
 

Kartojosi kaip krikščioniškos apeigos.

Reikėjo maldauti duonos kasdieninės, minkštos,

kad neatšiptų širdis.
 

Reikėjo maldauti, kad greičiau rūdytų geležis...

Nebuvo žvakei vietos, tad vaškas krito iš akių,

stingo kaip pykits, perduodamas iš kartos į kartą.
 

Nebuvo žodžių graudesnių už atimtą gyvenimą

ir nebuvo gyvenimo, kuris pateisintų mirtį.
 

Dar pardavinėjo iš po prekystalio, Seno ir Naujo

Testamento

šriftą, dar rašė, bet ne šito norėjo Atpirkėjas.
 
 

***

Per šimtą metų kartą teko gyventi,

paskui dūlėjo gyvenimas

it akmenys ant žydų kapų.
 

Sustingę prie vamzdžio, kur krenta vanduo

ir krauju spjaudosi

kulkos.
 

Su ginklu prašė Tėvynės,

kad Lietuvai,

kad laisvi galėtų numirt.
 

1992.05.26
 
 

***

O kai reikėjo mirti

arba gyventi

su katino veidu...
 

mačiau kai

dangų uždengė horizontas

kai horizontą uždengė žmogus
 
 

***

nemoka

mylėti

žolė

kentėti

skersti

kiaulę

pasakyti

viskas

baigta

nieko

nėra
 
 

***

Taip greitai bėga laikas, kad gyvent nespėju,

kaip seniai buvo vakar, kaip arti rytoj,

į miškus, į traukinius taip kitados ėjau, žiūrėjau,

trumpam uždelsiau, atsiradau kitoj kartoj.
 

Ir nežinau, kas sugaišta, kas padaryta

laiku, kurio išties atrodo nebuvo visiškai.
 

1989.08.16
 

***

Noriu duoti, žinau, neduosiu.

Milijonai blogai nusiteikusių spyglių, plaukų,

ašigalių.
 

Komunijos balsas, ir balsas iš erškėčių.

Ilgai dar vaidenosi jaunikaitis, nukryžiuotas,

kad būtų išdievintas.
 

Taip traukiniais mes skubėjome į amžinybę,

bijodami, kad jau pravažiavom

visas Dievo stotis.
 
 

***

Negeisk mano sapnų, jie man neteisėtai skirti,

kaip ir rasa ant ramunių, kuria nuplovei man veidą.

Iš visko labiausia klastingi yra pažadai,

sužadėtiniui, saulei, mėnuliui ir vėjui.
 
 

***

Kryžkelėj geltonas saulės prožektorius

galvojau suspėsiu prieš vakarą naktį

prieš tamsą
 

pažadintas tavo lūpom

dykumoj prašau vandens

erdvės ir laiko
 

pamestas nežinomo Dievo

tarp keturių sienų

juodo ir balto
 

užmigau su tavo veido šypsena

ant lūpų kurioms nebuvo lemta ištarti

sudie
 

1990.08.23
 

***

Lyg sudraustas, lyg perkeltas į kitą puslapį Dievas,

dvidešimto amžiaus pagonis.
 

Nusirengęs prieš veidrodį,

apsijuokęs prieš save ir pasaulį.
 

Prievartautojai kiemo teatruose pardavinėjo savo

aukas, didėjo pateptųjų skaičius.
 

Jūros skeveldros daužė ledynų laivus,

dar supirkinėjo lavonus.
 

Vagys ir žmogžudžiai garsiai reikalavo teisybės,

ant jūros paviršiaus pakibusio rojaus.
 

Pasmerktos dvasios skubiai rinko parašus,

dar ruošė referendumą už nepriklausomą dangų.
 

O tie, kurie pasiliko ir vartaliojasi nuo šono ant šono,

nematė branduolinių neonų.
 
 

***

Tarp laikų užmirštų

ir tarp artojų,

tarp užmirštųjų
 

po žeme

ir pušimi...
 

Tarp negerų

laikų,

ir tarp pavojų,

labai keista žmogaus lemtis.
 

Kodėl -

ką supriešina gyvenimas,

sutaiko begėdiškai

mirtis.
 

1992.01.21
 

***

Tu

rasi mane ligoninėje

aš nepagydomai

sveikas
 

gyvenu

daiktų nuosavybėje

neskubu užsidėti

veido
 

***

tyloje

pakyla juodos varnos

ir mintys
 

esi -

ir galiu

tavęs neapkęsti
 

tamsoje

ir neteisybėje
 

***

Gyvenau tavo žaisluose

gaila

labai trumpai

tęsėsi mano vaikystė
 

Nesakyk man šito

ir nepyk jei neužaugsiu

savarankiškas

kaip kietis
 

***

žolė

išmindžiojo mane

ir liepė

spjaut į veidą
 

degtukų dėžutėje

liepsnos užgaidoje

pakelėje tarp tavo

mano veido
 

1991.08.17
 
 

***

Vakare sugrįžo ugniagesiai

į sudegintus namus

žiūrėjo sulaužyta saulė
 

norėjau pamiršti save

pamiršti visus

žinojau man viską atleisi
 

anapus laukė neviltis

už šiapus

už anapus
 

už rankų laikė naktis

paleistuvavau su ja

tamsoje
 

dar neišaušus

elektros lemputėj užsižiebė

rytas
 

asfaltu pakaustytas dviratis

dar vienas

gedulingo maršo variantas
 

ištiktas apopleksijos

leidau nuodus

į verkšlenantį kadagį
 

buvo troškinančiai toli

ir galėjau žengti

žegnotis paskui atmestą dievą
 

visą dieną ant dangaus

korėsi

saulė
 

vakare

mano peiliuku

vėl skutėsi bulvės
 
 

***

Visi matematikos mokytojai,

kodėl neišmokėt manęs,

kad už viską, už viską labiau

nevalia dalyti Tėvynės.
 

Rodos doras buvau, paklusnus,

mokėjau tikėt naiviai,

kodėl nepasakėt šito visai,

kad tirpsta trikampiai, atskirti nuo Tėvynės.
 

Kaip kalbėti, kokia kalba ar tarme,

kad širdis išrautų krūtinę,

kam tikėti, kam padlaižiauti klusniai,

kad tavęs neišduočiau, Tėvyne.
 

1990.05.19
 
 

PRISIKĖLIMAS IR MIRTIS
 

Tyruose šaukia Jėzaus Kristaus mirtis

ir prisikėlimas trečią dieną ir naktį,

atėjusiems į šį pasaulį

ir trečią kartą užmirštiems.
 

Atėjo neraugintos duonos diena

ir reikėjo pjauti Velykų avinėlį.

Kryžkelėj prisikėlimas ir kančia,

kryžkelėj prisikėlimas ir gyvenimas.
 

Jei meilę palikai lyg paskutinę vakarienę

ir saugai mus nuo bado, nuo mirties, nuo vėjo,

pasakyk, kas praeitį ir ateitį sukiršino,

kas vergo ženklu kaktą pažymėjo.
 

Pasakyk, kuo nusikalto Lietuva,

tiek laiko nukryžiuota ir kankinta,

kodėl šita prisikėlimo valanda

dar už geležinių grotų užrakinta.
 

Tyruose šaukia Jėzaus Kristaus mirtis

ir prisikėlimas trečią dieną ir naktį,

paklydusiems - iš šio pasaulio -

ir trečią kartą išduotiems.
 

1990.02.21
 
 

***

Naktis tulžimi pripildė indus

miškus ir laukus

tuštuma tęsės

iki ryto
 

naktį sugėrė aušra

pabudo tauta

ir kaip vaikas norėjo

gyventi
 

KALĖDŲ KRISTUS
 

Gimsta Kristus Atpirkėjas,

prasiskaidrina naktis,

pučia šiaurėj laisvės vėjas,

keičia nuosprendį lemtis...
 

Ir atgimsta Lietuva

dainomis apvainikuota,

nukankinta svetimam krašte,

žodžiais nueiliuota.
 

Sugrįžta Brazdžionio Lietuva,

kaip kelrodė žvaigždė sugrįžta,

Maironio Lietuva,

nakties šešėlyje pražysta.
 

Sugrįžta.

O, viešpatie brangus, -

kaip mes, iš niekur neišėję,

sugrįšim į namus?
 
 
 

***

bijau

sumaišyti tave su piene

tu taip panaši

į jos gyvenimą
 

bijau sumaišyti

tave su Dievu

tu gyveni

taip netoli rūpintojėlio
 
 

***

Ir vėl už mus

ilgus metus

badavo Kristus
 

Lijo

nuo pat pradžių

bet vanduo virto vynu

vynas įgavo amžinybės

raugo
 

Meldėmės

už tai

kad galim melstis
 

1989.07.23
 
 

Paliko gyvenimą Kristus,

rytas išaušo

ankstyvas.
 

Liko laikas padalintas

perpus,

liko laikas negyvas.
 

Prisikėlė

Tėvynė.
 
 

***

Ir vėl sugrįžta Lietuva

iš šalto išvaryto krašto

tarsi nuotaka balta

ant lininio rašto
 

Sugrįžta Lietuva

iš užmaršties iš kapų senolių

su Sibiro daina

su auštančiu rytoju
 

1989.08.18
 
 

***

Šiandien juodvarniai skraido

virš tėvynės mažos,

šiandien priešas žudo, baugina ir šmeižia,

išsigandęs laisvos Lietuvos.
 

Šiandien į gatves tankai išėjo

laisvei plėšti akis.

Žadinkim tuos, kurie kitados nugalėjo.

Atverkime savo širdis
 

tiems, kur tėvynę mylėjo

ir laisvei tiesė takus.

Tiems, kur nesulaukę išėjo,

amžinybę padalinę perpus.
 

Punskas, 1991.01.13
 
 

***

Kai imu tave į rankas

kaip skiedrinį vinį

arba kaip pjūklą

ir noriu pataisyti pasaulį
 

iš saulės sonatos

iš Čiurlioniško Rex

iš Nemuno kvapo

žinau

mūsų karalystė ne iš čia
 

lietuviškas žodi
 
 

LIETUVOS SAVANORIAI
 

Jie iš drąsiausių - drąsiausi buvo kariai

ir iš geriausių - geriausi artojai.

Jų namai - žemėj iškasti apkasai,

Jų vardai - Lietuvos Savanoriai.
 
 

***

Šitiek laiko išeinu pas tave

Lietuva

per apartus nesančius tiltus
 

Šitiek laiko slepiu savyje

tave - tėvyne

nuo kurčio ir niekšo
 

Šitiek laiko kenčiu

be tavęs

be kaltės ištremtas iš meilės
 

Šitiek laiko grįžtu

namo

keliu vedančiu į niekur
 
 

NETIESA
 

Nežudykit tylos

šnibždėjimais

apie meilę

Prisikėlimo

nėra