Antanas Baranauskas (gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose - mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) - vyskupas, poetas, kalbininkas, matematikas. Mokėsi Peterburge, Miunchene, Romoje, Insbruke ir Levene. 1897 metais paskirtas Seinų vyskupu. Buvo pirmas Seinų vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo Seinų katedroje metu į tikinčiuosius prabilo taip pat lietuviškai. 

Antanas Baranauskas pagarsėjo neeiliniais gabumais. Jo sukurta poema "Anykščių šilelis", kurioje apdainavo Lietuvos gamtos grožį ir skaudžią lietuvių tautos nedalią, tapo lietuvių literatūros klasika. Poetas sukūrė ir išvertė į lietuvių kalbą daug religinių giesmių, parašė eilėraščių, ėmėsi lietuvių kalbos norminimo darbo. A. Baranauskas palaikė ryšį su žymiausiais to meto kalbininkais - F. Špechtu, A. Šleicheriu ir kitais. Matematikos srityje tyrė pirminių skaičių savybes. 

Vysk. A. Baranauskas buvo lenkų ir lietuvių katalikų vienybės prieš rusiškąją stačiatikybę šalininkas. Jo manymu, lietuvių kalba religiniame gyvenime turėjo sustabdyti caro valdžios skiepijamą rusų kalbą ir stačiatikybę. Vyskupas rūpinosi tuomet uždraustos lietuvių spaudos grąžinimu. 1901 metais pradėjo versti Bibliją į lietuvių kalbą, bet baigti nebespėjo. 1902 m. mirė. Palaidotas Seinų katedros koplyčioje. 

***

Paminklo vyskupui ir lietuvių poetui A. Baranauskui Seinuose istorija yra įdomi ir kartu atspindi šio krašto vyksnių ypatumus. Pirma iniciatyva pastatyti Seinuose paminklą vysk. A. Baranauskui buvo iškelta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vėliau karo audra, kuri užgriuvo Suvalkų kraštą, sustabdė ne tik šį, bet ir daugelį kitų prasmingų sumanymų. Netrukus prasidėjo naujai savo nepriklausomybę atkūrusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių atviras karinis konfliktas. Negalėjo būti nei kalbos apie paminklo statymą. Seinai tapo įnirtingų karinių veiksmų lauku. Vietoje turėjusio iškilti paminklo daugėjo žuvusių lenkų ir lietuvių karių kapų. Pagaliau Seinai atiteko Lenkijai. Seinuose buvo uždarytos lietuvių draugijos, švietimo įstaigos, didėjo vietos gyventojų - lietuvių ir lenkų - priešprieša. Vyskupija, kuriai kadaise vadovavo vysk. A. Baranauskas, suskilo į dvi dalis. 

Visą tarpukario laikotarpį Seinuose apsprendė 1919-1920 metų įvykiai, jų politinės, visuomeninės, ekonominės ir moralinės pasekmės.

Antrasis pasaulinis karas vėl skaudžiai palietė dvi tautas ir valstybes. Tiek Lietuva, tiek Lenkija prarado suverenitetą. Totalitarinė sistema, kova su katalikiška pasaulėžiūra slėgė visuomenę. Suvalkų krašte gyvenančių lietuvių švietimo ir kultūrinė veikla buvo ribota, nuolat prižiūrima Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų. Paminklo pastatymo idėją teko atidėti palankesniems laikams. Tuometinės Lenkijos valdžios požiūrį į šią idėją galima apibūdinti tokiais žodžiais: "Socialistinėje Lenkijoje paminklai vyskupams nestatomi!"

Po 1989 metų pradėjo keistis politinė sistema Lenkijoje. Čia gyvenantys lietuviai su džiaugsmu pasitiko permainų vėjus Lenkijoje ir stiprėjantį Lietuvos Atgimimą. Intensyvėjo Lietuvos ir Lenkijos politinių sluoksnių bendradarbiavimas. Atrodė, atėjo pats tinkamiausias metas aktyviai įsijungti į šį dialogą. Sumanyta, kad pats geriausias būdas pažymėti abiejų tautų laimėjimą prieš antihumanistinę sistemą bus paminklas abiejų tautų vyskupui A. Baranauskui. Be to, tikėtasi, kad paminklas vyskupui taps lenkų ir lietuvių krikščioniško susitaikymo simboliu, parodys šio krašto kultūrinį ir istorinį turtingumą. 1993 metų kovo 18 d. Lenkijos lietuvių draugijos valdyba kreipėsi į Seinų miesto valdmenis prašydama leidimo paminklui statyti. Buvo sukurtas visuomeninis paminklo statybos komitetas, kuris turėjo rūpintis statybos reikalais. 

Tikrovė pasirodė kiek niūresnė. Seinuose prasidėjo diskusijos ir vertinimai. Būta ir radikalių pasisakymų, kad vysk. A. Baranauskas buvo caro statytinis, ar, kad paminklo pastatymas prieštarauja valstybės interesams. Leidimo statybai neduota.
Nurimus pirmoms diskusijoms Lenkijos lietuvių draugija pakartotinai kreipėsi į miesto valdmenis siūlydama naujas paminklo lokalizacijos vietas ir prašė leidimo statybai pradėti. Šį kartą miesto valdžios vyrų pozicija buvo kiek švelnesnė, tačiau pagrindinis statybos stabdys tapo lokalizacija. Šiuo atžvilgiu nuomonės išsiskyrė. Vietos architektai, kurie neoficialiai atspindėjo miesto valdmenų poziciją, siūlė paminklą vysk. A. Baranauskui statyti naujuose miesto rajonuose, atokiau nuo centro ir Bazilikos, mažiau reprezentatyviose vietose. Neaiški buvo ir Bažnyčios hierarchų pozicija, sąlygojanti paminklo statybą šalia bažnyčios nuo vietos architektų sprendimo. Paminklo statybos komiteto, o vėliau Lenkijos lietuvių draugijos nuomone, paminklas vyskupui turėtų stovėti tinkamoje aplinkoje ir harmoningai papildyti architektūrinę aplinką. Tinkamiausia vieta nurodė senamiestį arba Bazilikai gretimą teritoriją. Šiai nuomonei pritarė specialistai iš Lietuvos - būsimasis paminklo autorius prof. G. Jakūbonis ir architektas prof. E. Čekanauskas. 

Tuo pačiu metu daugėjo diskusijų žiniasklaidoje. Dažniausiai nepalanki regioninės spaudos pozicija šiuo klausimu dar labiau aštrino padėtį ir tolino sutarimą. Paminklo vysk. A. Baranauskui statybos klausimas pradėtas aptarinėti Lietuvos ir Lenkijos valstybinių delegacijų susitikimų metu. Visa tai tęsėsi iki 1998 m., kada paminklo statymo Seinuoe klausimą ėmė globoti susikūrusi Lietuvos ir Lenkijos parlamentų Asamblėja. Įvykus keletui susitikimų, kuriuose dalyvavo paminklo užsakovai, Seinų miesto valdžios atstovai ir Elko vyskupijos vadovai, buvo susitarta, kad paminklas vysk. A. Baranauskui bus pastatytas šalia Seinų bazilikos. Žemės sklypą sutiko parduoti jos savininkas, Seinų parapijos klebonas. Pagal susitarimą paminklo aplinkos tvarkymo darbus (gavus finansinę Varšuvos paramą) sutiko atlikti Seinų miesto valdžia. Paminklo gamybos išlaidas padengė Lietuvos valstybė.

P.M.