PELENŲ ŽIEDAI
ISTORINĖ MUZIKINĖ DRAMA

Lietuvos 1000-mečiui

ĮVADO ŽODIS

Nuo vaikystės Šiurpilis žavėjo savo gamtos grožiu ir praeities paslaptimi. Pirmą kartą nuvykome ten visa klase iš Suvalkų pėsti su mokytoju Juozu Vaina 1955 metų birželio trečio šeštadienio popietę. Mokytojas atsivedė papėdėje gyvenantį ūkininką, ir tas lenkų kalba pasekė mums gerai žinomą pasaką “Eglę, žalčių karalienę”, kurios veiksmas vykęs kaip tik čia. Nuo kalno rodė gretimą Júodelio ežerą, kuriame su seserimis maudžiusis žvejo dukra Eglė, ir jai pasipiršęs žaltys. Kalbėjęs apie kalno užnugaryje esantį ežerą žalsvu vandeniu, ten gyvenusi Eglė su Žilvinu gintaro pilyje, atkreipė mūsų dėmesį ir į priešais rausvu vandeniu tviskantį nedidelį ežerą, ant kurio kranto įvykusi kraupi Žilvino tragedija. Nuo to laiko vis labiau klostėsi įtykis, kad ši pasaka senesnė už dabartinę lietuvių tautą, kad ji buvusi visų aisčių bendra dvasinės kultūros savastis. O kas pasakė, kad šito krašto žmonės nėra tų pačių, į vieną valstybę susijungti siekusių genčių dalis? Kad į aisčių centrą iškilo Lietuva, yra daugelio istorinių, geografinių ir politinių atsitiktinumų išdava. Mano nuojautoje skirstymas anuomet dar ne taip labai nutolusių aistiškų genčių į atskiras tautas yra išorinės politikos padarinys. Sąmoningesni kaimynai anksčiau suprato paslaptį: skaldyk ir valdyk.

Šiurpilio šiandieną nėra. Yra tiktai tuo vardu vadinamas piliakalnis, rodantis antrojo tūkstantmečio pradžioje čia buvusį ryškų aisčių politinį ir kultūrinį centrą. Piliakalnis Šiurpilio vardu paminėtas XV a. Dainavos girios ežerų sąraše. Taip veikiausiai jį pavadinę karališkųjų girių tarnybos. Kaip pilį vadinę jotvingiai, nėra žinių. Pirmasis šį piliakalnį aprašęs 1859 m. girininkas Aleksandras Polujanskis.

Archeologai piliakalnį kasinėti buvo pradėję 1961 m. Vėliau nuo 1981 m. šį istorinį objektą tyrinėjo Varšuvos universiteto Archeologijos institutas. Moksliniais duomenimis sėslystė čia prasidėjusi dar bronzos epokos saulėlydy (X-VIII a.p.m.e.) ir išsilaikiusi iki XIII m.e.a. Šių dviejų erų lūžyje apie piliakalnį jau būta išmoningos įtvirčių sistemos. Kasinėjimų metu aptikta arklio, avies, ožkos, karvės ir kiaulės kaulų bei suanglėjusių kviečių, miežių ir žirnių grūdų. Rasta pėdsakus liejyklos, kur iš bronzos gaminta puošmenas. Mūsų eros pradžioje gyventojus pasiekdavę metalo gaminiai net iš tolimiausių kraštų. Rasta pėdsakų, rodančių buvus gyvenvietėje ir aukuro bei aukojimo dievams ženklų.

II amžiuje gyvenvietė sudegė, ir vėliau žmonės kūrėsi gretimose kalvose. Žinomi sėslystės pėdsakus turintys du kalnai – Bažnytkalnis, kur būta pilies, ir Turgakalnis. Tik VIII a. minimame piliakalnyje vėl atsiranda pilis, bet IX ar X a. įsibrovę priešai ją taip pat sudegina. Rusių metraščiuose aprašytas po 983 metų įvykęs Kijevo kunigaikščio Vladimiro Didžiojo žygis į Jotvos žemes. Tokių plėšimų buvę ir daugiau tiek iš Rusios, tiek iš Lenkijos. Griuvėsiuose aptikta daug ietigalių bei geležinį kirvį. Tai akivaizdūs faktai, kad pilis VIII-XIII a. būdavo nuolat puldinėjama. Nuo XIII a. vidurio plėšikauti čia jau nauja metodika bei stipresniais ginklais pradėjo ir kryžiuočiai. Pilies gyventojai apsaugai iškasė tarpeklį, jungiantį du ežerus, ir užleido vandenį. Iškastą žemę supilta Juodelio ežero dugne, kur matoma dirbtinė sala. Toks unikalus viduramžiuose buvusios jotvingių fortifikacinės statybos menas bei ištyrinėta gynybinė sistema iki šiandien stebina istorikų protus. Už 3 km į rytus stiebiasi aukštas Gulbiniškių kalnas, nuo kurio atsiveria grožybių vaizdai. Ten buvo įrengta sargybvietė ir pavojų atveju suliepsnodavo joje laužai, įspėjantys apie artėjantį priešą.

Manoma, kad šiame piliakalnyje ir buvęs Volynės metraščiuose bei kryžiuočių kronikose minimõs Krėsmenos (terra Kresmen – Kresima) – centrinio jotvių valsčiaus – židinys. Ši pilis 1283 m. aštuonis mėnesius atlaikė kryžiuočių apgultį, ir ją pagaliau paimta ne kariniu menu, bet kelių išalkusių jotvių išdavyste, ką pažymėjo kronikininkas.

Suvalkijos legendose pasakojama, kad Komantas dar bandė ir po to organizuoti priešybą, vis tikėjosi atsiimti bent dalį savo žemių, ir žuvo susidūręs su lenkų kunigaikščio Lešeko kariais. Tačiau istorikai mano, kad Komantas, vyriausiasis jotvingių karo vadas, bandęs drauge su Gedaute ir Kontgirdu vienyti Jotvą ir jungti ją prie Lietuvos, staiga perėjęs į kryžiuočių pusę ir dargi vedęs juos prieš Lietuvą į Gardiną. Sunku ir tokią versiją laikyti tiesa. Išdavikų taikydavosi visur ir visuomet. Tačiau kad vyriausiasis kariuomenės vadas krivių krivis būtų išdavęs viso savo gyvenimo didįjį triūsą, sunku patikėti. Veikiau tai svetimų kronikininkų noras įtikinti pasaulį savo teisėtumu. Komantą šiame krašte buvus patvirtina apie 20 km į rytus nuo Elko esanti gyvenvietė Skomentno (Komantiškės) ir esantis greta tuo pačiu vardu vadinamas ežeras.

Likę dar du gyvi liudininkai, rodantys buvus ir kitą narsųjį krašto gynėją Sėlmantą. Šalia Elko plytintis didžiulis ežeras yra vadinamas Selment Wielki (Sėlmantu Didžiuoju), ir Suvalkų apskrityje du sąsmauka besijungiantys vienu Šėlmanto vardu vadinami ilgi ežerai (lk. Szelment). Jotvingiai neturėję priebalsio “š”, tai ir pirmą vardo priebalsį tarę “s”. Suvalkų krašte gyvenę lietuviai šį ežerą perkrikštino Šėlmantu, kaip ir Sesupę pervadino Šešupe. Tuo tarpu prie Elko liko išsaugotas herojaus autentiškas vardas.

Kai Šiurpiliu vadinama Krėsmenos pilis 1283 m. buvo išgriauta, niekad vėliau jos nieks neatstatė. Styrojantys paslaptingi griuvėsiai baugino praeivius, keldavo šiurpą išnykusios civilizacijos ženklai. Iš čia žmonės ir praminė piliakalnį Šiurpiliu.

Padėkos žodžius autorius skiria Lietuvos žymiausiam baltistui prūsų kalbos tyrinėtojui profesoriui Vytautui Mažiuliui už Koperniko pavardės etimologizavimą, kalbininkui Pranui Skardžiui už lietuvių kalbos žodžių darybos paaiškinimus, profesoriui Zigmui Zinkevičiui už “Lietuvių kalbos istorijoje” pateiktus Jotvos krašto tyrinėjimus bei Punsko LKN choreografei Kornelijai už paskatinimą rašyti istorinę dramą Jotvos tematika.

Darbą skiriu Lietuvos valstybės tūkstantmečiui.

Autorius

Punskas, 2007 m. gruodžio 7

VEIKĖJAI

Komantas – Galadusio pilies konagis, Jotvos vyriausiasis krivis, karo vadas

Kontgirdas – Vyzainio (Vyžainio) konagis, Komanto karo patarėjas

Gedautė – Krėsmenos konagis, Komanto rėmėjas

Kęsbartas – Eglinės konagis, bitininkas

Sanbangis – Vygrių konagis, laivų gamyklos savininkas

Saugaila – Galdapės krašto valdovas, medžioklės ūkio savininkas

Sėlmantas – jaunas vytis, Elniavos konagis, žirgyno savininkas

Vilikaila – Ančios valdų konagis, turintis ir prie Elkos pilaitę, pretendentas į Jotvos valdovus

Alvyda – Vilikailos žmona

Gruodis – Seinos žemės valdytojas, girininkas

Skirvainis – Berznyko krašto valdovas

Varksa – Dauspūdos konagis, račius

Geistaras – Rudkos krašto valdovas

Rajus – Raigardo krašto konagis, atviras pretendentas į Jotvos valdovus

Kirsnius – Kirsnos krašto valdovas

Kunigunda – Kirsniaus dukra, kankliūnė

Komptūras – Girdavos pilies kryžiuočių vadas

Vaidila – šventikas su kanklėmis

Komtūras – Girdavos pilies kryžiuočių vadas

Vaidilutės

Vyčiai

Du Šaukliai (duetas)

Žvalgas

Krėsmenos gynėjai

Kirsnos šokėjai

Vėlės

Dvasios

Mergina

Vyriškis

Mūsų laikų grėbėjos

Ainiai

Dainius (poetas)

Vilioju, ateiki į Dievo valdas –

Žadu tau parodyti šventąją žemę.

Čia mes, sukalbėję Praamžiui maldas,

Išvysti galėsim Jo mintį neramią.

Raudų tėkmėje nusiplovę pėdas,

Pakilsim į žmogui žadėtąjį rojų.

Priminsiu negyjančias amžių žaizdas,

Patiesiu tau kilimą margą po kojų.

Išgirsi gal aidą senųjų laikų –

Lyg jotvingių lūpos gynybą rikiuotų,

Ir tavo akim nebebūsią klaiku,

Ir bėgsi taku pasitikti vingiuotu...

Dar tūno kapuos nenuskendę vardai.

Aure, atsilieps, tavo kalbą supratę,

Ir tuoj atsities. Veiduose jų randai,

Lyg būtų sukandžiojus miško gyvatė.

Skriaudų nepamiršo seni palaikai –

Vis tiki, bus teismo diena galutinė.

Kol praeitį mena gerieji vaikai,

Dar gali sugrįžti senoji tėvynė.

Juk upės, patvinusios baltų dvasia,

Išlaikė nuo amžių vandens gilią vagą.

Šešupė nuplovė banga mus vėsia...

Tarytumei Vaivos joj priesakai žvaga.

Saulė medžius užaugino,

Vėjai išmokė kovos.

Kalnas tik vienas bežino,

Kaip juos ruduo nuspalvos.

Vandenis galdoja¹ upė,

Telkiasi srovę guvi,

Raitelį žirgas kol supė,

Džiaugėsi žemė žavi.

Šiurpios audros kilo

Viršum ramaus šilo,

Ir griausmai prabilo –

Daug privartė milžinų.

Didelėj klampynėj

Kojos susipynė.

Kas neapsigynė –

Klausos posmų amžinų.

Kur, vandenie, lenki širdį,

Ką tu, upeli, meni?

Niekur dainų nebegirdi

Medžiai nukaršę seni.

Vaikšto šešėliai po krantą,

Tėkmę palydi grioviu,

Bet jau žmonių nesupranta,

Dairosi žvilgsniu droviu.

Saulėj rytas kėlės,

Dygo skausmo gėlės,

Klaũsė senos vėlės –

Ko, smilgele, pravirkai?

Naktį vėjai laigė,

Žemėn krito snaigė,

Laimę austi baigę

Nesugrįš seni laikai.

Mėnuo, užkopęs ant kalno,

Spindi skaisčiu sidabru.

Raitelis žvalgos nuo balno

Po debesynu žebru.

Šičia senovėj gyventa

Vyčių – galiūnų didžių.

Vaikšto šešėliai po krantą.

Skundą jų tylų girdžiu:

Mūsų sakmę seną

Čiabuviai dar mena,

Galvijus kai gena

Anta Šiurpilio šlaitų.

Kol tik saulė maudos,

Girdis klaikios raudos.

Ežerų ten melduos

Spindi pentinai raitų.

Dievus jau galim sveikinti laimingi,

Narsiausias Krėsmenos karių vadove,

Apgynėme mūs krašto dangaus vingį,

Laimėjome su kryžiais šventą kovą.

Balti apsiaustai niekur nebešvyti.

Ginklų piktumo galim nebijoti.

Šviesus vadove, ryt po visą sritį

Karių išleisk medžioklėn visą jotį.

Mūs Krěvi, leisdamas į priešą ietį,

Eilėm visus gynybai rikiavai,

Ir šěrdis įkvėpei savim tikėti,

Karžygiams mirštant ginklą bučiavai...

Šlovė, šlovė, narsus valdove –

Didysis konagi¹, šlovė.

Pilies kryžeiviai neišgriovė,

Sesapėj² nuskaidrės srovė.

Prigėrė žemė nekalčiausio kraujo,

Dar šiandien oras draikosi alpus.

Gyventi kilsime ir vėl iš naujo,

Supylę aukštus didvyriams kapus.

Šlovė, šlovė, narsus valdove –

Mūs didis konagi, šlovė.

Apgynėme kalne tvirtovę,

Sesapėj atsigaus srovė.

Šias mūsų protėvių žemes mylėsim,

Užstosime tave kieta ranka,

Nelauktas priešas visuomet gailėsis,

Kai čia užlies jį kruvina banga.

Šlovė, šlovė, narsus valdove –

Mūs didis konagi, šlovė.

Kol dar gyva alke šventovė,

Sesapėje tekės srovė.

Dievai kaip visuomet garbingi.

Krūtinės lai giesmes jiems randa.

Šiandien tegu tik nieks netingi,

Užgydysime žemės randą.

Į Elniavą¹ laisvi keliaukit,

Kur laikos briedžiai, laigo stirnos,

Galingi miško elniai² kaukia...

Tik grūdo pasiilgę girnos –

Valsčionys, viksvų po kemsynus

Bandykite pasišienauti.

Grūdų prašyti teks kaimynų.

Arimui pasigausit jautį.

Barus atsėsime, kad žiemai

Suželtų želmenėliai gaivūs.

Prineškit rąstgalių už kiemo –

Tegu nuo laužo dūmai raivos...

Pavasariui prikelsim lauką,

Jei tokią beatlaikėm gultį.

Rytoj dievam surengsim auką –

Neleido piliai jie prapulti.

Pavasarį parskridę paukščiai

Čiulbės mums laimę aukso rytą.

Nereiks čia slampioti vis baukščiai.

Gal jau vergovės pančiai krito?

Prikelsime gyvybei lauką,

Jei tokią beatlaikėm gultį.

Rytoj dievam surengsim auką –

Neleido laisvei čia prapulti.

Statysim užkardas toliausiai

Ir priešų lauksime klastingų.

Žvalgai laiku praneš mūs ausiai –

Sutiksime ryžtu valingu.

Giliai galėsime kvėpuoti

Ir garbinsime aukštą dangų.

Broleliai, sakalai sparnuoti,

Išvengsime rūsčių žabangų.

Tai žvalūs po medes klajokit,

Linkiu laimikio kuo didžiausio.

Visi sveiki namo parjokit,

Šita žinia bus maloniausia.

Tegu taryba pasilieka.

Svarstyti reikia sunkią dalią –

Kaip turim rinkti savo vieką,

Kurs leistų išgyventi šaliai.

Sveikintinis (šokis)

Sustok, akimirka,

Palauk,

Su vėjais niekur

Nenuplaũk –

Įstrigo į akis

Šypsnys,

Širdis mana jį

Paganys,

Tegu jis atsigaus

Žolėj

Pavasarinėj

Pakelėj –

Laimingi kriksime

Abu,

Tas tam sumerkę –

Nuostabu!

Narsieji rykiai, senosios Jotvos

Rinktiniai sūnūs, šalies valdovai,

Dievų aukščiausių, žynių šviesiausių

Vardu kreipiuosi į jus. Klausykit:

Ar skaudesnės dar mums reikia rykštės,

Kad žilos galvos protauti imtų?

Griovius išmoko įveikti priešai.

Seinŕs¹ supiltas apginti sunku.

Vienybės reikia, didžios vienybės!

Surasti turim ją tarpu aisčių,

Kad nemedžiotų mūsų kaip elnių,

Pamatę kumštį kietą ir tvirtą.

Vienybės reikia, didžios vienybės!

Surast privalom ją tarpu aisčių,

Kad nemedžiotų mūsų kaip elnių,

Pamatę kumštį kietą ir tvirtą.

Rąstų, riedulių daug reikia,

Norint gelžgalius vartyti.

Jų šarvai plienu apaugę,

Sunkiai kalavijai ima.

Nejaugi pasiduoti siūlot

Mūsų garbiős tautős gynėjams?

O aš maniau, kad ginti turim

Ne tik dievų mums duotą kraštą,

Bet dar ir moterų orumą,

Ir savo garbę, vyčių laisvę.

Tavim didžiuojuos, kary jaunasis,

Tvirtai gini mus, būrius ardai jų.

Bet jei pakirstų tau eiklų žirgą?

O jų galybės kasmet mus puola.

Šiandien suėjom rimtai tarstytis,

Kaip susiburti visiems į guotą.

Vien drąsa mus gina,

Piktą priešą baido...

Bet gi gentis senka,

Vyrų gretos mąžta...

O ir žalią žemę

Skiautėm plėšo, skabo.

Kur dievus reiks garbint,

Kai alkų neliksią?..

Laikas pagalvoti, vyčiai,

Kodėl priešas toks galingas.

Nebūtų jie tokie galingi,

Jei amarais nebeknibždėtų.

O susiklausę, susipratę,

Kad mes tik pavydėti galim.

Tie amarai – teisus tu,

Jų tokios minios, jie susiklausę...

O jei ir mes, kaip jie kad,

Su vadu savo petis į petį?

Tuomet ir mes, manyčiau,

Visi paklusę kam protingiausiam,

Sudarę stiprų skydą,

Lengvai atremtum jų glaudžią bangą.

Jei aš pajėgiu gerai suprasti,

Kontgirdas bando pasikėsinti

Į mūsų laisvę, dievų žadėtą.

Gal tik į tavo. Aš liksiu laisvas,

Jeigu balsuosiu už bendrą vadą.

Mes per tą laisvę kovoj pakrinkam.

O kai nukaus mus – nukaus su laisve,

Kuria numirę nesinaudoja.

Patraukli, regis, suomana skleidžias –

Vilties turėčiau valdovu tapti.

Jotvos galingos karalium būti.

Vyčiai, balsuoju: valdovas vienas

Per visą Jotvą, žemė vieninga

Taip nebijotų nekviesto svečio...

Rajus kaip visad greitas –

Ant žirgo sėdęs raitas

Rai rai per lauką lekia,

Galvos net nepaėmęs...

Juo didesnės valdos,

Juo žmonių daugiau.

Į storesnį medį

Kirvis greit atšips.

Jei jėgas sutelksim –

Priešas neišdrįs

Mus kasmet talžyti,

Deginti pilis.

Girdžiu – ne vienas taip galvoju, vyčiai,

Vienybės galią ir kiti jau juntat.

Arkliai nuo vilko, kai ratu sustoja,

Laisviausiai ginas – tas tik seilę varvin.

O ką vienybė mums gero žada,

Nejau turėsim maistu dalintis

Ir savo lobiais?

Tai rados lobiai –

Valgyt nėra ko, laukai pliki juk.

Atėjęs priešas net nepaklausė,

Kur Varksos žemė, o kur Saugailos.

Kaip galvijus mus gaudo ir skerdžia,

Bruka vergijon, ten tai bent laisvė.

Būna audros, būna,

Jų mes neišvengsim.

Bet audrom praslinkus

Vėl gyventi noris.

Svetimi mus gniaužia,

Dar saviem lankstykis...

Kai reikės kovoti –

Stosime lig vieno.

Gi nutilus audrai

Pats sau būsiu viešpats.

Mano būstas tvirtas.

Į svečius priimsiu.

Betgi neprašytų

Nieko man nereikia.

Geriau stoję pažiūrėkim,

Kaip gi priešai valdos –

Jie paklusę savo vadui

Dar laisvesni jaučias.

Neįskiepysime kirvio

Į šakotą kelmą –

Susipynę visais pluoštais,

Kaip juos išardyti?

O kuri šaka, sakykit,

Jaučia tą nelaisvę?

Mes ją jaučiam, kai išvaro

Iš namų gimtųjų.

Dievai mums lėmė laisviems gyventi.

Mes norim būti laisvi kaip paukščiai.

Kodėl kas turi man dalią skirti?

Aš savo žemėj pats viešpatausiu.

Gal neužpyksit už tiesų žodį?

O nuo likimo nieks nepabėgsim.

Pavyzdį lietuviai rodo –

Buriasi visi į vieną.

Mindaugas iškilo sostan

Ir tvarkyti kraštą ėmė.

Mums dar Mindaugo betrūko.

Ir Treniotą godulys pražudė.

Nepakako jam jau Lietuvos –

Savo ranką Dainavon kam tiesė?

Mus valdyti gviešės įžūliai.

Labai jau esam įsismaginę.

Pavojų jaučiam, kur taiką siūlo:

Argi lietuviai ne mūsų broliai?

Ar mes negalim su jais gyventi?

Ar nepavydim, kad jų karalius?

Susopa širdį, kad jie stiprėja.

Nereikia pyktis, nėra ko bartis,

Tik susidėkim visi į vieną.

Šiandien valdovas jų galingesnis,

Ateis gal metas – mus sostan kels jie...

Visi juk esam vienos mes genties,

Tos păčios upės mus apskalauja.

Ne visai aš suprantu,

Už ką Mindaugą taip giriat.

Ar kad pardavė čia mus

Ir visų išsižadėjo?
Kad paniekino dievus

Už vainiką – už auksinį?

Kryžių metė pakelėj

Ir dievų greit atsiprašė.

Mums vargu Traidenis bepadės,

Jei valdas bandysim atkariauti.

Pulką vyčių jeigu ir atsiųs –

Reiks paskum žemai jam galvą lenkti.

O gi Jotvą galgi iš tiesų

Būtų galima vienam valdyti.

Mano žemėj sostui vietos bus.

O žmonių jo apsaugai vėl rasis.

Man regis, neskubėkim teisti

Tiek Mindaugo, tiek ir Treniotos.

Gal klydo jie kažkiek abu,

Gal apsišlakstė ir krauju,

Bet Lietuva šianadieną stovi –

Paminklas Mindaugo didžiausias.

Ir tas paminklas jau žavės

Arčias ir tolimas erdves.

Tas medis teiks ir mums pavėsę,

Užstodamas audringus vėjus.

Ir upių neišdžius gaiva.

Tegu gyvuoja Lietuva.

Šianadieną Lietuva jau stovi –

Paminklas Mindaugo didžiausias.

Ir tas paminklas jau žavės

Arčias ir tolimas erdves.

Tas medis teiks ir mums pavėsę,

Užstodamas audringus vėjus.

Ir upių neišdžius gaiva.

Tegu gyvuoja Lietuva.

Tai kas gi Mindaugas galiausiai –

Krikščionis ar dar gamtmeldys?

Kodėl jis su juodaisiais kryžiais

Prieš mus kėsinosi kadais?

Dievų paniekint nevalia.

Tik ir dievai šiandien bejėgiai.

Bet, Geistarai, kodėl tu vis

Nenori Lietuvos matyti?

Manyčiau, mes per daug aklai

Čia Mindaugą vis užsipuolam.

Gal jau paseno mūs dievai,

Gal Kristus mus padės apginti?

Tylėki, vaike, išdavystės

Keliu toli nieks nenueina.

Perkūnas gali užsirūstint,

Pikčiausių žodžių prisiklausęs.

Labai jau riejamės, bičiuliai brangūs.

Bet jei apie dievus – manyčiau šitaip:

Nejau vieni dievai kitų nekenčia?

Gal tai tik mums kvailiems sunku just meilę?

Gal Mindaugui anksčiau dievai apreiškė,

Kad Kristų reik priimt į šventą šeimą?

Gal kartais mūs dievam pagailo Kristaus?

Dievai seniai drauge, tik mes nežinom.

Ir Mindaugas nebūtų kryžiaus metęs,

Tik kad savų pagailo širdis plėšyt.

Matyt, be reikalo atabulavo.

Reikėjo savo tiesų kelią rodyt.

Dievų valią skaityti

Man, kriviui...

Nuraminti galiu jus

Galiausiai –

Ir Treniota jūs pusėj,

Nors žuvo,

O ir Mindaugas grįžo,

Paklydęs.

Dėl dievų dar ne laikas

Derėtis,

Žmogiškumas mus šaukia

Į būrį.

Juk Traidenis šiandien mūs

Valdovas,

Nūdien drąsiai visi juo

Tikėkim.

Kas mus sujungs į būrį?

Dievai ir mūs kalba –

Per visą Jotvos šalį

Vieninga Lietuva.

Vieni kitus suprantam

Lyg motiną vaikai.

Ir prūsai prie jos jungias –

Sunku būt pakrikai.

Visi mes Eglės sūnūs,

Ir jungia mus skriauda.

Kad pakrikiui vis einam –

Didžiausia mūs klaida.

Jau mano tėvoniją

Kryžiuočiai nukariavo.

Visus vergais išvarė

Į plačią Vokės žemę.

Ai, kaip Kopérna verkė,

Kai pilį jo išgriovė –

Aukštyn gražiai taip kopė

Su savo baltu rūmu.

O sūnūs Koperněkai –

Maži tuomet dar buvo –

Į jungą iškeliavo.

Sunki dalia jų laukė.

Kitus po Sembos kraštą

Lyg sasinus¹ išvaikė...

Kas Lietuvoj dar glaudės,

O kas net ir Mozūruos.

Tik mano šeimai sekės

Išnešti gyvą kailį.

Bet tėviškės be galo

Ir šiandien aš ilgiuosi.

Tai pasakyki, krivi,

Kur jūsų kraštas buvo?

Kurioj gi pusėj ta šalis,

Ar jau visam pražuvo?

Tėvų šalis toli, toli –

Naktim ten saulė klostos,

Tėvų šalis graži, graži

Dievų ir meilės bluostuos...

Bet atsibastė iš kažkur

Svečiai raiti, šarvuoti

Ir kalavijais jų aštriais

Pradėjo mus kapoti.

Kiek buvo mūšių, kiek baisių –

Tiek kartų kraštą kūlė,

Po kůlmų¹ žemė kruvinom

Dangstydavos drobulėm.

Tai Kůlmo Žemė. Tuo vardu

Šiandien ją ir vadina.

Kai šitą vardą išgirstu,

Širdis nesiramina.

Žalia šalis toli, toli –

Naktim ten saulė klostos,

Žalia šalis graži, graži

Dievų ir meilės bluostuos...

Tai Kulmo Žemė. Tuo vardu

Net priešai ją vadina.

Kai svetimi tą vardą tars,

Lyg plėštų kas šeimyną.

Jei prūsai imtųsi tik gintis,

Jiems Lietuva padėtų.

Ir mes neliktume nebylūs –

Tikri juk mūsų broliai.

Jei saujoj pirštai susispaudžia,

Gali jau kumščiu smogti.

Ir mes visi jei susiimtum,

Atrastum savo teises.

Kai mus jie kerta plieno kalavijais,

Mūs nieks negaili,

Kai mes tik bandom grįžt į tėvoniją,

Grobikais šaukia.

Jei Kristus bando su dievais kiek tartis

Ir tiesia ranką,

Tėvonijas grobikai lai grąžina,

Iš kur išvarė.

Geriausiai einant vogti laidyt gerklę:

– Laikykit vagį.

Jei sankylį ir šitąkart prakišim,

Mus vėl apkaltins.

Jei reiks tik kulman stoti –

Manoji Elniava

Į mūšį drąsiai vyksim.

Lyduoti jau gana.

Ir mūs tegu nevagin –

Plėšikai jie tikri.

Už giminingą kraują

Mes keršysim visi.

Kad Jotva vienijas – gražu.

Į kovą bus drąsiau išjoti.

Net ir po Lietuvos sparnu

Čia vietininko reiks ieškoti.

Ką rinksime genčių vadu,

Šiandien manęs širdis jau klausia.

Naujiems rinkimams aš kviečiu

Į Raigardą atvykti gausiai.

Rai rai, tu raitas liežuviu –

Kur buvęs – vis už to vadovo.

Dar nesuvienyta šalis,

Dar nesuderintos ir kovos...

Gal pamąstykime geriau,

Dievams ką galim paaukoti.

O jie, priėmę mūs aukas,

Vadu pasiūlys šviesiaprotį.

Dievai mūs pusėj.

Ir Kristus mums pritarsiąs.

Teisingas, sako,

Ir skriaudžiamuosius myli.

O mes negeidžiam

Juk nieko užkariauti,

Tik grįžt, kur mūsų

Stovėjo jaukios pilys.

Nors jas išgriovė,

Mes ten sugrįžti norim.

Melagiai – vagys

Drauge į koją eina.

Jei nesiginsim,

Besotis kalavijas

Jau greit pasieksiąs

Net pačią sraunią Seiną¹.

Kur žirgą girdyt,

Jei kraujas upėj teka,

Kur saulę garbint,

Alkų jei nebelikę –

Perkūnas tyli,

Kada ateiviai braunas

Į mūsų kraštą

Gesint namų Panikę².

O gal jie teisūs?

Gal pirmi vagys

Prūsijos žemėj?

Gal prūsai grobė...

Ir Varksos rotais¹

Dauspūdon vežė.

Juk tavo rotai

Visur garsėja...

Dauspūdą net jau

Ročkom vadina.

Ko nepaklausi –

Visi tai žino.

Be jų malonės

Esu prakutęs.

Ir kryžiui sielos

Nesu pardavęs.

Bet ko neprašo

Manęs pagalbon?

Niekam nei gero.

Patys sau ginas...

Gyvenu prie apės, brangūs rykiai,

Prie Galdapės. Ji srautus sau renka –

Galdoja, į savo glėbį glaudžia

Ir toliau drauge su Angarapč,

Įsrutiẽs, Pisős tėkme sudaro

Prieglių – ir visų jų laisvi vandens

Rita plačią bangą lig pat jūros.

Silpnos upės darosi galingos.

Bet ar upės mus pamokyt gali,

Jei širdy vienybės nebejaučiam?

Mūsų jūra – kokia ji didinga,

Kai ją darnūs vandenys maitina.

O kokia nauda bus,

Tarkim, mano valsčiui,

Jei turėčiau garbint

Kažkurį valdovą...

Gintis kitiems visad

Aš mielai padėsiu,

Bet kai taikūs metai,

Kam gi tos naštos reik?

Gražuma mes laisvės

Neatsižadėsim,

O gi savą kraują

Lieti koks čia darbas?

Iš tėvų paveldėt

Teko tokią tvarką,

Ir toliau gyvenkim,

Kaip tėvai mus mokę.

Tu viską tik juodai matai,

Ar ne iš baimės plėšais?

Ryškiausiai sau turtus skiri,

Dėl visko tiek vainojies...

Regi tik savo valsčių,

Kursai tavoj panosėj,

O kas toliau kur daros,

Ne daug, matau, tau rūpi.

Tai ką tu bepadėsi

Kaimynui apsiginti...

Mus nevidonai priešai

Po vieną taip ir skabo.

Gerai Saugaila, vyrai, kalba,

Suprasti šiandien būtų laikas,

Kad intakai maitina upę.

Kaip Prieglius būkime galingi.

O, jei aš intakų turėčiau,

Jeigu visi mane taip remtų,

Išaugtų mano upė Ančia

Už Nemuną net pajėgesnė.

Seina mums rodo, kaip gyventi.

Ši upė sieja mus su Ančia,

Ten ir į Nemuną pateksim.

Gamtos vienybė ko mus moko?

Nors medžių lajos daugiašakės,

Bet jos kamieną turi vieną,

Ir gausios šaknys jį maitina,

Kad šakos sau laisvai siūbuotų.

Ir namo seinos daros tvirtos,

Jeigu stulpus susieja rąstai,

Tuomet didžiausi šiaurės vėjai

Iš vietos jų neišklabina.

Ašei savom valdom didžiuojuos

Ir jų visų sargyboj stoviu.

Kai tik grėsmė, greit laužą degam,

Tegu ir visas kraštas juda.

Jei taip visi vieningai stosim –

Greit priešo gretos ims byrėti,

Laukinis, kąsnio neįkandęs,

Turėsiąs grįžt, iš kur atvykęs.

Visad pakraščiai greičiausiai tirpsta.

Viduriui kol kas nedaug ir gręsia,

Gal todėl nelinkę jie suprasti,

Kokią grėsmę kalavijai neša.

Jau Tvankstos seniai netekę esam,

Iš kurios keliai per jūrą vedė.

Pasistatę akmeninę pilį

Ten karalių savo beįkūrę.

Ogi slėnis, kur pelėdos suopė,

Kur vislioji upė ir žuvinga...

Vien tik trauktis. Mūsų toks likimas.

Negi mes tik sasinais ir liksim?

O kai Kulmo Žemę besurijo,

Priešas pasislinko dar į priekį.

Gi sėkmė godumo nebestabdo.

Ir toliau jie tikis priekin eiti.

Laivu į jūrą nenukeliausim,

Nemunu kelią găli pastoti

Gaujos plėšikų, jūra atplaukę.

Kam pasiskųsti, kam pasiguosti?

Mes tiktai bartis per amžius gebam,

Vienybės galių nebesupratę.

Geriau nutilkim. Geriau nutilkim

Ir savo draugui ranką paduokim.

Jie bando atkariauti,

Ko niekad nepraradę.

O kai namo mes grįžtam,

Plėšikais garsiai skelbia.

Tai jeigu jųjų Dievas

Teisus ir geravalis,

Rankas jiems tegu tramado

Ir palaidą liežuvį.

Liežuvis kaip liežuvis –

Ką nori, tą draigzloja.

Kodėl virš mano kapo

Sklandyti turi melas?

Juk vien kalbėti tiesą,

Rods, įsipareigoję.

Tai Dievui tegu sako,

Kad jie mus plėšia, žudo...

Kilmieji rykiai, vyčiai ir išminčiai,

Visų išklaũsėm. Gáudėm mintį tūlą.

Nors abejonių kelia mūsų ginčai,

Šalies likimas gerą širdį gula.

Dar susitiksim. Rimtos kalbos laukia,

Kol apsispręsim, kaip gyventi dera.

Gimtoji žemė, vėlės šěrdis šaukia.

Žyniai didieji mčs mums burtų kerą.

Gyvent garbingai dėl dievų privalom,

Nors tiekos vyčių galvos jau nusvirę.

Veldonys Jotvos, žemė apsivalo!

Jai savo meilę, gerus darbus skiriam.

Veldonys esam Jotvos, tėvų žemės,

Jai savo meilę su krauju aukojam.

Iš paukščių tako narso širdys semias,

Ir savo garbę klojam jai po kojų.

Žmonės, laimei gimę,

Jos vienos ieškos.

Rudenio arime,

Kam ilgies lankos?

Upeliukai alna

Protėvių sakmes:

Priešai neis į kalną,

Iešmas juos atmes.

Vyčiai karpo dangų,

Skraido ant sparnų –

Juodkryžį nerangų

Griebia už skvernų.

Laisvę narsiai gynė

Protėviai seni.

Jotvingių tėvynėj

Tujen gyveni.

Deivių šventą valią

Vykdyt privalai,

Prosenių nedalią

Skelbia skambalai.

Ir nepramainyki

Žemių paširdės,

Nes jau antrą sykį

Laimė nelydės.

Aukotinis (šokis)

Paukščių pulkas skrenda...

Prieky gulbė veda...

Sparno mostai rangūs...

Švytinti krūtinė...

Kas jos plunksną randa –

Tie užgniaužę žadą

Skverbiasi į dangų

Būt pirmi virtinėj...

Žiedas sužiro

Balta spalva –

Vestuviniu savo

Rūbu...

Beržu nuraudo

Saulės drova –

Puodas su vėju

Ūbaun...

Jei kada matei,

Kaip švyti moters akys

Vyriškam glėby,

Tai jau nesakyk,

Kad Dievo tu kaip gyvas

Nebuvai sutikęs...

Supo vėjai šaką,

Šaka supo paukštį,

O giesmė to paukščio

Suposi pati...

Volungė sučiulbo,

Bangos nusirito –

Maldos vakarinės

Sklido iš arti...

Moters laimingas žvilgsnis

Nėra nesavanaudis,

Todėl jis esti tikras

Ir juo galě tikėti...

Per amžių amžius vyrus

Ištikimybė jaudins.

Ir tu bandyk išskleisti

Jaukumo platų skėtį...

Šviesi suknia šmėžuoja

Pilkam rytų dugne –

Tarp debesų boluoja

Pražystanti vyšnia...

Linksmus varnėnus guodę

Pavasario žirgai...

Rasa per veidą ruogia –

Širdie, nepavargai?

Aš nežinau, kas tu

Esi,

Gal kur našlaitė

Pakelės...

Bet tave lydinti

Šviesi

Akių kregždė ilgai

Neblės.

Į širdį taikos man

Strėlė,

Krūtinę dilgina

Sausai...

Ir tu – svajojanti

Vėlė –

Dienų tiek grojus

Suklusai!..

Žiūrėk, ašei glaudžiuos

Geniu

Prie tavo liemenio

Žievės...

Apgaubsiu spinduliu

Žvainiu –

Ir gyvastis tave

Žavės.

Graži dievų tu dovana.

Ne surasta, Jo paaukota.

Kada gi laimę semt gana?..

Tava gimtis, juntu, liepsnota...

Ar veržės kas prie šilimos –

Prie pasakon nuleisto liepto?

Ilgai tyloj širdis rymos

Ir lauks, kad viltį kas įžiebtų.

Šermukšnė prie miško nuraudo.

O tokia dar buvo žalia.

Jos uogos lyg rudenio raudos,

Lyg meilės likimo dalia.

Pravirko išvargus šermukšnė,

Negaila jai vasaros, ne.

Nurijusi kartėlio gurkšnį

Pasislėpė girių svirne

Ir laukia, ar kas josios uogų

Neieško su vėjais šiluos,

Vaišina, vaišina. Pro juoką

Ilgai svečią uogom myluos.

Baltiškas veidas, egliški bruožai –

Kur pagrobta?

Žvilga nužvilga dalgiai per jūrą –

Virpa puta...

Gintaro varste kaklą papuošus

Man pamojuos...

Nusižiūrėjęs Vaivos skaistybę

Juostą vejuos...

Toliuose temsta, ilgsta blakstienos,

Gęsta žara.

Angelas gaubia blėstančią širdį

Juoda skara.

Iš šulinio trykšta

Šaltinis vandens

Ir laimina krikštą

Rausvūno rudens.

Žara brėžia dangnų

Melsvuoju džiaugsmu

Ties gęstančiu langu,

Ties veidu linksmu.

Tos šypsančios akys –

Dausų ežerai,

Lyg degančios žvakės

Liepsnoja žydrai.

Maištinguos verpetuos

Nuskęsti gali –

Beribės visatos

Bedugnė gili.

Esi arti – labai toli,

Ir tu žinai – nebežinai:

Dangus tik blaivos mėlynai,

Tiktai balti beržai žali.

Rasa pravirksta ant žolės,

Kai teka saulė už šilų –

Šios laimės siekti nevėlu,

Širdis jauna – juk pamylės.

Greit ašarėlės išgaruos,

Svajonės rūkuose skraidys...

Apakęs laisvas gamtmeldys

Rymos įklimpęs gintaruos.

Prisilietimas skruoste

Per visą naktį gūžės.

Ieškojai vilties uoste

Paklydusios boružės.

Žvaigždė danguj pritemo,

Glėby sužiro šukės –

Ir vakarą tą ramų

Svajonės sukės, sukės...

Delne ištirpus snaigė

Nugirdė paiką širdį.

Jei pasaka jau baigės,

Kam aidą ji dar girdi?

Ką šauki, kai tyli,

Ką mąstai, kai šypsais?

Ar vilionė gili?

Taip kalbi su visais?

Du šaltiniai melsvi –

Pro juos verias dangus,

Dvasios vėjai laisvi,

Koks jų gūsis svaigus...

Užburta apžadais,

Paviliota dievų –

Dangui lino žiedais

Tave laimint žavu.

Tu – svajužė šviesi...

Man maga pavirtai –

Laimė, kad bent esi,

Liūdna, kad taip retai.

Troškulys

Verčia eiti prie šulinio

Vandens atsigerti...

Jei ne tai –

Ir versmė

Neišliktų gaivi...

Tik pasemk

Gerą gurkšnį dangaus lašų –

Gyvybę atgausi...

Ir bemat

Patekės

Ryto saulė žavi...

Kartuma gerklėj sruvėjo –

Ko graudu?

Ašarą slėpei nuo vėjo

Už maldų?..

Tolo tolo balta gulbė

Iš akių –

Kas tiek sielvarto suguldė

Pradalgių?

Mano laimė nuplasnojo

Ten laukais,

Ilgesys iš dilgienojų

Audrą kais?

Nebedžiūsta saulėj smilga

Tarp žolių –

Kas širdy per tylą žvilga

Ant gėlių?

Bitinėli, tu per korį

Kur iries?

Ar nuristi graudį nori

Nuo širdies?

Visad moteris tiki,

Ji – tas žiedas gėlės,

Kurį skina tik sykį.

Ji tą vieną mylės.

Ta svajonė užbūrė

Laime plautas akis,

Jos pakeltąją burę

Laisvės vėjai draikys.

Tylos maldžioji išmintis...

Klausysiuos to, ko negirdėti,

Atjojus viesulų rimtis

Ant tako numetė erškėtį.

Šešėliais dengiasi šviesa,

Kad godūs vyzdžiai neapaktų.

Už tos slapties ten tu visa.

Kur man širdin ieškoti raktų?

Paimki žirgą,

Kurs kelia vėjus,

Užseki balną –

Karaliaus sostą...

Pagauki žodį,

Lopšy augintą,

Žemai jam lenkis

Ir nešk į uostą...

Tada išgirsi,

Ką vėjai šnara...

Gal jų verpetuos

Širdis dejuoja?

Jei kritę žvaigždės

Po kojom skamba,

Pasiųsk tą žodį

Dangum žydruoju.

Metai bėga

Lyg upė per dangų,

Lyg koks tuntas

Žirgų nebalnotų –

Pasagėlės

Tik skamba per tiltus –

Mus taip neša

Į rytą miglotą...

Kam žėrėtų perlai,

Jei tu būtum aklas?

Dainos ar skambėtų

Vien tik kurtiniams?

Puošnioji gėlė –

Lyg laimės likimas...

Mįslingo ji grožio

Ir greitai nuvysta,

Bet paskleidžia kvapą,

Kuris nuplevena

Per aukštąjį dangų

Lyg mūsų vėlė...

Suvelia plalukus

Vėjo ranka,

Gulbė atplaukus

Braido lanka:

Raitosi akys

Saulės pėdom,

Šypsenų kekės

Virsta godom,

Žodis apsąla

Bičių kory –

Metęs bokalą

Saujom geri.

Pamojai man,

Ir išgirdau.

Nors tavo veido

Nematau,

Juntu, esi

Labai arti –

Į ausį

Kuždanti marti.

Gražumas

Žiūrinčių akių.

Tik šauk mane,

Ir aš lekiu.

Tu lydėjai,

Nors buvo naktis.

Ramūs vėjai

Blakstienas šukavo.

Žvaigždės alko,

Šviesi pilnatis

Rengė talką

Papėdėje klevo.

Du šešėliai

Sustingo šalia,

Bet ir vėlei

Sparnai jų pakilo.

Kur bežengsi –

Juoda nedalia

Tyliai kranksi

Godotinę žilą.

Jei įveiksi

Aukštuosius vartus,

Rūkuose ten

Išvysi undinę,

Kol lakštutė

Sugys tris kartus,

Šaltą ledą

Sušildys krūtinė.

Tau nebūna liūdna,

Tau nebūna ilgu,

Kada žiemą sėdi

Tarp pusnyno smilgų?

Tik ištarki vardą,

Svajose rašytą,

Tau glėby atnešiu

Naują laimės rytą.

Pakojuos ištiesiu

Margą drobių raštą,

Kiek jį belytėsi –

Ilgesys nemažta.

Jau tilsta

Giesmės vyturių –

Jų aidą

Dar širdim geriu,

Nešu tau

Pilnas rieškučia

Laimikio –

Mėnesio delčias,

Ąsotį

Dvylikos miglų

Ir džiaugsmą –

Taip širdy veržlu.

Aš tik tau

Pavirtau

Ilgaplunksniu gandru

Ir po pievas braidau

Rinkti smilgų kerų.

Nuošaly

Pabaly

Krečiu žiedo rasas,

Tu priėjus žvali

Rodai kojas basas...

Tai geidžiu

Lig gaidžių

Palydėt į namus,

Ten slaptingu žodžiu

Užušildyt geismus.

Pažadink palytėjimu,

Ir viesulai pabus,

Visám gražiám žydėjimui

Sužadinę jausmus...

Palieski žodžio ašmeniu,

Ir suspurdės širdis –

Sukils gyvybės pradmeniu,

Jo nieks nesustabdys...

Kokia jėga atkėlė

Tave artyn?

Skrajūnė plaštakėlė

Jausmus griaudin...

Valtelėj Dievo rankos

Sparnus jauti –

Nors muša plaka bangos,

Ko nerimsti?

Priimk mane ant delno –

Bus nuostabu

Iškilt iš jūros kalnu

Ir virst stabu.

Tegul čia būna vietos

Jausmams. Uola –

Pakojis miegui kietas.

Budės tyla.

Nors ilgi vakarai,

Bet naktis per trumpa

Išsakyt atvirai,

Ko negyja opa.

Nukarti putinai,

Sirpsta žodžiai širdy,

Jie kalbės man vienai –

Ir tu viltį girdi.

Te balandžiai plasnos

Nuo manęs lig tavęs –

Gal sulauksim dienos

Savo laimei atšvęst...

Lyg skleistųs karklų žirginai –

Prie mėlynųjų ežerų

Padangėm skraido gulbinai,

Pakvimpa bičių nektaru.

Apsidžiaugiam vilties žodžiu

Ir jau klajojam po šventes.

Nulydim dar šypsniu gardžiu,

Jis kilnią nuotaiką pratęs.

Nors daugel metų, nors ilgų

Bebraidžiojom rudens šalnas,

Bet pagaliau ir be žvalgų

Suradome žvaigždes žvainas.

Ar ištesėsime žadus,

Dievams atskleidus šias slaptis,

Ar bičių neapkars medus,

Neims mūs meilės senatis?

Krislas aky...

Mano aky –

Tu...

Kas jį ištrauks

Iš sklidinos

Ir nesudrums

Dievo dainos –

Kas?

Jeigu leista man būtų

Lydėti tave,

Sukčiau pro lino lauką,

Kur rugiai tyliai plaukia...

Jeigu lino akelės

Šypsotųsi man –

Rugys laime maitintų,

Mėnuo medų nokintų...

Mėnulio laukiu –

Jo šešėly

Net saulė žaisti

Prisikėlė.

Nuo mano ilgo žiūrėjimo

Praplyšo dangus,

Ir staiga akys pamatė

Džiaugsmo ašarėlę.

Vyšnia iškėlė baltą žiedą –

Juo meilės ašarėlė rieda.

Pavasario vėjas įsupo

Šakelę –

Susiūbavo obels kvapus

Žiedas –

Suspindėjo rasa akies

Ašarėlėj...

Kokį jausmą sukėlė dūzgianti

Bitelė?

Atimk iš žiedo kvapą,

Ir bitė mirs badum...

Ant šakos siūbavo žiedas –

Svaigulių ąsotis,

Tai bitutė pasigėrus

Net namų nerado...

Ant šakos siūbavo žiedas –

Suspindėjo veidas,

Bitinėlis pasigėręs

Svečion klėtin leidos...

Vyšnia iškėlė baltą žiedą –

Graudi juo ašarėlė rieda.

Dievo tarnas

Vyturėlis

Giesmę sėja

Virš laukų –

Jei nukris

Kuri į širdį,

Grįš pas Dievą

Su kaupu...

Gėlė gražiausia

Kai žiedą skleidžia –

Kvapu ji klausia,

Kas meilės geidžia.

Aš taip ir nežinau,

Nuo ko tos gėlės šoka:

Nuo saulės ar šviesos,

Nuo rankų šilimos,

Nuo šypsnio nuoširdaus

Ar bučinio gardaus –

Aš taip ir nežinau,

Nuo ko tos gėlės šoka.

To šypsnio žavesys,

Tos laimės ilgesys...

Ulbėki man viena,

Ir neprailgs diena.

Dranga lauke, lietus –

Ir per pačius pietus,

Ir vakare vėlai,

Kai sapną sapnavai –

Lakštingalų nakty,

Mėnulio pilnaty

Aš tavimi tikiu

Ir gyvenu alkiu.

Medis apsikrovęs

Pumpurais –

Kuklūs skruostai drovis

Vakarais.

Paukščiai atitūpę

Suoks treles,

Plauk per žalią upę

Į svajas.

Aš būsiu vėjas,

Tu būki burė,

Pakilę plauksim

Sūrias marias.

Dalia dalužė

Laumes užbūrė –

Jos mūsų laimei

Kelos taures.

Viltis pavasariu

Suloja –

Jausmai lig ašarų

Putoja.

Pabūki šalia:

Akių spindesys

Didžiąja galia

Širdies išklausys.

Žvelgiu į kelius:

Žalioji rūta

Atlaiko vylius –

Neskęsta puta.

Akis suganys,

Kuo plaka aistra.

Jausmų židinys –

Liepsninga kaitra.

Nuvesiu tave,

Kur takas vingrus,

Svajonių laive

Viltis nesugrius.

Linksmai šviesa suspindo

Iš vyzdžių pro rasas,

Iš karšto saulės indo

Zaroji po dausas.

Nuaidi gervių mostai

Virš pilko debesies,

Ir tu man viltį klostai,

Ir manyje ilsies.

Pakol žiūriu į laimę –

Neilgsta valanda.

Širdie, įveiksiu baimę

Ir džiaugsiuos visada...

Tik pašauk,

Ir aš būsiu šalia.

Liepk eit lauk –

Ir manęs nematyti.

Nuostabi

Tavo žodžių galia,

Kol kalbi,

Laimė tūnos šalia.

Taip nedaug

Suraminti mažytį –

Tik pašauk,

Tavo elgeta švyti.

Kokią ateitį tau būrė

Laumės?

Kokią viltį tau jos

Pažadėjo?

Laumės burtai sako,

Kad gimiau aš rytą,

Vos ant laimės tako

Spinduliai nukrito.

Vėjai skambią viltį

Man po kojom klojo,

Saulei ėmus kilti

Žodis įdienojo.

Skelbti gerą žinią

Jei likimas leido –

Vasarą auksinę

Žersiu tavo veidu.

Mano posmai žada

Tylų džiaugsmą sėti

Ir nugrįst per ledą

Tiltą saulės klėtin.

Gabalėliai dangaus

Į akis – iš akių,

Kas kregždes tas sugaus,

Nelaikyki vagiu.

Atėjus metui

Išgirsti –

Suaidi varpas

Tavyje –

Dievų styga jei

Pavirsti –

Širdy užkaista

Žarija.

Dvasia, išaugus

Lig dangaus,

Pakyla šauktis

Vyturių.

Kas šito vaisiaus

Paragaus,

Gyvybės sems iš

Sūkurių.

Teka upė,

Vandenys mus skiria.

Nėra tilto,

Valties neturiu,

Plaukt nemoku.

Brist į žalią girią

Nesinori.

Nėr ten vyturių.

Kam išmokei

Apvalai žiūrėti?

Akys sukas

Kvaitulio ratu –

Nepaliauju

Dailumu žavėtis.

Pasiilsiu

Ties kitu krantu.

Žvilgsniai kryps jau

Į tą kitą pusę,

Kur tu bėgi

Ryto takeliu,

Ir sugavęs

Aną vėjo gūsį

Pasiversiu

Baltu berželiu.

Muzika lyg šokis

Jausmo ant stygos:

Kraują virt išmokys,

Širdį numazgos.

Vasara atplaukia

Kvepiančiais žiedais.

Bitinėlis šaukia

Laimę mūs vardais.

Bręstanti svajone,

Kur mane vedies?

Į slapties kelionę

Trumpa jau nakties.

Laimę burti neprailgo –

Per trumpa naktis.

Vyzdžiuose rasa sužvilgo:

Tu ta paslaptis.

Krešulys širdin įstrigo –

Meilės krešulys.

Sieloje viltis sudygo –

Kraujas nepelys...

Skruostuose gaiva sužydo

Liepsnomis aušros –

Sako, meilė ligą gydo...

Gyslos nemauros.

Užsikrėtė akis

Kalvų banga dailia.

Kaip skausmą atlaikys

Tokia silpna valia?

Sukluso ir ausis –

Kokia giesmė žavi:

Lig sutemų klausys

Vandens tėkmė sravi...

Paspringo net širdis

Nuo liuoksnių voverės.

Skaistsesė ją virkdys.

Kas burtus atkerės?

Žuvėdra ore

Išraižo eiles,

Bitutė žiedų

Matuoja gyles,

Tu žalčio taure

Pasėmus vilties

Manuoju vardu

Gal deivėms meldies?

Rinkau į lūpas

Žodžius karščiausius,

Vainiką pyniau

Gelmės jausmų –

Kol tamsią naktį

Mintis virpėjo,

Širdy liepsnojo

Ugnis geismu.

Taip greit prabėgo

Maldos atplaiša,

Ir sudūlėjo

Naktis glebi...

Kodėl gi laikas

Ten neužmigo,

Būčiau sūpavus

Tave glėby.

Nukrito ašara skaisti,

Ant delno ją regiu:

Ko tujen nerimu kaisti

Palaukėje rugių?

Akimirka – tik kibirkštis,

Atskilus nuo žvaigždės.

O žvaigždę į akimirką

Tik meilė vėl sudės.

Ir amžiai tilps sekundėje,

Jei laumė juos sugaus...

Vaivorykštinėj ašaroj

Žibutė tau juokaus.

Atkėlei vasaros vartus,

Paleidai viesulus sartus –

Tai kur jų aistros mus nuneš,

Kokias kančias lydėsiu aš?

Jau nebaisu šalnų rūsčių.

Kelionė žada teikt vilčių.

Paguoda naktimis žaros,

Pakol rytuos sulauks aušros.

Mano ilgesy tik tu –

Tavo ilgesy – viltis –

Eikime tada kartu,

Aš juk tavo paspirtis.

Nepasieks širdžių šalna,

Neužgrius dangus svajų...

Kad tekės srauni Alna,

Tau aš pažadu krauju.

Pakilkim įkalnėn rasų,

Kalnuos kvėpuot nebus alsu.

Mazgosim kojas spinduliais –

Dievai gal nuodėmes atleis?

Ar mokėsi, baltas žiede,

Saulėn kilti –

Per pavėsę į papėdę

Nešt jai viltį?

Pavirtęs baltu vyčiu

Aukštai padangėn kilsiu,

Dūdelėmis žilvičių

Undinės nenuvilsiu.

Priskinsiu plačią saują

Auksinių spindulėlių,

Širdis te neragauja

Juodųjų rūpestėlių.

Ar gebėsi, baltažiede,

Juo žavėtis –

Nepavirsi, sauleriede,

Į erškėtį?

Saulele tekėsiu

Rytą vakarėlį,

Danguj atkerėsiu

Negandų šešėlius,

O kad nenuilstų

Jo eiklus žirgelis,

Vesiu Vaivos tiltu

Visą šviesų kelią.

Taip laisvę tavąją lydėjau,

Neliesdamas taurės.

Akiregiu pabūk, Teisėjau,

Kol danguose aušra žėrės.

Norėjau posmais pakylėti

Tave lig aukštumų...

Kad gaustų žodžiai užkerėti,

Visa širdim dainuot imu.

Čia laimės juk visiem pakanka

Lyg vasaros saldžios.

Su viltimi tiesiu tau ranką

Tarytum lieptą virš Šalčios.

Žiūriu žiūriu,

Mąstau mąstau,

Kas pamarių

Šaltiniuos tau

Pravėrė versmę

Atlaidų,

Ar ją išgersim

Be klaidų? –

Nuplaus girias

Žalia banga,

Akis žydrias

Gaubs atvanga.

Sakyk, skaisčioji obelėlė,

Apiberta žiedų –

Kieno ten laimės pasagėlėj

Aš vardą surandu?

Kai tavo lūpos rausvą uogą

Iš vasaros vilios –

Vai, kaip tavim gėrėsiuos nuoga

Ant pasakų vejos...

Nuskinsiu pievoje žvangutį

Lyg tiesą su juokais –

Ir laimė bus kartu pabūti,

Ir nuotaikos užkais.

Toks vakaras tylus, ramus,

Dar neskubėkim į namus...

Geroji laumė parsives –

Per naktį kelsim vestuves.

Prie dieviškų aušros langų

Atgrąžtus švęsti bus smagu.

Radau sau karalienę

Iš pasakų baltų.

Atėjus vakarienei

Mes maudėmės kartu.

To ilgesio baltumas –

Didybė ant vandens.

Nakties užleistas dūmas

Slaptim akis graudens.

Lyg pasakų mergelė

Tai tu gulbe virtai...

Nieks kitas taip negali

Manęs viliot baltai.

Kas vakarą ji plaukia

Ties tuo pačiu krantu.

Girdžiu, kaip tyliai šaukia.

Kas: gulbė, ar gal tu?

Kada kalsis daigas

Tarp delnų,

Ant širdžių jį kelsim,

Ant liaunų,

O kai spindulėlių

Prisigers,

Žemė savo įsčias

Mums atvers...

Giesmės prie kelio

Tekančiai saulei

Skamba nuo ryto

Lūpom svajingom.

Dangiškas grožis

Akina klausą.

Žemėn slepiesi,

Vėjų klausaisi.

Liepsnos žavingos

Uždega širdį.

Karštis apėmęs

Visą krūtinę.

Saulės karūnai

Tujen lenkiesi.

Sveikini žemėn

Žengiančią šviesą.

Perkūnas, ir tasai prieš mus –

Sudaužė Komanto namus.

Iš jo pilies tik šipuliai...

Nuvėrė širdį man giliai.

Viena bėda dar ne bėda –

Čia gali brautis jo pėda...

Jis turi teisę. Jo valia

Net įsikurdinti šalia.

Juo taip žavėjais, ko baidais,

Tave gal gąsdin jo randai?

Pats šventakupris juk esi,

Tai artuma jo ko baisi?

Geresnis man jis iš toli.

Pakęst varžovą kaip gali?..

Per silpnas aš valdyt visus.

Tas žvilgsnis jo toksai vėsus.

Ir aš manau, jam tu nelygus.

Atleisk, kad mano žodžiai dygūs...

Bet ir be jo valdovų rastūs.

Ginklai ne vien tik jojo aštrūs.

Geriau jį prie Elkos nukelti,

Tegu ten valdo savo keltį,

Su jais tegu dievus maldauja,

Kad tie atstumtų tą šunaują,

Kuri neleidžia mums gyventi.

Pasiųskim jam taikos balandį,

Tegu įkurs ten šventą alką

Ir rengs maldų didingą talką.

Dievų aukščiausiųjų negaila,

Kad riečiat tokią šnektą kvailą?

Trumparegystė jus vis lydi,

O gal jam pergalės pavydit?

Juokus ir vėl taviškė krečia.

Nukeipsi pats per savo pačią.

Nors Alvydė ir visa mato,

Bet laikas ne matriarchato...

Ne moteriai suprasti valdžią.

Nors mintį tarė ji pamaldžią,

Dievai labiau vyriškių klauso.

Ir tu klausykis mūsų balso.

Pačios klausyt esu aš linkęs

Labiau, nei jūs burnų trikinkės.

Kiek sykių jai nenusidėjau,

Tieksyk manim dievai žavėjos.

Su jum norėjau tartis drūčiai,

Kaip atsispirt nelaimių griūčiai.

Baisu, kad Komantas man pilį

Galės valdyt, nors šiandien tyli.

Ir pats gerai valdytum kraštą,

Juk tavo jėgos dar nemąžta.

Įkelki krivį, Vilikaila,

Mažon pilaitėn, jei negaila,

Ir pats valdžios čia neprarasi,

Ir jo nebūsi engiamasis.

Iš ten ir Lietuva arti bus.

Akis Mazovijon pakibus

Tik dar labiau mūs kraštą saugos,

Kad jaustumės visi mes saugūs.

Ir Gaudmantė ten nutekėjus

Ramins prieš mus maištingus vėjus.

Ir tėvas Gaudmantės Traidenis,

Nors, regis kartais, ir tylenis,

Mums ranką gali tiest per dukrą

Ir ištaisyti mūsų kuprą.

Klausiausi rykių išmintingų

Ir baimė, regis, kažkur dingo.

Rytojaus man drąsiau bus laukti

Ir jau “valio” net noris šaukti.

Išties, tuščia pilaitė stovi...

Visi sukrausim gausų dovį,

Ir Komantas mums netrukdysiąs,

Kai šěrdis atviras išvysiąs.

Tegyvuoja Komantas!

Valio Komantui!

Sveikiname didį vadą!

Šis žmogus mūs neapleis!..

Ši proga leis išrinkti vadą.

Jo Jotvai reikia jau seniai.

Bet kaip minia mus šičia rado,

Iš kur gi tie arkliaganiai?

Iš kur jie žino, kad mes čia?

Ar girdit? Aiškiai šaukia – vadas.

Išeikime taip nejučia

Į minios priekį – kas ten matos?

Tai ką mes pasirinksime vadu?

Tik Komantą, tik Komantą narsiausią.

Ir šaukiame visų dievų vardu –

Daugiau jau šito mūs te nieks neklausia.

Ištikimybė vadui – mūs viltis.

Teisybės balsas tegu dangų remia.

Tegu pridengia mirusius smiltis,

Bet reik bandyt atgauti savo žemę.

Kai siaubia priešai mūs ramias pilis,

Laukų laukai miškais apželti baigia.

Ir kas kada tuos kelmus išvalys,

Kai mūs žirgai nustos čia kojom laigę...

Šiurpu keliaut pro Krėsmenos kalvas,

Surijo liepsnos pilį ir gynėjus –

Net ežero pajuodusi spalva...

Ten perbėgėlių tvaikas sklinda vėjuos.

Ir nepašėrę alkanus visus

Išdavikus tarpuvartėj pakorę

Juodkryžiai dingo. Žygis mūs garsus

Tarp pelenų skaudžia žėrės tikrove...

Ne keršto šaukiam. Kraują liet gana.

Bet tėvoniją geidžiam atvaduoti.

Tegu išauš teisėtoji diena

Ir sustabdys klastos kalavijuotį!

Valio, valio, mes turim vadą,

Prisiekiam jam kalaviju –

Atgaukim, ką tėvai prarado,

Ieškokim su vėlėm gijų.

Tau savo paramą ir aš žadu.

Visuomet skirdavau juk duoklę gausią...

Ir raginu visus tikėt vadu,

Tegu tik liaunasi krauju mus prausę.

Tas apsukruolis rai rai Rajus

Vėl patepė ratus kaip lajum...

Po Komanto mums Rajus bus pirmasis.

Varge-nelaimėj vado neapleis.

Visi pažįsta, nieks neklaus jo, kas jis,

Mus ves, kur vadas, tais pačiais keliais.

Artėja permainų ir ryžto metas.

Ir širdys jaučia – su mumis dievai.

Likimas meta šiandien burtą retą –

Visi sakys – ir tu dalyvavai.

Garbingi konagiai, narsiausi vyčiai

Bei šaunūs pėsčiai¹, mylimi gentainiai,

Žiaurus likimas suvedė mus šičia

Gal paskutinįkart įveikti baimę.

Gal paskutinį – žūti ar gyventi,

Apginti žemę santaikai ir meilei,

Tarpu kaimynų subrandinti gentį

Ir vyčius žuvusius apvirkaut gailiai.

Vilties mums teikia ir Traidenio vyčiai –

Pulkai lietuvių mūsų žygį remia.

Gal nebebūsim amžinai mažyčiai,

Dangus gal šįkart mums nežliaugs sutemęs.

O jei iš žygio neparneš namolia

Žirgai eikliausi didvyrių ant balno,

Tegu vaidilos kaip ir jų senoliai

Giesmėm pagerbia tuos, kurie jų pelno.

Ir jei sesučių širdys neištvertų,

Te jos su broliais akmenim apanka –

Kad atėjūnai skaudžiai jų nebartų,

Vis tegu laukia, kol dievai ties ranką.

Tegul svetieji, mūs įžvelgę ryžtą,

Ir tėvoniuos išugdo taurią dvasią,

Tačiau banga te kruvina negrįžta,

Gal jie ant mūs kapų ramybę rasią...

O jei sesučių širdys neištvertų,

Te su mumis jos akmenim apanka –

Kad atėjūnai skaudžiai jų nebartų,

Vis tegu laukia – joms ištiesim ranką.

Tegul svetieji, mūsų matę ryžtą

Ir tėvoniuos išugdo taurią dvasią,

Tačiau banga te kruvina negrįžta,

Gal jie ant mūs kapų sau laimę rasią.

Tegul iš pelenų žiedai iškyla

Ir spindi pasakos svečiose lūpos,

Tegu tos sakmės sklaido amžių tylą,

Jose tvermingos aisčių viltys klūpo.

Keliai jau mūsų baigiasi...

Ir kryžkelių nebus...

Skaidrios jaunystės gailesį

Pavasariai užpūs...

Atminimus padžiaukime

Lyg vėjus ant tvorų,

Gal jie spindės ties laũkyme

Lig sutemų žaizdrų...

Ar susėsim

Dar kada maldos

Šventą naktį

Prie žalių beržų...

Ar lakštutė

Tylą apraudos

Ties šviesiu

Miražų vitražu?

Vyksniai lygiai kaip gyvybė –

Praeities nepataisysi

Ir klaidų neatstatysi...

Viską darom amžinybei.

Kůriam regesį, nors griūva

Mūsų viltys ir svajonės.

Po ilgos klaidžios klajonės

Visų būvis jūron srūva.

Ilgisi žemė džiugesio amžino,

Saulė jau semia dangų – šviesu –

Kupolo varpą vėjai įskambino –

Širdys pratarpo ryto gaisu.

Šitoj žemėj tiktai saulė amžina,

Suka suka savo nerimo ratus

Ir vis bėga, mūsų metais nešina,

Kol užkels ji kada nors ir mums vartus.

Beprotiškai sunki

Akimirka akla –

Kiek daug ko netenki.

Suaiži ir uola.

Lydėtinis (šokis )

Kad aš jojau (daina ir šokis)

Kad aš jojau per žalią girelę,

Nusilaužiau putino šakelę,

Nusilaužiau putino šakelę.

Nusilaužiau putino šakelę

Ir užkirtau žirgui per galvelę,

Ir užkirtau žirgui per galvelę.

Ir užkirtau žirgui per galvelę,

Ir nubiro putino uogelė,

Ir nubiro putino uogelė.

Ir nubiro putino uogelė,

Ir pamynė žirgas po kojelių,

Ir pamynė žirgas po kojelių.

Ne taip gaila putino uogelių,

Kaip man gaila žirgo ašarėlių,

Kaip man gaila žirgo ašarėlių.

Gražios gražios putino uogelės,

Dar gražesnės laukiančios mergelės,

Dar gražesnės laukiančios mergelės.

Akys ilgesingos –

Kas už jas gražiau?..

Melsvi šypsniai dingo,

Rankeles graižau...

Su žirgu kalbėjaus,

Juo dar vis tikiu –

Vėjau, piety vėjau,

Su tavim lekiu...

Tegu išsisklaido

Pykčio pelenai...

Ar pavysim aidą –

Meile, gal žinai?..

Vai lygi lygi

Žalia pievaitė,

Joj žirgas ganės

Be kamanų,

Žiedais ristūną

Būrė baltveidė,

Lyg būt širdelei

Ko neramu...

– Kas atspėti gali,

Juodbėras žirgeli,

Ar mokėsi

Nešt brolelį

Ir aplenkt strėles?

Kai nelenksi,

Sakalėlį

Juodvarniai sules.

– Jei jis nepabūgtų

jam drąsos netruktų,

tai ir mano

eiklios kojos

nesuklups kalne.

Kur aš bėgsiu,

Priešo galvos

Svirs žemyn balne.

Davynissyk kirto –

Piktos galvos nirto.

Šį dešimtą

Brolių šimtą

Rito akmenim.

Devynissyk kirto –

Piktos galvos nirto...

Tiek seselių,

Tiek bedalių

Aikčiojo širdim.

Tai jaunos rypavo,

Dalią smerkė savo.

Ir privirko

Ašarėlių

Gilūs ežerai.

O kai skauda,

Medžiuos rauda

Vėjai aitvarai.

Kur lygi pieva

Prie žalio šlaito,

Krantais upelių

Ir ežerų

Karžygių galvas

Undinės skaito,

Daug skendi brolių –

Narsių karių.

Mane apsupo

Švitrūs kardeliai.

Žirgelis nešė

Į vandenų gylę,

Manė išnerti

Po vandenėliu,

Manė išnešti

Kitan krantelin.

Puta raudona

Pastojo kelią.

Paspringo žirgas,

Su kamanėlėm.

Vandens ristūnas

Gert neišgėrė –

Mane nugramzdė

Tan ežerėlin.

Pavargo laukimas

Prie lango rymoti,

Vakarę padangę

Tamsa sparnu gaubia –

Ramybė, ramybė

Užu horizonto,

Tai laimė ten skęsta

Į sutemą kraupią...

Supo vėjai šaką,

Šaka supo paukštį,

O giesmė to paukščio

Suposi pati...

Volungė sučiulbo,

Bangos nusirito –

Maldos vakarinės

Sklido iš arti...

Sunku, sunku,

Kai laikas juodas...

Žodžius renku –

O ten tik gruodas...

Viltis raiša

Paleidžia vėją –

Nakties tamsa

Laukus akėją...

Sustaugs šiaurys –

Pašvaistė dega –

Giliai širdy

Išdegins spragą...

Rauda (daina ir šokis)

Už aukštųjų kalnelių, už giliųjų marelių

Guli raitužėlis lauke pašarvotas. / 2x

Ir atėjo motulė, ir atnešė marškinius.

-Kelkis, sūneli, še tau marškinėliai. / 2x

-Eik, motule, šalin mano, nešk marškinius rankoj savo.

Sopa galvelė, kur kardelis kirto, trokšta širdelė, kur strėlelė šovė. / 2x

Už aukštųjų kalnelių, už giliųjų marelių

Guli raitužėlis lauke pašarvotas. / 2x

Ir atėjo tėvelis, ir atvedė žirgelį.

-Kelkis, sūneli, še ristas žirgelis. / 2x

-Eik, tėveli, šalin mano, vesk žirgelį rankoj savo.

Sopa galvelė, kur kardelis kirto, trokšta širdelė, kur strėlelė šovė. / 2x

Už aukštųjų kalnelių, už giliųjų marelių

Guli raitužėlis lauke pašarvotas. / 2x

Ir atėjo sesulė, ir atnešė skarelę.

-Kelkis, broleli, še šilko skarelė. / 2x

-Eik, sesule, šalin mano, nešk skarelę rankoj savo.

Sopa galvelė, kur kardelis kirto, trokšta širdelė, kur strėlelė šovė. / 2x

Už aukštųjų kalnelių, už giliųjų marelių

Guli raitužėlis lauke pašarvotas. / 2x

Ir atėjo brolelis, ir atnešė balnelį.

-Kelkis, broleli, še tymo balnelis. / 2x

-Eik, broleli, šalin mano, nesk balnelį rankoj savo.

Sopa galvelė, kur kardelis kirto, trokšta širdelė, kur strėlelė šovė. / 2x

Ant mano tako

Dangus užgriuvo,

Sudužo žvaigždės –

Jų aštrios šukės

Suraižė kojas

Lig gyvo kaulo...

Kaip man ateiti,

Tave surasti

Nakties tamsybėj?..

Likimas vėlei

Užkirto kelią

Į skaisčią šviesą...

Vaikus augino

Kiekvieną laimei,

Daržely žaidė gėlės...

O kai užaugo –

Atšipo dalgis

Į plieno vėsią rasą...

Pabėgo laimė

Vilties ieškoti,

Širdy prikelti drąsa –

Tik graudis liejos,

Ir baltą žiedą

Užplūdo ašarėlės...

Prasmės nebeturi jos –

Po didžiuoju kupolu

Šulinys vandens:

Jo versmės kam užpilu –

Amžinai gyvens.

Ežerai du Sėlmanto

Suskamba vardu –

Kur vaikystė šėlstanti,

Dūrė kur kardu.

Klausysiuos tyliai,

Ką vilnys šnara –

Kalba jų amžiais

Nepasikeitus...

Vándens skenduolių

Ašarom gūra,

Kur jos per krantą

Ritasi greitos?..

Kai širdį baisiai skauda,

Lūpos prisirpsta žodžių,

Tai giedam vėjų raudą

Ir virkdom visą sodžių.

Laiminga buvo

Dalia Eglužės –

Ji savo sūnus

Šalia turėjo.

Kas mane guosti

Galės be vėjų –

Kaip man virpėti

Leipos lapeliais?

Ašara –

Ties pat mano langu –

Vandenų dvasios

Pamilo žirgą

Ir neišleido

Jo raitužėlio.

Gilioj vilnelėj

Širdis nuskendo,

Lyg būtų virtus

Ji akmenėliu.

Rytais mergelė

Rasas vis laistė,

Kad atsikeltų

Žalia žolelė,

Tegu ten ganos

Šėmi jauteliai,

Risti žirgeliai

Be pasagėlių.

(IŠTRAUKOS IŠ KOSMO KRONIKŲ)

Didysis magistras,

Aukščiausiasis vadas,

Labai palankus Jums

Ir gailestį rodo,

Todėl yra linkęs

Net laisvę suteikti,

Nors jam Jūs kerštavot

Ir kraują mūs liejot.

Šlykštu man, klaiku man klausytis

To tariamo gailesčio jūsų,

Kur siunčia didysis magistras,

Kai sąžinė jojo nerimsta.

Kariuomenės vade

Ir Jotvos šventike,

Dievai jūs laukiniai

Jums dvasios neteikia,

Todėl ir negalit

Įvertint malonių –

Magistras jas teikia

Ir Dievas aukščiausias.

Jūs skraistėm apdangstote Dievą,

Kad žygių piktų nematytų.

O gal Jisai aklas ir kurčias,

Tai bandot vedžiot Jį už nosies?

Šventikui derėtų

Pagarbiai kalbėti,

Kai minite Dievo

Aukščiausiojo vardą.

O karvedžiui tiktų

Magistrą pagerbti,

Kai jojo malonėj

Gyvybė palieka.

Pagarbiai norėtųs kalbėti

Su priešu, jei jis bus garbingas.

Bet kaip galim gerbti plėšiką,

Kur mus iš namų nuolat varo?

O jūs ar atsiklausiat

Laukinių gyvulių,

Kai arklius jungan kinkot,

Iš karvės pieną grobiat?

Laukiniai tai laukiniai,

Jie tur žmonėm tarnauti.

Tam Dievas juos ir leido,

Nes žmogų numylėjo.

Manau, gal niekad niekad

Mes nesusikalbėsim.

Laukiniai jūs, man regis,

Nes nesuvaldot ilčių.

Gobšumas jūsų aistra,

O Dievas jum tik skydas.

Vilkai ir tie nepuola,

Jei maisto miškas teikia.

Jūs dar, matau, nesusivokiat,

Didysis Jotvos vade, kur Jūs.

Juk ne savoje menėj sėdit,

Ne kanklės groja ir daudytės.

Trimitų muzikos jau laikas

Išmokt klausytis, būgnų trenksmo.

Jau mūšis baigtas, kulmo aukos

Laužuose, rodos, baigė degti.

O kaip sudegti širdžiai,

Kuri neteko laisvės?

Žirgų pavydžiu vėjams,

Kurie vėles dausoja.

Ir aš su jais ten lėkčiau

Virš ežerų skaisčiųjų.

Tenai dar atsigaučiau,

Pagavęs gurgšnį oro.

Tėvynės pasiilgau

Ir prarastų svajonių.

Ir sūnus pamatyti

Dar taip labai norėjau.

Nedidelės svajonės vado.

Jas galima paverst tikrove.

Tiktai priimti krikštą siūlom

Ir dar magistrui nusilenkti.

Ne jūsų Dievo aš bijau.

Mes turim jųjų visą šeimą.

Te būna vienu dar daugiau,

Jei tokia atpirkimo kaina.

Ir vėl Jūs, krivi, čia klajojat.

Kitų mūs Viešpats nepakenčia.

Jį garbint reikia vienų vieną.

Kiti pėdų Jo nepriaugę.

Tai jūsų Dievas moko jus puikybės?

O mums dievai tiktai malones teikia.

Jei Dievas tobulas – ir jo išpažinėjai

Įgauna išminties. Taipogi tobulybės.

Tai kur ta jūsų išmintis?

Kardu švaistytis mokat

Ir Dievo sūnus žiauriai baust,

Kuriuos mylėt jums liepta.

Mes ne pamokslų tavo pasiilgę.

Veikiau priimki išmintį magistro.

Tau siūlo taiką, laisvę ir ramybę

Ir sklypą žemės prie tavos gimtinės.

Už tiek dinarų kuo reiks patarnauti?

Tikėti jūsų gerumu nelengva.

Nesidžiaugi, kad tau tarnauti leidžia?

Esi belaisvis ir nesišakoki.

Ugnis karščiausia ir ta juk išgęsta.

Magistrui gali dingti geri norai.

Šiandien belaisvis aš esu.

O gi galėjai būt juo tu.

Traidenis jei suspėjęs būtų,

Tuomet jums tektų gert deguto.

Kodėl laiku jis neatvyko?

Nebūtumėt ant lauko pliko

Su vėliavom juodom klajoję.

Mums būtų ošę tie šilojai.

Traidenis? Čia niekuo jis dėtas.

Veikiau kalti jūs papratimai

Vienus kitiems badyti iešmais...

Tai štai ir jį savi nudūrė.

Pikčiausia žmogiškoji erkė...

Tie jūs dievai gražiai patvarkė.

Tai kas dabar ten Lietuvoj

Valdys ir gins ją? Kas dabar...

Tai kad jau Lietuvos nėra.

Palikus vien tuščia dykra.

Ir tau nelieka ką svajoti.

Apie save bent pagalvoki.

Baisi žinia. Ar tai teisybė?

Galvosenos skliautai iškrypę.

Civilizacijos nematėt,

Tik raitotės, kaip tos gyvatės...

Kai smegenis tulžis užlieja,

Gali vaidint nebent skerdėją.

Eiliavimą palik vaidilai.

Greičiau dangun jo maldos kyla.

Mes turim geresnių poetų.

Jie puikiai žygius sueiliuoja

Ir garbina Aukščiausią Dievą.

Iš jų pažins ir ainiai tiesą.

Tiesa... Kaip lūdna tai girdėti,

Kad ją tik pergaliūnys rašo.

Ir dar baisiau – kad lengvapėdį

Įtikint stengiatės nuo mažo.

Sukursime pasaulį daug gražesnį.

Žavėsis juo net ir išlikę priešai.

Ne daug jų rasis. Čia jūs pasistengėt.

Gyvybę Dievas kuria, jūs naikinat.

Kam žudot žmones, varot juos vergijon?

Tautas gaišinat, žemę iš jų vagiat.

Išnyks taip kalbos, kurias Dievas leido,

Žmonių ryšys dings su žeme gimtąja.

Jums Kulmo Žemė – vien erdvės tik plotas.

Mums Kulmo Žemė reiškia mūšio lauką.

Krauju pražydom, širdis kai atvėrėm,

Dievams prisiekę neapleist šventovių.

Neištesėjom pažado didžiausio,

Jėgų pritrūko. Mus dievai apleido.

Alkų miškuos nepajėgėm apginti.

Į mus atsuko jie kerštingą veidą –

Niegotinis jau pasalūnu virto,

Jame iš nežinių laivūnai skęsta...

Užvaldėt žemę – mūsų jausmo plotą,

Kada gyvybę – sielą jai įkvėpsit?

Laukinių darbas dvasią sumaitoti.

Kada ta žemė perpras jūsų bylą?

Juk kalboje įaustas mūsų raštas

Praaugs ir jūsų melagingą žodį,

Kurį taip kruopščiai jaučio odoj saugot.

Tik velnio šěrdis gali jis paguosti.

Kultūrą nešame,

O ji, juk žinote,

Palieka sieloje

Tauriausius pėdsakus.

Man regis, siela tik

Žmonėmis daro mus.

Ar ne per dvasią mes

Su Dievu giminės?

Ir kam kalbėti apie sielą,

Jei viską niokojat, kas šventa.

Mes puikiai juk ir patys matom,

Kad jūs šarvus sunkiau įkąsti.

Jei kalavijas jūs ilgesnis,

Tai tik laukinio pranašumas –

Tiktai ilgesnės vilko iltys.

Žvėriẽs jos godulį atskleidžia.

O, rods, ir jus jūs Viešpats moko

Negeisti nieko, kas ne tavo.

Kodėl jumis apgaulė lydi?

Ar Dievas – tik pridengti klastai?

Joks ginklas neveda į dorą.

Jis tik grobikui tinka tramdyt.

Namie jų ašmenys te žvanga.

Ak, kaip toli jau pasiklydot.

Sau netgi žodžio neberandat,

Kaip tiktų vardą šventei duoti.

Kaip ją vadinat, taip ir švenčiat.

Jėga tik puikintis bemokat.

Toli jums ligi Kristaus šviesai.

Bet valią mums diktuoti geidžiat.
Ne tiems, rods, Dievas galią davė.

Kada kuklumo kiek pramoksit?..

Aš prie kalavijo pratęs.

Man per sunkūs Tavo žodžiai.

Betgi susitarti metas,

Kaip toliau gyvent privalom.

Aš bejėgis. Aš bejėgis.

Man palaužėte sparnus.

Širdį gula maišto slėgis.

Koks likimas negludnus.

Pamatyti noris kraštą,

Kur gyvenome laisvi,

Perbristi Gedautės brastą,

Ar ten žmonės dar gyvi?

Eičiau, eičiau į tą pilį,

Kurią gynėm nuo vilkų...

Ko tie vyčiai šiandien tyli,

Ko aš vienas čia lieku?

Išdavystė mus pražudė.

Nuo vėlių take šviesu.

Upės vėl krauju paplūdę.

Kaip prašnekt žmogaus balsu?

Kam dievų dievai apleidot,

Nemylėjom mes šalies

Ir Perkūno šviesaus veido?

Kur, širdie, dabar iries?

Susipainiojau į klastą.

Ką išgelbėt dar galiu?

Nevilty svajonės skęstą

Vesis nevilties keliu.

Kelkis, krivi, tu sapne.

Atsipeikėk, jau diena.

Ką magistras man žadėjo?

Sako, žemės sklypą duos,

Iš šio rūsio išvaduos,

Dar parūpins ir globėją?..

Duotą žodį jisai tęsi.

Tu gyvensi su šeima,

Tai jau kelkis ir eime,

Kur širdies ramybę rasi.

Sūnus jau atvadavai...

Kariauna tave lydės,

Ginklas nepaliks brydės...

Bet ar girs mane dievai?

Ko man siela nerami?

Kam jos vėjai negaivina?

Kas apniaukia žydrą liną?

Ką jaučiu aš širdimi?..

Bus ataskaita graži –

Tai magistras šoks laimingas.

Nors šiandien ir plostais sninga,

Džiaugsmas ima, dievaži...

Gilioj gilioj giružėj

Tyla tyla širdies,

Sušalusi boruže,

Prie židinio iries?

Ten laumės kursto ugnį

Lig aűštančio rudens...

Tave giliai uždugnys,

Negausi gert vandens.

Atliūliavo banga,

Sušvytėjus skaidriai.

Vėjai ūks įtariai

Ir neš gandą neramų...

Sunki kilo ranka,

Vėrė dangų kardai...

Nuvilnijo randai...

Saulė dieną aptemo.

Kas užkėlė vartus

Žalčiui Eglės pilin?

Gėla smelkias gilyn,

Lemtis šiurpiai sugūra.

Laimės gurkšnis kartus.

Dalgio ašmenys švies.

Liūdną negandą grieš

Jiems putojanti jūra.

Bet žalioji skara

Eglei teiks pažadų.

Šaukim meilę vardu,

Nesiliaukim tikėję –

Jei svajonė tyra,

Jei prasmė iškili,

Paslaptis jei gili –

Dalia viltį pasėja.

Senų ainių dukra

Lyg rugiai prisikels

Ir lyg žiedas obels

Pavilios bitinėlį.

Plieskia dangų aušra.

Žėri Vaivos skliautai.

Šviečia meilė baltai.

Medus varva į smėlį.

Ąžuolyne žvali

Margaskarė lanka –

Paslaptinga ranka

Kelia Uosį, Berželį.

Pavydėti gali

Šitos laimės didžios.

Kas kada ją medžios,

Eidams miškui pro šalį?

Žiemkentėliai sūnai

Augs motulės sapnuos.

Jiems Šešupė niūniuos

Ilgesingą lopšinę.

Smarkaus vėjo sparnai

Veidus glostys paikus.

Šauks į uostus vaikus

Gintarinė tėvynė.

Vandenuos sumerkę kojas,

Stovi pasakų kalnai.

Apie ateitį svajoja –

Ar sugrįš čion milžinai?

Kai tik rytą saulė teka,

Žvilga dalgiai kruvini.

Sesės amžinai netekę

Verkia broliai devyni.

Naktį Eglė tyliai šaukia

Savo mylimą vardu...

Ir dukra tėvelio laukia.

Vandenėliui net graudu.

Mena senąją legendą

Sūnūs, medžiais užburti.

Tokį tolį gulbės skrenda

Paklausyt jos iš arti.

Ežerai nebylūs saugo

Kraupią paslaptį pilies.

Žemėn pasaka įaugo.

Skausmo amžiai nepalies.

Kur žirgus seni jotviai mankštino,

Kunigaikštis kur valdė šiurpus,

Žmonės Šiurpiliu kalną vadina,

Girdi požemiuos skambant varpus.

Kalne rūmų aukštųjų stovėta,

Kalną sergsti čia trys ežerai,

Netolies ir Šešupė srovėta,

Šlama viltį žali jovarai:

O Nemune, apglėbk mane

Didžiu paslapties srautu,

Juk tu žinai, kaip amžinai

Ilgėjaus tavų krantų.

Žvejo Eglė skaistutė čia augo,

Maudės Júodelio ji vandenuos.

Ir šiandien legenda vis dar saugo

Žalčio žodį: “Tavęs aš ilgiuos”.

Ir gyveno Eglužė laiminga

Gintarinėje žalčio pily,

Ir skambėjo daina ilgesinga,

Kur Šešupė išmokė tyli:

O Nemune, apglėbk mane

Didžiu paslapties srautu,

Juk tu žinai, kaip amžinai

Ilgėjaus tavų krantų.

Sumedėjo rami Eglės laimė,

Virtus Žilvinui kraujo puta,–

Medžiais ošia trys sūnūs bebaimiai,

Drebulėlė viena išbarta.

Dar mėgino Eglužę vaduoti

Šiurpos bernas pilim ties sena,–

Negalėjo jai laimės nieks duoti,

Tik Šešupėj skambėjo daina:

O Nemune, apglėbk mane

Didžiu paslapties srautu,

Juk tu žinai, kaip amžinai

Ilgėjaus tavų krantų.

Šiandien Nemunas laĩsvas sau šneka,

Nesidairo į mūsų lankas.

Betgi žmonės dar pasaką seka,

Kaip jie tiesę tėvynėn rankas.

O Šešupė nuo amžių palinkus

Vis į rytus ir šiaurę perpus...

Ji iš ašarų tėkmę surinkus

Dar graudina šio krašto vaikus:

O Nemune, apglėbk mane

Didžiu paslapties srautu,

Juk tu žinai, kaip amžinai

Ilgėjaus tavų krantų.