Parapijos įsteigimas

Karalius Žygimantas III Vaza raštas

Lazdijų, Merkinės ir Seivų bajoras, girininkas Stanislovas Zalivskis nori Punską didesniu centru padaryti. Prie Punsko kaimo įkuria dvarą, o prie dvaro pastato Romos katalikų bažnyčią. Girininką St. Zalivskį lydi sėkmė. 1606 metų aktuose Punsko gyventojai jau miestelėnais vadinami, o 1612 m., St. Zalivskiui mirus, jo įpėdinis Feliksas Neverauskas Punską vadina miestu. Minėtina, kad miesto teisės buvo suteiktos karaliaus Vladislovo IV laikais. Jis suteikė parapijai 60 valakų žemės, herbą (šventojo Petro atvaizdą) su antspaudu, patvirtino turgaus privilegiją. Punsko bažnyčios archyve yra išlikę trys tų laikų dokumentai.
Pirmajame, 1597 metų spalio 27 dieną Varšuvoje pasirašytame pergamente, be antspaudo su įpjovom, kuriose kitados buvę raiščiai, įvardytos didiko dovanos: bažnyčiai suteikiami 8 valakai žemės, nuo kiekvieno pavaldinio duodami 6 skatikai, o malkų iš karaliaus girios – kiek reikia. Fundacijos akte įrašyta sąlyga, kad klebonas turįs būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis kunigas (Parochum, idque non nisi Lithuanum aut lingue Lithuanicae gnarum, reinquamus).
Antrajame, 1600 metų vasario 23 dieną Varšuvoje pasirašytame pergamente, be karaliaus vardo pradžioje, be antspaudo ir net jo žymių, bažnyčiai dovanojami dar keli laisvi sklypai, leidžiama laisvai žvejoti apylinkės ežeruose ir užrašoma 50 auksinių, kurie turi būti mokami kasmet per Kalėdas iš Mockavos dvaro pajamų.
Trečiajame, 1606 metų kovo 15 dieną Varšuvoje pasirašytame pergamente, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaško antspaudu, karalius prideda parapijai žemės (iki 16 valakų, dovanoja naujai įkurtą palivarką bei 15 margų pievos iš abiejų Šešupės pusių prie kelio į Vižainį. Dokumente patvirtinama bažnyčios aikštės, tvenkinio ir vandens malūno prie upelio, įtekančio į Punios ežerą, nuosavybė.
1612 m. karalius Žygimantas III Vaza vargonininkui išlaikyti dovanoja Punsko parapijai 3 valakus žemės Buiviškių kaime (dabar Burokai). Punsko miestas statosi tarp dvaro ir bažnyčios bei klebonijos, aplink kvadratinę turgavietę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Punskas yra seniūnijos prekybos centras prie kelio iš Merkinės į Vižainį. 1709–1710 m. maras gerokai išretina punskiečių gretas ir labai nuskurdina gyvenvietę. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Punskas atitenka Prūsijai. Sūduvos miestų sąrašuose ši gyvenvietė apibūdinama taip: „Punskas – karališkasis miestas, 59 namai ir 583 gyventojai. Menka vietovė“. 1827 m. Punske yra 82 sodybos ir 748 gyventojai. 1835 m. miestas atitenka carinei Rusijai. Po keliolikos dešimtmečių, 1852 m., patiems miestelėnams prašant, jam paimamos miesto teisės.
Nežinia, kas buvo pirmas Punsko klebonas nei kaip atrodė ir kaip ilgai stovėjo pirmoji bažnyčia. Iš 1829 m. kronikos žinome, kad sudegė ji kartu su kitais miestelio namais.
1772 m. Punsko klebonas kun. Jan Chłopicki kartu su parapijiečiais stato naują medinę bažnyčią. Ji „statoma aukštumoje, didelėse kapinėse, iš kirviu tašytų medžių (...), priekiu į turgavietę, su dviem bokštais ant stogo, kupolais ant tų bokštų (…), su paprastais geležiniais kryžiais viršuje, tuščiais langais bokštuose (…). Bažnyčios centre didelis kupolas su paprastu geležiniu kryžiumi, gale ir virš koplyčių mažesni kupolai su taip pat paprastais geležiniais kryžiais.“
(Lomžos vyskupijos archyvas)
1868 m. ugnis vėl sunaikina Punsko šventovę. Nors bažnyčios būta prie ežero, žmonės neįstengia ugnies užgesinti. Nelieka nei bažnyčios, nei klebonijos, nei vikariato. Nežinia, kur apsigyvena parapijos kunigai: klebonas Šumavičius ir vikaras kun. Akulevičius. Kilus gaisrui, žmonės gelbėja liturginius daiktus, neša į nedidelę kitoje ežero pusėje pastatytą kapinių koplytėlę. Pusę metų šioje koplyčioje vyksta pamaldos, kol Mockavos dvaro savininkas Svida parapijai dovanoja didelį medinį kluoną (jis pastatytas toje vietoje, kur šiandien stovi „špitolė“). Deja, tokia bažnyčia yra per maža didelei, per 12 tūkst. gyventojų, parapijai.

 

Punsko bažnyčios statyba

Kun. Kazimieras Jonkaitis1878 m. pradedama statyti nauja bažnyčia. Punskan atėjęs kunigas Kazimieras Jonkaitis ruošia medžiagas, kurias reikia suvežioti arkliais, nes geležinkelio linija Suvalkai–Trakiškės dar nenutiesta. Kiekvienas ūkininkas privalo „nuo kolonijos“ atvežti po sieksnį akmenų ir po sieksnį žvyro. Kiekvienas iš jų privalo aukoti ir pinigų: samdinė pusę rublio, samdinys rublį per metus. Kiek privalo aukoti ūkininkai ir kiti pasiturintys asmenys – nežinia. Prie statybos dirba 12 mūrininkų ir 12 jų pagalbininkų. Darbus koordinuoja ir prižiūri pats klebonas K. Jonkaitis ir du parapijos tarybos nariai: Punsko kaimo Andrius Tumelis ir Trakiškių kaimo Cibulskas. Kalkes degina Punsko žydas Taibė, o žvyras vežamas iš Kreivėnų Venslauskų (dabar Jaskevičių) kolonijos. Dar šiandien ten išlikusios dvi didelės duobės. Plytos gaminamos Šlynakiemio kaime Šliaužio kolonijoje (kur dabar gyvena Makauskas). Ten būta gero molio, o netoliese tyvuliuoja Meldinio ežeras. Bokštų kryžius nukala Punsko kalvis vokietis Austrotas. Statybos inžinierius Kulvičius ant pastolių vaikščioti vengia, – jis senesnis ir galva svaigsta. Tačiau jo padėjėjas inžinierius Galera, jaunas ir vikrus, užsirita net ir ant aukščiausių pastolių. Statybininkai – lenkai. Vietiniai lietuviai nepriimami. Akmenys iš pradžių skaldomi paraku, bet pasirodžius, kad tokie sienoms netinka, jie sudedami į pamatus, o skaldoma geležiniais pleištais. Medžius bažnyčios sijoms ir pastoliams vežama iš Beceilų, kur jų labai storų būta.
Kun. K. Jonkaičio kapas senųjų kapinių koplyčiojePirmais metais, kasant pamatus, aptikta žmonių griaučių. Tai rodo, kad šioje vietoje kapinių būta. Statybos meistras senu papročiu prašo, kad kertinį bažnyčios akmenį įmūrytų koks nors pagyvenęs parapijietis. Mat tikėta, kad tai padaręs žmogus bažnyčios konsekravimo nesulauksiąs. Klebonas Kazimieras Jonkaitis pyksta, meistro sumanymą juodais prietarais vadina, ir apsirengęs liturginiais drabužiais, tarsi eitų laikyti šv. Mišių, pats akmenį įmūrija.
Klebonas K. Jonkaitis panaikina vieną labai seną paprotį. Nuo senovės Punsko parapijoje būdavusios trys duoklės elgetoms: per Kalėdas, per Užgavėnes ir per Velykas. Žmonės pavargėliams atnešdavo riekelę duonos, gabalėlį mėsos ir stikliuką degtinės. Elgetos pasigerdavę ir lazdomis mušdavęsi. Kunigas K. Jonkaitis išreikalavo, kad žmonės elgetų degtine nevaišintų.
1881 m. balandį, po Jurginių atlaidų, eidamas 46-uosius metus, Punsko klebonas kun. Kazimieras Jonkaitis miršta. Laidotuvės vyksta pašiūrėje prie statomos bažnyčios. Prie karsto klūpo keturios kunigo Jonkaičio seserys, o velionio brolis rūpinasi šermenų ir laidotuvių tvarka. Į laidotuves suvažiuoja 33 kunigai iš viso dekanato. Graudų pamokslą prie karsto sako kunigas Žvaigždžiūnas. Kun. K. Jonkaitis laidojamas Punsko senųjų kapinių koplyčioje.

 

 

 

Kun. Simonas Narkevičius-Norkus

Kun. K. Jonkaičiui mirus į Punsko parapiją klebonauti ateina kun. Simonas Narkevičius-Norkus. Šis 38 metų amžiaus, aukštas, sauso veido kunigas yra neeilinis ir nepaprastas žmogus: dalyvavęs 1863 m. sukilime, rašo eilėraščius ir prozos kūrinėlius, artimai bendrauja ir susirašinėja su J. Basanavičiumi, yra vienas iš svarbiausių „Aušros“ korespondentų, rašo į „Naująjį keleivį“, „Vienybę lietuvininkų“, „Lietuvišką ceitungą“, „Žemaičių apžvalgą“, „Šaltinį“, „Nedėldienio skaitymus“. Pati svarbiausia 1905 m. jo išleista knygelė – „Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui“. Nors jis ją parašęs prieš 30 metų, knygelė savo vaidmenį atlieka tik išleista „Šaltinio“ spaustuvėje.
Klebonas S. Norkus baigia statyti kun. K. Jonkaičio pradėtą bažnyčią (1887 m. Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardu ją iškilmingai konsekravo Seinų vyskupas P. Viežbovskis), sutvarko šventovės vidų, pastato 5 altorius, įrengia vargonus (juos derina garsusis kompozitorius, tada dar studentas Juozas Naujalis). Klebonas
K. Jonkaitis, miręs staiga, jokių sutarčių ir sąskaitų nepalieka. Daug kas turbūt buvę sutarta žodžiu. Numatytų statybai 50 tūkstančių rublių neužtenka. Žmonės pasakoję, kad dar XX a. pradžioje Punsko parapijoje vyko rinkliava bažnyčios statybos išlaidoms padengti.
Kunigas S. Norkus sutvarko bažnyčios aplinką, aptveria šventorių, šventyklą apsodina medžiais. Trakiškėse, prie pat Punsko, nuperka 6 margus žemės ir įsteigia naujas kapines, kur pastato gražią mūrinę koplyčią (joje jis ir kunigas Žievys yra palaidoti). Tais laikais parapijos didelės būta, be klebono dirbdavo 3 vikarai ir 2 altaristai. Prie bažnyčios šventoriaus kun. S. Norkus pastato vikariatą ir vadinamąją „špitolę“ bažnyčios tarnams ir pavargėliams.
Šimtmečio pradžioje Punske yra daug nesveikų, senų žmonių, kurie, neturėdami pragyvenimo šaltinio, elgetauja. Jiems kun. S. Norkus nuperka sklypą, kuriame pastato mūrinį namą, tvartelį, įtaiso daržą. Bando įregistruoti prieglaudą, bet 1906 m. caro valdžia nesutinka, nes pagal galiojančius įstatymus bažnyčia labdara užsiimti negali. Laiške grasinama kunigui, kad jeigu šis nesiliausiąs, bus nubaustas. Kun. S. Norkus prieglaudą gali skirti valsčiui, bet bijodamas, kad ji pateksianti į negeras rankas, perduoti jos neskuba.
Šiame name daug metų gyvena Povilas Kupstas. Jis, būdamas šalia žymaus aušrininko, pats įsitraukia į knygų platinimą. Kilus pavojui įkliūti, išvyksta į Ameriką, kur dirba kasyklose, o vėliau A. Miluko spaustuvėje. Po kelerių metų, grįžęs į Punską, vėl platina knygas, organizuoja šventkeliones į Studeną ir Aušros vartus. Punską užėmus lenkams, P. Kupstas pasitraukia į Sangrūdą, kur 1940 m. miršta ir palaidojamas Sangrūdos kapinėse. Spaudos draudimo laikais kunigas S. Norkus aktyviai įsitraukia į daraktorių ir knygnešių veiklą ir ją koordinuoja. Lietuviškas knygas Punsko krašte platina, be minėto Povilo Kupsto, Kampuočių kaimo Vincas Kaminskas, Giluišių Vincas Jonas Markevičius, Navinykų kaimo Milončius, Agota Valinčiūtė bei Kreivėnų Povilas Matulevičius, vadinamas Poviliuku. Jis Punsko bažnyčiai padirba akmeninius laiptus (laiptų priekyje iškalta – 1891) ir du akmeninius indus šventintam vandeniui bažnyčios prieangyje. Girnakalio amatas jam leidžia keliauti po įvairias vietas ir platinti lietuviškus raštus.
Kun. Simonas Norkus, nustojęs sveikatos, pasitraukia iš klebono pareigų, pasilikdamas gyventi Punske. Į jo vietą ateina kunigas Motiejus Simonaitis. Kun. Narkevičius, pragyvenęs Punske 32-ejus metus, eidamas 70-uosius, miršta 1912 metų gruodžio pabaigoje. Jis pašarvojamas vikariate. Laidotuvės vyksta 1913 metų sausio pirmomis dienomis. Jos, žmonių pasakojimu, nesą ypatingai iškilmingos. Atvyksta nedaug gretimų parapijų kunigų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kun. Motiejus Simonaitis
Kun. S. Norkaus įpėdinis kun. Motiejus Simonaitis yra Suvalkų apskrities 12 parapijų dekanas. Jis žemo ūgio, gražus, raudonas, linksmo būdo, labai mėgsta gamtą. Pavasarį su vikaru vaikščioja po kaimus ir ragina nedirbamose vietose ir pakelėse sodinti egles, beržus ir šermukšnius. Didelis kun. M. Simonaičio nuopelnas – Punsko bažnyčios didysis altorius ir sakykla. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas kun. M. Simonaitis įrengia naują ąžuolinį, gotikinio stiliaus altorių. Altoriaus statulos: Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero, pagamintos Prancūzijoje. Kiekviena iš jų (o gal abi kartu) kainavusios 500 rublių. Kun. M. Simonaičio pastangomis akmenimis išklota pagrindinė bažnyčios aikštė.
Dekanui rūpi, kad Punsko parapija būtų lietuviška. Ji tada buvusi didelė, o lenkų kalbos įtaka didėjusi. Pastebėjęs, kad greitai nutausta parapijos pakraščių kaimai, kun. M. Simonaitis ryžtasi atskirti aplenkėjusius kaimus ir iš jų sukurti naują parapiją. Parapijos taryba nori bažnyčią statyti Šipliškėse, bet kunigas Simonaitis jiems prieštarauja – atseit bažnyčia būsianti pačiame parapijos pakraštyje ir per arti kelio. Beceilų kaimo gyventojas Grigentis dovanoja naujai parapijai sklypą, kuriame pastatoma nedidelė medinė bažnyčia. 1908 m. įsikuria Beceilų parapija, į kurios sudėtį įeina dar keli kaimai iš Jelenevo, Kolietnyko ir Liubavo parapijų. Beceiliškiai gauna dalį Punsko bažnyčios inventoriaus. Atsiskyrimo dieną Punsko bažnyčioje vyksta iškilmingos pamaldos. Kunigas, pasakęs graudų pamokslą, laimina išeinančiuosius. Ilga žmonių procesija juda vakarų link. Pirmieji eina parapijiečiai, priskirti Beceilų parapijai. Klebonas jiems negaili vėliavų ir altorėlių. Punskiečiai išeinančiuosius palydi iki naujos parapijos ribų. Atsisveikindami žmonės verkia, bučiuoja vėliavas, linki vieni kitiems sėkmės. Lietuviai grįžta į Punską, o besijaučią lenkais eina su kitais Beceilų link.
Pirmasis pasaulinis karas užklumpa 1914 m. rugpjūtį, maždaug po Žolinės. Po dviejų mėnesių prie Punsko sustojęs frontas stovi visą žiemą iki pavasario. Gyvenimas labai suvaržytas. Vokiečiai atiminėja arklius, o žmonės bijo net vaikus vežti į bažnyčią krikštyti. Pakrinka ir bažnytinis choras.
1915 m. į Punską ateina kunigas Krakaitis, kuris gerai moka vokiškai. Jis su vokiečiais susitaria reaktyvuoti bažnyčios chorą. Vokiečiai sutinka net choristų neimti į darbus. Kunigas Krakaitis, atrinkęs pačius geriausius giesmininkus, išmoko juos giedoti keturiais balsais. Išeidamas parapijiečiams pasako: „Aš išeinu, bet pas jus ateis kitas, taip pat muzikalus, ne prastesnis, o gal geresnis už mane kunigas“. 1917 m. Punskan atvykęs vikaras Juozas Švedas puikiai skambina pianinu, griežia smuiku, rašo eilėraščius, komponuoja daineles. Jis moko žmones giedoti.
Atgimstant nepriklausomai Lietuvai, 1918 m. pabaigoje, Punske įkuriama lietuviško valsčiaus savivaldybė, kuriai vadovauja viršaitis Petras Pacenka. Jam talkina raštvedys P. Kupstas ir keliolika vietinių lietuvių milicininkų. 1918 m. daug vyrų stoja į Lietuvos savanorių gretas. Šis aiškus punskiečių pasisakymas už Lietuvą nepatinka apylinkės lenkų dvarininkams. Šaltėnų, Žabariškių, Seivų, Pelelių, Ožkinių, Sožalkų ir kitų dvarų savininkai ir jų giminės yra aukšti lenkų pareigūnai arba karininkai. Iš jų minėtinas Ožkinių dvaro savininkas Mackiewicz, Suvalkų sutarties (lenkų šalies) signataras, Sožalkų palivarko savininkas plk. Wonsiewicz. Jie visomis išgalėmis siekia, kad jų dvarai liktų Lenkijos pusėje. Į Punską įžengusi lenkų kareivių kuopa nuginkluoja lietuvius milicininkus, o Punsko valsčiaus valdyba įsikuria Sangrūdoje. 1919 m. gyventojų surašymo metu Punsko parapijoje lietuviais užsirašo 4666 asmenys, lenkais – 25, žydais – 289.
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Punsko gyventojus išretina ispaniškojo gripo epidemija. Miršta drūti ir jauni vyrai. 1919 m. sausį Punsko bažnyčioje vienu metu pašarvota 18 lavonų. Nėra kam šv. Mišių atnašauti, nes kunigai išsivaikščioję po kaimus su šv. Sakramentu. Dekanas kun. Motiejus Simonaitis, baisiai nusiminęs, ragina žmones melstis, kad būtų atitolinta Dievo rykštė. Per 2 mėnesius Punskas netenka per 360 žmonių. Nėra kam karstų dirbti nei duobių kapinėse kasti. Smalėnų parapijoje kunigas užsikrečia liga nuo sergančiojo ir miršta. 1922 m. misijas Punske laiko iš Marijampolės atvykęs misionierius kunigas Kazimieras. Po trijų dienų, jam išvykus, miršta Punsko klebonas
M. Simonaitis. Kun. J. Švedas siunčia į Marijampolę kvieslius, bet misionierius negrįžta ir laidotuvėse nedalyvauja. Laidotuvių procesija eina laukais, nes kelias į kapines klampus.

 

 

 

Kun. J. Švedas
Išsistengia Punsko parapijos klebonas kun. J. Švedas iš valdžios pinigų keliui į kapines nutiesti, o žmones įpareigoja atvežti po vieną vežimą akmenų ir žvyro. 1923 m. kunigas J. Švedas Vėlinių dieną organizuoja pirmą procesiją į kapines mirusiesiems pagerbti. Žmonės užžiebia žvakeles, o kunigas kapinių koplyčioje atnašauja šv. Mišias. (Nuo to laiko procesija į kapus eidavo kasmet.) Punsko bažnyčia, praradusi varpus per Pirmąjį pasaulinį karą, neturėjo jų iki 1928 m., kol kunigo Juozo Švedo pastangomis nupirkti nauji. Parapijoje buvę 15 000 margų žemės, o varpai kainavę 15 000 zl. Taigi ūkininkas turėjęs aukoti po 1 zlotą nuo margo. Kai kurie parapijiečiai pavasarį sumokėjo abi dalis. Tiems, kuriems reikėjo mokėti rudenį, buvę sunku. Rugių, pavasarį kainavusių 30 zl už karčių, rudenį net už 10 zl nepirkta. Sekmadienį kunigas Švedas, pasidėjęs šventoriuje stalelį, parapijiečių gražiai prašo, kad šie neitų į smuklę, negertų degtinės, o pinigus aukotų bažnyčios varpams. Kunigas pasidaro nervingas, vaikščioja po kaimus, prašo aukų. Nepaisant visų sunkumų, nepasiturintiems žmonėms įsipareigojimus dovanoja. Punsko bažnyčios didysis varpas Cecilija sveria 60 pūdų, antras, Petro ir Povilo vardu pavadintas, varpas – 32 pūdus, trečias, Šv. Kazimiero varpas – 25 pūdus. Varpai padirbti iš netinkamos karo reikalams medžiagos (juose mažai vario).
Kunigo J. Švedo laikais keitėsi Punsko parapijos ribos. 1926 m. Budzisko gyventojai prašėsi priimami į Punsko parapiją, nes – kaip rašė vyskupui – jie siena atskirti nuo parapijos Liubave. Naujas Lomžos vyskupas Stanisław Kostka Łukowski prašymą patenkino. Ne tik kaimai, bet ir atskiros šeimos pareikšdavo norą priklausyti vienai ar kitai parapijai. Taip atsitiko su kai kuriomis Damnioko kaimo šeimomis. Dešimt šio kaimo ūkininkų vyskupo prašė priskirti juos Punsko parapijai. Peticiją pasirašė:
A. Švedas, J. Vasiliauskas, A. Stepanavičius, K. Jonuška, A. Pauliukonis, J. Ambrazevičius, P. Kasickas, A. Jonuška, J. Štuka ir V. Vasiliauskas. Vyskupas tuometiniam Punsko klebonui J. Švedui rašo, kad nuo 1927 m. liepos 1 d. išvardintos ūkininkų šeimos yra jo parapijiečiai.
Po dvejų metų nuo Punsko parapijos atskirtas dar vienas kaimas – Seivai. Šio kaimo gyventojai, įsikūrę arčiau Smalėnų bažnyčios, pasiprašo priskiriami Smalėnų parapijai. 1908–1928 m. būta didžiausių teritorinių pakeitimų visoje Punsko parapijos istorijoje. Iš anksčiau jai priklausiusių 89 kaimų beliko 39.
Iki 1932 m. kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Punsko bažnyčioje vykdavę mėnesiniai atlaidai. Toli gražu ne kiekviena parapija tokius atlaidus turėjo. Turbūt šias teises išsirūpino 12 parapijų dekanas kun. Motiejus Simonaitis. Sekmadieniais suma buvo atnašaujama 11 val. Po rožančiaus aplink bažnyčią eidavo iškilminga procesija su altorėliais ir vėliavomis. Po procesijos buvo šv. Mišios, o po jų pamokslas. Kai 1932 m. lenkai gavo savo pamaldas, mėnesiniai atlaidai panaikinti, o šv. Mišių tvarka buvusi tokia: prieš sumą lietuviškas pamokslas, vėliau procesija aplink bažnyčią, po jos bendros lenkams ir lietuviams lotyniškos pamaldos, po jų – lenkiškas pamokslas, lenkiški giedojimai ir mišparai.
Švęsdami Velykas žmonės neretai į Punską atvykdavę iš vakaro. Būdavo, apsistoja pas gimines, svečiuojasi, nakvoja. Šeimininkės, važiuodamos iš namų, pasiima valgio sau ir elgetoms. Elgetų Punske, kaip ir kitose parapijose, būta daug. Jie apsėsdavę bobinčių dviem eilėm, kad sunku būdavę praeiti. Po šv. Mišių žmonės, nepasivaikščioję ir nepasikalbėję su kitais, namo negrįždavę. Merginos, susiėmusios už rankų, vaikštinėja po miestelį, kalbasi su vaikinais, pokštauja, tariasi susitikti šokiuose.
Per adventą ar gavėnią žmonės namuose gieda religines giesmes, Graudžius verksmus. Gegužės mėnesį kaimas renkasi į vienus namus, kur įrengtas Marijos garbei altorėlis, giedoti Švč. Mergelės Marijos litaniją. Birželį kaimiečiai gieda Švč. Jėzaus Širdies litaniją, o spalį kiekvienas savo namuose rožančių. Prieš Šeštines būdavusios Kryžiavos dienos, kurių metu kaimas rinkdavosi prie kryžių ir giedodavo Visų šventųjų litaniją.
Punsko parapijoje neišvengta nesusipratimų tautiniu pagrindu. 1932 m. lenkai nori nešti procesijoje lietuviškus altorėlius ir vėliavas su lietuviškais užrašais. Dėl paprastų altorėlių lietuviai nesidera, bet dėl gražesnių, papuoštų tautinėm spalvom stoja piestu. Nepadeda kunigo aiškinimas, kad lietuviams garbė, jei lenkai neša jų altorėlius. Į kivirčą įsimaišo lenkų policija. Kun. J. Švedas, matydamas, kad reikalai blogi, per šv. Pranciškaus atlaidus (rugsėjo 17 d.) pabėga į Lietuvą.

 

 

V.A. Budrevičius
Į Punską klebonauti atėjęs kunigas V.A. Budrevičius su parapijiečiais ir parapijos choru nesutaria. Bando įvesti grigališkuosius giedojimus, bet tai nepatinka chorui ir žmonėms. Kunigas bando suburti naują chorą, o seną boikotuoti, kas nelabai sekasi. Parapijiečiai priešinasi klebonui. Matydami, kad gražiuoju nesusitars, prašo vyskupą iškelti jį iš Punsko. 1935 m. iš Punsko išeina vargonininkas A. Baliūnas, didelis klebono šalininkas, o 1936 m. – ir pats kunigas V.A. Budrevičius.

 

 

 

 

 

Kun. Antanas Žievys
Tais pačiais metais į Punską klebonauti ateina kun. Antanas Žievys, buvęs kariuomenės kapelionas – tvirtas lietuvis, bet nemuzikalus. Po Juozapinių žmonės parveža iš Trakiškių traukinių stoties kunigo rakandus. Iki Antrojo pasaulinio karo pačiame Punsko miestelyje gyveno beveik vien žydai. Vietinių lenkų nebuvę visai, išskyrus čia dirbti atsikėlusius mokytojus, policininkus, pašto darbuotojus ir kariškius. Lietuviai gyveno miestelio pakraščiuose ir kaimuose.1939 m. klebono rūpesčiu bažnyčia perdažoma, bet dar nenudžiūva sienos, kai prasideda Antrasis pasaulinis karas. Punsko vikarui kun. Ramanauskui, kilusiam iš Kalvarijos, pabėgus į Lietuvą, kun. Antanas Žievys lieka vienas. Vokiečiai žiemą uždaro bažnyčią, ir žmonės negali melstis. Bažnyčia atidaroma prieš pačias Velykas. Klebono kluone vokiečiai laiko dvi karines mašinas su šaudmenimis. Dėl kokios nors priežasties kluonas užsidega. Sudega ir klebono tvartas, ir klebonija. Lieka vikariatas. Gesinti ugnį yra sunku, nes šaudmenys sproginėja ir arčiau negalima prieiti. Kai 1941 m. vokiečiai pradeda lietuvius priverstinai keldinti į Lietuvą, kun. A. Žievys ragina juos pasilikti savo krašte ir melstis Šventajai Dvasiai. 1944 m., vokiečiams pasitraukus, rusai evakuoja gyventojus už pafrontės, o kun. A. Žievį su liturginiais daiktais išveža į Rudaminos parapiją. Punsko bažnyčia lieka tuščia.


 

Kun. Ramanauskas ir kun. Kaminskas

Po kun. A. Žievio mirties (1949 m.) Punsko klebonu paskiriamas kun. Ramanauskas, kuris klebonauja iki 1955 m. Naujas Punsko klebonas kunigas Kaminskas keičia pamaldų tvarką lietuvių nenaudai, panaikina jau šimtą metų giedamą lietuvišką rožančių. Parapijiečiai, protestuodami prieš tokius veiksmus, nepriima kalėdojančio kunigo. Punsko parapijos delegacija: Maksimavičius, Judickas, Degutis ir Malinauskas, vyksta pas vyskupą, prašydami į Punską skirti kun. Antaną Šuminską. Vyskupas nenori sutikti, argumentuodamas, kad kunigai negali dirbti savo gimtinėje, bet nerasdamas kitos išeities sutinka.

 

Kun. A. Šuminskas

Kun. A. Šuminskas atėjęs į Punską 1957 m. grąžina seniai nusistovėjusią pamaldų tvarką ir leidžia lietuviams giedoti rožančių. Išdirbęs Punske dešimtį metų, 1967 m. staiga miršta. Laidotuvėse dalyvauja vyskupas ir apie 60 vyskupijos kunigų.
 

 

 

 

 

 

 

Kun. Ignas Dzermeika

Po kun. Antano Šuminsko mirties Punsko klebonu paskiriamas kun. Ignas Dzermeika, kilęs iš Kreivėnų kaimo (Vižainio valsčius). Jis pasireiškia gero šeimininko gebėjimais. 1973 m. vyskupo J. Sosinowskio pakeliamas Seinų dekanato dekano pavaduotoju. Remontuoja bažnyčią, gražiai sutvarko šventovės ir klebonijos aplinką, suburia jaunimą. Klebono dvasinis pasiaukojimas ir šeimininko darbštumas pastebimas Lomžos vyskupo, kuris 1984 m. suteikia jam garbingą prelato titulą. Vyskupas J. Paetz pakelia jį Seinų generalinės kapitulos kolegijos kanauninku. Netrukus Punsko klebonas tampa dvasininkų tarybos ir Lomžos diecezijos kolegijos konsuliatoriumo nariu. 1992 m., įsteigus Elko vyskupiją, vyskupas paskiria jį vyskupo vikaru visiems lietuviams tikintiesiems Elko vyskupijoje.
Kunigas Ignas Dzermeika svajoja pastatyti bažnyčią. Devintojo dešimtmečio pradžioje parapijoje lankosi Amerikos lietuviai Rudžiai, kurie pažada paremti bažnyčios Vidugiriuose statybą. 1986 m. prasideda statybos darbai. Po trejų metų Lomžos vyskupas
J. Paetz pašventina šventovės pamatus. 1992 m., atėjus naujam vyskupui, paskelbiama, kad iš kelių Punsko ir Seinų parapijų kaimų įkurta nauja Vidugirių parapija. Šio projekto autorystė priskiriama kunigui I. Dzermeikai ir Seinų klebonui Rogowskiui. Punsko parapijos taryba ir lietuvių organizacijos protestuoja, rengia mitingus, rašo Elko vyskupui raštus, reikalauja sprendimą atšaukti. Nebaigtos Vidugirių bažnyčios duris suvirina metalinėmis sijomis. 820 Punsko parapijos šeimų pasisako prieš Vidugirių parapijos steigimą (4 yra už, 60 susilaiko). Deja, nėra kurijos atsako. Parapijos taryba kreipiasi į kaimo seniūnus, prašydama raginti žmones nepriimti kalėdojančio kunigo. 1993 m. nuo Punsko klebono nusišalina beveik visi parapijiečiai. Klebonas, atšauktas iš pareigų, apsigyvena Suvalkuose. Miršta 2000 m. lapkričio 27 d. Laidotuvėse dalyvauja Elko vyskupas W. Ziemba, vietinės vyskupijos kunigai, Punsko klebonas Cz. Bagan, svečiai iš Lietuvos: kun. A. Žygas, kun. V. Kostaitis, Punsko bažnyčios choras, „Gimtinės“, „Šalcinėlio“ ir „Dzūkijos“ ansamblių dalyviai, valsčiaus savivaldybės, Lenkijos lietuvių organizacijų ir įstaigų atstovai, parapijiečiai. Lydint velionį į kapines Suvalkų gatvėmis aidi lietuviškos laidotuvių giesmės.


Kun. Jan Jerzy Macek

J.E. Elko vyskupo Wojciecho Ziembos dekretu paskirtas naujas Punsko klebonas Jan Jerzy Macek. Jis porą dešimtmečių anksčiau, būdamas Seinų vikaras, pradeda mokytis lietuviškai. Pirmiausia išmoksta poterius, vėliau pradeda klausyti išpažinties, mokosi iš lietuviško katekizmo. Jo geranoriškumą pastebi tuometinis Punsko klebonas kun. A. Šuminskas. Prašo kun. J.J. Maceką pereiti į Punsko parapiją vikaru ir greitai išsirūpina vyskupo leidimą. Deja, jo jau nesulaukia. Miršta mėnesiu anksčiau. Kun. J.J. Macek Punske penkerius metus dirba su kun. I. Dzermeika, gerai išmoksta lietuviškai kalbėti, pats sako lietuviškus pamokslus, laiko lietuviškas šv. Mišias. Kunigo J.J. Maceko santykiai su lietuviais yra labai geri. Parapijiečiai jam palankūs. Palankūs kunigui ir Smalėnų parapijos lietuviai. Smalėnų parapijoje jis klebonauja 10 metų.

 

 

 

 

 

Kun. Czesław Bagan

2000 m. kun. J.J. Maceką pakeičia iš Punsko parapijos, Šlynakiemio kaimo, kilęs kun. Czesław Bagan. Nuo 1989 m., prieš tapdamas Punsko klebonu, jis dirba Puchalų, Punsko, Vižainio, Kolnicos, Seinų ir Olševo parapijose.