NERIMU PAŽENKLINTA ISTORIJA

Šis kaimas ir jo gyventojai nemažai iškentėjo istorijos tėkmėje

Žagariai - kaimas, kurio pavadinimas kilęs, kaip rašo B. Kviklys (Lietuvos bažnyčios. Chicago, 1982. T. 2), nuo pirmojo čia įsikūrusio gyventojo smuklininko Žagario pavardės. Senovėje pro Žagarius ėjęs svarbus kelias iš Merkinės į Prūsiją. Kaimas priklausė Stabingio žemės plotams, jį valdė Tomas Masalskis, o 1785 m. nusipirko Motiejus Eismontas. Čia buvo pastatyta medinė bažnyčia, kurios rūsiuose įrengta kripta. Ši bažnyčia, pasak kaimo gyventojų, buvo seniausia visoje Sūduvoje. "Pastatyta labai seniai, cik niekas neatmen, kadu, turi gerų pora šimtų metų, niekur nėra obliuota, cik tašyta kirviu, o medzis tai vienas smalokas, už tai ir ilgai stovi" (Kviklys B. Lietuvos bažnyčios). Beje, šį meno šedevrą dar ne taip seniai visam laikui suniokojo gaisro liepsnos. Vėliau gyventojų pastangomis pastatyta mūrinė bažnyčia.

Žagarių kaimas ir jo gyventojai nemažai matė ir išgyveno istorijos tėkmėje. 1920 m. Žagariai, kaip ir visas Suvalkų kraštas, atiteko Lenkijai. Tuomet čia gyvenantiems lietuviams prasidėjo sunkūs laikai. Uždaryta lietuviška mokykla. Kaime gyvenantys lietuviai, o jų buvo per 200 gyventojų, neturėdami kitokios išeities vaikus leido mokytis į lenkišką mokyklą. Vaikams mokytojai drausdavo net per pertraukas kalbėti savo gimtąja kalba. Nepaisyti draudimų buvo neįmanoma, nes tie mokiniai, kurie kalbėjo lietuviškai, buvo baudžiami. Taip prasidėjo lenkinimo procesas ne tik Žagariuose, bet visoje Sūduvoje. Be to, čia siautėjo dažnai priešiškai nusiteikę lenkų Pasienio rinktinės kariai. Tik 1928 m. buvo gautas leidimas pradėti vaikų mokymą. Bet 1933 m. mokykla vėl buvo uždaryta. Reikia pažymėti, kad kai kurie žagariškiai savo vaikus leido mokytis nepriklausomoje Lietuvoje.

Laikui bėgant kas kart daugiau atsirasdavo lietuvių, kurie vėliau save pradėjo laikyti lenkais, atitrūko nuo gimtosios kalbos ir kultūros. Padėtis mažai tepasikeitė ir vėliau. Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai savo lėšomis norėjo suremontuoti bažnytėlę, stengėsi gauti lietuvį kunigą, bet Lomžos vyskupas numatytą lietuvį kunigą iškėlė į vyskupijos gilumą, ir tuo baigėsi kaimiečių svajonės.

Dar prieš 40 metų Žagariuose lietuviai aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, veikė lietuvių būrelis, meno saviveiklininkai, mokykla, kurioje po ilgų pastangų buvo dėstoma lietuvių kalba, veikė knygynėlis, sportininkų būrelis. Dar tais laikais Žagariuose gyveno labai daug sąmoningų lietuviškų šeimų. Lietuviai siekė atgauti lietuviškas mišias Žagarių bažnytėlėje, nes anuo metu melstis žagariškiai važiavo į Seinus, kur mišios atnašautos tik lenkų kalba. Kaip guodžiasi vietiniai gyventojai, žmonės mirdavo be išpažinties, kadangi lenkiškai melstis nemokėjo. Žagariškiai susibūrę su gretimais kaimais ryžosi kovoti dėl lietuviškų pamaldų Žagarių bažnytėlėje. Tačiau lietuviškų pamaldų dar ilgai reikėjo laukti, kadangi anuomet net Seinuose neleista melstis gimtąja kalba. Patys seiniškiai siekė atgauti Seinuose lietuviškas pamaldas. Po ilgų prašymų, važinėjimų Lomžos vyskupas leido kunigui lietuviui iš Seinų laikyti šv. Mišias Žagarių bažnytėlėje. Ligi šių dienų čia du kartus per metus
vyksta atlaidai, į kuriuos suvažiuoja visos apylinkės, net nuo Punsko, lietuviai.

Laikai nuo Antrojo pasaulinio karo iki dabar labai keitėsi, išmirė seneliai, kurie kovojo dėl lietuviško žodžio tiek bažnyčioje, tiek mokykloje, palaikė kultūrinį gyvenimą. Išnyko paprotys kaime rengti vakaruškas, suėjimus, nusilpo lietuviška veikla. Tačiau žagariškius lietuvius reikia gerbti ir išskirti tas šeimas, kurių vaikai lanko Krasnagrūdos mokyklos lietuviškas klases. Yra susikūrusi dainuojančių merginų grupė, kuriai iki šiol vadovavo Seinų parapijos vikaras kunigas Valdas Girdžiušas. Tačiau kunigas išvažiavo dirbti į Trakus, merginos neteko vadovo. Manau, užteks joms drąsos ir ryžto dainuoti toliau. To linki "Seina". Žagariuose gyvena ponas Jakubauskas, kuris griežia smuiku. Jis negaili savo brangaus laiko ir groja Seinų kapeloje. Pastaruoju metu į repeticijas pasiima savo anūkę, kuri taip pat griežia styginiais instrumentais. Tai išties graži šeimos tradicija. Šios šeimos pavyzdžiu pravartu pasekti.

Kadangi Žagariai - labai gražus kaimas, esantis tarp keturių ežerų, vienas jų Galadusis, jame keturios salos, o gamtovaizdis tiesiog nuostabus, tad ši vieta patraukia turistus. Jie vasarą atvažiuoja bemaž iš visos Lenkijos didmiesčių pailsėti. Vietiniai gyventojai džiaugiasi turistais, kadangi turi galimybę užsidirbti, nuomodami kambarius, parduodami kaimišką maistą. Bet tai turi ir neigiamų pasekmių. Gilėja nutautėjimo procesas, perimama nauja, nebūtinai pažangesnė kultūra ir tradicijos. Būdingas pavyzdys gali būti mišių Žagarių bažnytėlėje atnašavimo būdas. Nelabai seniai buvo taip, kad kunigas laikydavo mišias lenkiškai, o tikintieji atsakinėdavo lietuviškai, "gerbiami turistai", aišku, lenkiškai. Įdomūs "spektakliai" vykdavo Žagarių bažnytėlėje. Tam po kiek laiko pradėjo pritarti net kai kurie vietos gyventojai, argumentuodami, kad taip pagerbiami čia atvykę turistai. Tačiau tokios permainos, ačiū Dievui, išsilaikė neilgai. Reikia tikėtis, kad dabar pamaldos lietuviams vyks lietuvių kalba. Baigdama norėčiau pažymėti, kad Žagariai - labai originalus kaimas savo gražumu ir lietuvių svetingumu, nuoširdumu. Tačiau būtų dar gražiau ir mieliau, jeigu pagyvėtų lietuviška veikla, lietuviškų šeimų vaikai lankytų lietuviškas klases Krasnagrūdos mokykloje, o vėliau lietuvišką gimnazijos klasę Seinuose, Punsko licėjų, įvertintų lietuviško mokymo privalumus.

Alicija Maksimavičienė