Š.m. lapkričio 27 d. Punsko istorijos ir literatūros muziejuje įvyko prozininkės Birutės Jonuškaitės kūrybos vakaras, skirtas 40-osioms rašytojos gimimo metinėms. Vakaronėje dalyvavo J.E. vyskupas Paulius Baltakis, kun. Edmundas Putrimas, koncertavo "Karčemos" ansamblis iš Lietuvos.
Paskaitą apie Birutės Jonuškaitės kūrybą paruošė Sigitas Birgelis, rašytojos kūrinių fragmentus skaitė Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus moksleiviai.Kūryba, kuri įveda Punsko ir Seinų kraštą
į lietuvių literatūros pasaulį
Birutė JonuškaitėPirmieji Lietuvos periodikoje išspausdinti Birutės Jonuškaitės apsakymai sukėlė tikrą Lietuvos gyventojų nuostabą. Literatūros padangėje atsirado nauja rimta prozaikė, rašanti apie kaimą, žmones, papročius, tradicijas. Atsirado nauja autentiška proza, neprisisunkusi raudonų vėliavų šlamesio, socialistinio realizmo košmarų. Literatūroje autorė stengėsi priminti žmonėms tokias amžinas vertybes kaip meilė, tėvynė, sąžinė, nuoširdumas, kurias jie prarado ir yra beviltiškai jų pasiilgę. Birutės Jonuškaitės literatūriniai veikėjai dažniausiai paprasti kaimo žmonės, kurie palieka savo aplinką, išsikelia gyventi į kitą - labiau civilizuotą - pasaulį. Jie nenutraukia ryšių su savo gimtuoju kraštu, neatsisako krikščioniškųjų bei žmogiškųjų vertybių. Veikėjai dažniausiai yra Lenkijos lietuviai, gyvenantys savo etninėse žemėse, turintys savo silpnybių, juokingumų, sprendžiantys įvairius moralės klausimus, nuolat ieškantys savo gyvenimo vietos, kalbantys savita dzūkų tarme.
*** Pirmoje Birutės Jonuškaitės knygoje Pateisinti save spausdinama apysaka tuo pačiu pavadinimu bei 14 apsakymų, įdėtų į du skyrius: Ošia tėviškės topoliai bei Iš meilės ir neapykantos. Rinkinyje jautriai ir autentiškai parodoma gimtojo krašto trauka, tėvų namų šiluma, kurią jaučia veikėjai - Punsko krašto gyventojai, keliamos tautinės, dorovinės Lenkijos lietuvių problemos. Visi apsakymai skiriasi savo tematika bei idėjomis. Brandžiausi yra apysaka Pateisinti save bei pirmame apsakymų skyriuje spausdinami apsakymai, pvz.: Dėdė Povilas, Madona su kūdikiu, Pabėgo arklys, Trys apsakymai apie Martyną. Pastarasis - tai subtilus ir nepakartojamas dvasios šauksmo eskizas. Pagrindinis veikėjas Martynas, važiuodamas autobusu, sutinka jaunystės metais mylėtą merginą. Jam prieš akis pralekia seniai išgyventi vaizdai. Dėl jos būtų galėjęs atsisakyti didelio miesto, bet ji nepaprašė. Atiteko kitam. Tapo dviejų vaikų motina.
Šiltų namų užuovėjoje Martynas randa pietus pagaminusią jo pasiilgusią žmoną Ritą. Tačiau jis šį kartą nepietauja. Susikrauna savo daiktus į krepšį ir išeidamas pasako: Aš negrįšiu. Kai laiptinėje nutyla jo žingsnių aidas, Rita jau žino: per patį liepų žydėjimą ji pagimdys seniai žadėtą sūnų, paguldys jį būtinai mėlynos spalvos vežimėlyje ir aukštai iškėlus galvą vežios kvepiančiomis miesto gatvėmis, ir visiems smalsuoliams šypsodamasi aiškins: - Martynas, Martynukas! Tėvo garbei.
Apsakymo Madona su kūdikiu veiksmas vyksta sausakimšame autobuse. Keleiviai - Punsko krašto dzūkeliai: moterys, vyrai, jaunimas - važiuoja iš miesto namo. Autobuse neišpasakytas šurmulys: kalba visi, vieni kitus nori perrėkti. Tik ji viena - nedidukė, smulki, išbalusi, visai be priekinių dantų - stovi su kūdikiu rankose ir tyli. Pradeda verkti vaikas. Apsakyme aprašomas piktas ir žiaurus pasaulis, kuriame nėra jokių žmogiškųjų, krikščioniškųjų vertybių. Madona buvo išleista į didelį ūkį, už pasiturinčio ūkininko. Ji dirbo už save, paskui - kad įtiktų vyrui ir uošvienei - dirbo už mašinas, kurių jos vyras dar neįsigijo. Ir gimdė vieną po kito vaikus. Išlipusi iš autobuso madona lieka viena su sergančiu vaiku rankose ir pirkiniais. Jos vyras, įsidėjęs į kišenes rankas, pasuka į aludę.
Birutė Jonuškaitė kviečia kalbėti apie žmogų neabstrakčiai, be jokių užuominų ir ideologijų, siekia parodyti žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra, su savo silpnybėmis, nelaimėmis, su dvasios skurdumu, su jį supančiu fiziniu pasauliu. Apsakymų skyriuje Iš meilės ir neapykantos rašytoja pasineria daugiau į miglotą pasaulį, kuriame veikėjai sprendžia komplikuotas, skaitytojui dažnai sunkiai suvokiamas šio pasaulio problemas. Silpnesni apsakymai tie, kurių veiksmas perkeliamas į Lietuvą, pvz.: Su Naujaisiais metais, Chrizantemos. (Tai pasitvirtina visoje Birutės Jonuškaitės kūryboje.)
Apysaka Pateisinti save - brandžiausias kūrinys šioje knygoje. Pagrindinis veikėjas Vytas grįžta iš Vilniaus namo atostogų. Čia vyksta brolio Gedimino byla. (Gediminas, viršininkas, girtas suvažinėja motociklu važiuojančią kaimynę.) Apysakoje aprašomi lenkų ir lietuvių santykiai Punsko krašte, kalbama apie tokias žmonių dvasines vertybes kaip: dorovė, sąžinė, atsakomybė. Autentišku, savitu stiliumi Birutė Jonuškaitė piešia kasdienę Punsko krašto žmonių buitį, neatmeta, nenurašo žmonių, kuriuos galima pavadinti blogio nešėjais (pvz., apysakos veikėjo Vyto brolio Gedimino). Birutės Jonuškaitės apysaka primena Lietuvos rašytojų A. Vaičiulaičio, M. Katiliškio, B. Radzevičiaus kūrybą.
Nėra kur dėti Birutės Jonuškaitės knygos Pateisinti save, - rašė Pergalėje (1990 m.) prozaikas Juozas Aputis. - Netinka ji prie (...) stereotipų, netinka ir prie spaudoje plintančių naujoviškų beletristikos kūrinių. Beje, netinka ji ir cituoti. Ką tu pacituosi, jei sakinys išeina iš sakinio, veiksmas iš veiksmo, mintis iš minties. Jos apysaką Pateisinti save, manau, įsidėmėsime visiems laikams. Joje praveriamas langas, kurį buvome užmiršę, - į namų, savo kiemo, savo šeimos, giminės pasaulį.*** Ievos neišvarė iš rojaus (Periodikos leidykla, 1991 m.) - pirmas Birutės Jonuškaitės romanas, kuriuo ji tvirtai įauga į lietuviškos moteriškosios literatūros srautą. Autorė kuria miražinį moters paveikslą, kupiną gyvybės ir vidaus prieštaravimų. Birutei nesvetimos tradicinės, nuo amžių gyvuojančios srovės, gvildenamos pasaulio literatūroje. Ji nevengia klasikinės moterų ideologijos, autentiškos meilės temų, gimtųjų namų, kaip žmogaus egzistencijos pagrindo, drąsiai kalba apie moralines vertybes, kurios nubrėžia takoskyrą tarp moterų ir vyrų pasaulių, tarp žmonių ištikimybės ir išdavystės.
Pagrindinė romano veikėja - žurnalistė Elžbieta, kilusi iš Punsko krašto, iš Seivų - gyvenime patyrė daug nelaimių. Mirė brangiausias pasaulyje asmuo - motina, o vyras ilgam išvyko į Meksiką. Elžbieta nori pakilti iš ją supančios nevilties, iš pilkos aplinkos. Keliauja su lenkų turistų grupe po buvusias soclagerio šalis - Vengriją ir Rumuniją. Kelionė yra pusiau tarnybinė. Važiuosite į užsienį, bet maršrutą ir šalis aš jums parinksiu, - sako vyr. redaktorius. - Mums reikalinga ne šiaip sau medžiaga, o apie tai, kas mūsų piliečiams aktualiausia.
Birutės Jonuškaitės romane tradicija susipina su komplikuotais nūdienos reikalais. Kaimo žmonių vertybių normas Elžbietai reiks išbandyti svetimoje aplinkoje - kelionėje po buvusio soclagerio šalis. Ne kartą tas sveikas kaimiškas protas vaduos ją iš komplikuotų situacijų, padės ištverti, atsidūrus nesimpatiškų vyrų apsuptyje, kuriems moteris tik prekė, už kurią jie nešykšti sunkiai uždirbtų pinigų. Elžbieta stengiasi padėti ir kitoms moterims, kurios atsidūrė dviprasmiškoje padėty. Romane nemažai įvairių bekeliaujant sutiktų ar prisimintų spalvingų moterų portretų (pvz., bendrakeleivė Jadvyga).
Birutė Jonuškaitė netikėtai įterpia mistinį biblinį elementą, kuris perkelia veiksmą į kitą aukštumą, suteikia romanui netikėto kolorito bei papildomų elementų. Šalia romane vyraujančių moralės klausimų išnyra moteriškos galvosenos logika, kuri yra išsakyta Jadvygos lūpomis: Ievos niekas niekada neišvarė iš rojaus, kadangi ji iš ten išėjo pati paskui išvarytą Adomą arba net prieš jį. Elžbieta grįžta namo ir atidžiai perskaito Adomo ir Ievos išvijimo iš rojaus fragmentą. Prieina prie netikėtos išvados: jeigu žmogus gyvenime patiria blogį, praranda visą gėrį, kurį ligi šiol turėjo, taigi ir Dievo pažadėtąjį rojų. Elžbieta jį jau prarado seniai. Susimaišė savo mintyse, pasiklydo veiksmuose, būdama toli nuo vyro (jis dažnai išvažiuodavo į kitas šalis), pusiau sąmoningai nužudė savo įsčių vaisių - dar negimusį vaiką, šiuo veiksmu įprasmindama išvijimo iš rojaus aktą. Elžbieta prarado ne tik rojų, bet ir brangiausią žmogų - motiną, kuri mirė iš sielvarto, sužinojusi apie dukros niekšybę.*** Rugių laukas (Punsko Aušros leidykla, 1996 m.) - apsakymų rinkinys, pasižymintis literatūros tematikos įvairove, literatūros formų kaita. Čia kalbama ir apie didžiulę meilę, kurią nutraukia negailestingų istorinių įvykių srautas (Trys pasakojimai apie seną žmogų), ir apie nėščios moters pokalbį su jos įsčiose gyvenančiu kūdikiu (Metų laikai), ir apie Lenkijos lietuvių gyvenimą, jų buitį, ryšius su Lietuva. Primenama tuos laikus, kai į Lietuvą iš Punsko reikėjo važiuoti per Kuznicą ir Gardiną, patirti sovietų muitininkų ir pasieniečių patyčias (Siena, "Velykos). Čia nagrinėjamas sienos motyvas: tos tarpvalstybinės, skiriančios gimines, draugus, pažįstamus, ir sienų, tarp kurių žmogus gyvena, laviruodamas tarp gėrio ir blogio, ir ieško tikrų dvasinių vertybių.
Birutė Jonuškaitė gvildena ir tas problemas, kurios rūpi visai civilizuotai Europai. Dabartinė civilizacija, technikos pažanga nubloškia žmonių dvasingumą į kertę, išstumia juos iš gražiausių žemės kampelių į miesto daugiaaukščius namus. Miestuose kuriasi naujas visuomenės sluoksnis, kuriam būdingas nenuilstamas ilgesys viso, ką paliko, kas negrąžinamai, visiems amžiams žuvo.
Apsakymų veikėjai, gyvendami mieste, vadovaujasi kaime įgytomis krikščioniškosiomis vertybėmis, jomis grindžia santykius su savo tėvu, motina, giminėmis ir pažįstamais. Apsakymų veikėjai dažnai palieka savo gimtuosius namus, kurie paprastai yra kurs nors prie ežero, netoli Punsko, keliauja į pasaulį, kuriame tiek daug nesantaikos, niekšybės, savimeilės, žiaurumo. Visur, kur jie bebūtų, jaučia angelo, o gal mirusios motinos ir visų tų, kuriuos paliko gimtajame kaime, dabar juos gerai prisimenančių giminių bei kaimynų globos ranką.*** Dviejų dalių Birutės Jonuškaitės romanas Didžioji sala (Vagos leidykla, 1998 m., 1999 m.) - pats rimčiausias ir brandžiausias Birutės Jonuškaitės literatūros kūrinys. Romane piešiami Punsko krašto moterų portretai, parodomi jų likimų, jausmai. Jos myli, neapkenčia, nusideda, atgailauja, stengiasi suprasti save ir supantį pasaulį.
Romane glūdi daug Didžiosios salos motyvų ir reikšmių. Didžioji sala - žemės lopinėlis (pusiasalis) prie Lietuvos sienos, kuriame nuo amžių savo etninėse žemėse gyvena lietuviai, kalba dzūkų šneka, saugoja materialinę ir dvasinę kultūrą, tradicijas. Čia gyvena baltų gentys, jų kraujo šauksmas, einantis iš kartos į kartą.
Didžioji sala - išeivių tėviškė, gimtieji namai, stovintys kaip sala tėvo pasėto vasarojaus jūroje. Gimtieji namai, apaugę piktžolėmis ir krūmokšniais, su užžėlusiais takais ir užartais keliais, į kuriuos dabar sugrįžo ir ūkauja pelėdos.
Didžioji sala - didžiausia sala (vėlgi pusiasalis) tyvuliuojančiame Ringio (Seivų) ežere. Rytinėje jos dalyje - medžiais apaugusi Šilainė, kiek toliau į šiaurę - Ožkiniai, pro kuriuos kiekvieną rytą lyg žadintuvas švilpdamas bildėdavo traukinys. Didžioji sala kiekvieną kartą žmonėms sukeldavo širdies virpulį, graudumą ir baimę, kad pro dangaus akį nusileis mirties angelas ir pareikalaus paskutinės atgailos. Žmonės su neapykanta ir baime žiūrėdavo į Didžiąją. Ji nusinešė Viktoriją, po traukinio ratais sutraiškino Stasės pirmąją meilę - Romą. Didžioji sala buvo žmonių nelaimių, negandų bei bausmių už nuodėmes vieta.
Didžioji sala - moters sielos gelmės vyrų valdomame pasaulyje su jų džiaugsmais, troškimais, neviltimi. Birutė Jonuškaitė piešia savitą, gal net kiek feministinį moterų pasaulio modelį, kuriame vyrai moterims - šeimoje dar vienas vaikas. Vyrai bejausmiai (Pranas Saveika), vyrai paleistuviai (Jurgis Liubartas), apsiskaičiavę, pasitikintys savim ir tikintys, kad reikia naudotis tiek, kiek tik sugebi pasiimti (Kazys Makreckas). Šiame moterų pasaulyje net Dievas, kaip visi vyriškos giminės sutvėrimai, turbūt skaito laikraštį, ar eina prigulti. O tada jie akli ir kurti.
Moterų pasaulį valdo stichija. Jos pačios kaip jūra, kaip gaivalas, kuriam tarnauja naktis. Gerai pamylėti vyrai miega ramiu sotaus kūdikio miegu". Čia moterys yra kaip geišos. Jų vyrai iki mirties nesužinos, ar jos buvo jiems žmonos, ar visus tuos metus jie nugyveno su meilužėmis. Moterys, kurias vyrai prakeikia, kurių bijo, pašėliškai geidžia. Moterys, klusniai skalbiančios gyvenimo sudėvėtas dienas, tyliais ašarų upeliais suriedėjusias į baltas pagalves neapykantos pritvinkusias mintis. Didžiojoje saloje moterys apie vyrus sakydavo: Apie savo vyrą, kaip apie mirusius, tik gerai arba nieko.
Romano veikėja Viktorija Liubartytė nenorėjo knaisiotis po painius vyrų smegenų labirintus, nenorėjo suvokti, teisinti, atleisti. Ji mirė nesupratusi, kokios jėgos valdo Didžiosios salos moteris. Kodėl jų elgesyje tiek nesuprantamų ėjimų? Kuo vadovaujasi Didžiosios salos moterys, kai Didžioji gyvenimo banga užlieja įsčias, kai ateina Didžioji viltis, su kuria moterys pasitinka kiekvieną ateinantį mėnesį? Aistra, prasiveržianti pro laukinį norą, pro nepasotinamą moterišką geismą, kur nei teisėto vyro meilė, nei svetimų vyrų meilinimasis nepajėgia užpildyti sielos tuštumos. Moterys, pavargusios nuo komplimentų, pokylių, vis dažniau galvojančios apie kūdikį, apie tai, kad iš vyro ir moters gimsta gyvybė. Moterys, beviltiškai trokštančios, bet niekaip nesulaukiančios vaikų, pavargusios nuo laukimo, nuo tikėjimo, kad rytoj, po savaitės, po metų... Moterystė iki skausmo užnuodija pasaulį, džiaugsmus, linksmybes. Moterys, klusniai atsiduodančios teisėtiems vyrams, nusukančios galvas, kad šie nepajustų skruostais riedančių ašarų. Moterys, kurioms šitame gyvenime belieka tik tyliai ir ramiai susenti. Kur ištisi metai nemeilės, apsimetinėjimo, apgaulės.
Moterys, pradėtos iš vyro šonkaulio, kuris anksčiau ar vėliau sujungia su tuo, kuriam privalai priklausyti, kurį turi savyje, jauti, kad yra kažkur pasaulyje, kad tu jį turi papildyti savimi ar bent prisišlieti prie jo savo meile, savo ilgesiu. O ar priims tave kaip savo dalelę, ar atstums, čia jau jo - vyro visagalio valia...
Didžiosios salos moterų kančios skirtingos, bet jas sieja iš kartos į kartą pereinanti liga - VIENATVĖ.* Ringių dvaras saugo nesuvokiamą paslaptį. Ji atima žmonėms gyvybės jėgas. Šios paslaptingos juodosios jėgos neprileidžia džiaugsmo, siena užstoja laimę. Ringių dvaro gyventojus slegia prakeikimas.
Čia, pasak legendos, pusiasalyje prie ežero kranto žuvo paskutiniai jotvingiai. Didžioji sala buvo jų paskutinė kapavietė. Jotvingius išžudė kryžiuočiai ir lenkų didikai. Ringiuose, nors praėjo šimtmečiai, negimė nė vienas vaikas. Viengungiai perduodavo dvarą kitiems viengungiams, taip metų metais rūmuose nesigirdėjo kūdikio verksmo. Jotvingių prakeikimas neįsileido laimės ir kaip magnetas traukė nešvarias, nuodėmingas sielas. Prakeikimas baigsis, kai į dvarą grįš baltai, netyros sielos nurims, ir pasigirs naujagimio klyksmas.* Birutės Jonuškaitės romano Didžioji sala pirmos dalies veikėja - Ksenia Romanovič - fabrikanto Romanovičiaus dukra iš kilmingos lenkų aristokratų šeimos. Ji supainioja Romanovičių šeimos planus: skaistybę pakloja žydui (Jokūbui). Ją reikėjo pašalinti iš Varšuvos salonų, priversti apsilankyti slaptoje felčeriuko operacinėje. Niekam nerūpės jos skausmas ir paklaikusios akys, niekas negalvos, kokios bus operacijos pasekmės.
Atsikračiusi žydiškos sėklos, Ksenia išsiunčiama pas dėdę Joną į Ringių dvarą, kol atsiras jai tinkamas turtingas dvarininkas. Ringiuose Kseniai reikia išsivaduoti iš nevilties šmėklos, iš kūną ir sielą alinančios apatijos, priprasti prie niūrių namų ir dar niūresnio dėdės, prie nuobodžių dienų ir dar nuobodesnių vakarų. Ksenia tampa Ringių dvaro savininke ir jos gyvenime atsiranda vyras - Vladislovas Ščerbackas. Ji tarsi iš miego pakyla, išsiskleidžia, ima siausti, puotauti, džiaugtis. Vladislovas alpsta iš laimės ir pasididžiavimo. Ksenia geidžia pasilinksminimų, pobūvių, suėjimų, kur galėtų pergalingu žvilgsniu perbėgti per susirinkusių vyrų ir moterų veidus. Ji vilioja vyrus, bet nė vienas iš jų neišvažiuoja iš Ringių dvaro kaip nugalėtojas.* Antra B. Jonuškaitės romano moteris - Marė Kolbackaitė - lenko kario dukra. Jos senelis - abiejų sukilimų dalyvis, o anūkai ir šiandien už tėvynę galvas guldytų, nors ji jiems nėra dosni. Kolbackai neišgali išmaitinti daugiavaikės šeimos, mažiausiąją Marytę palieka Kseniai.
Marytė vikri kaip pelė. Jos niekada nereikėjo šaukti ir barti. Jai patiko Jurgis Liubartas - aukštas, stambus, dailaus veido, tamsių garbanotų plaukų, gerai suaugęs dvaro bernas. Dvare užaugusi, gerai išauklėta Marytė Jurgiui atrodė kaip baltas kvapnus pyragas. Marės ir Jurgio vestuvės buvo nedidelės, bet trankios. Marė (kaip anksčiau Ksenia) ėmė laukti vaikų, kiekvieną kartą guldamasi su Jurgiu, visa širdimi tikėjosi, kad gal šiandien, kad gal šis kartas bus lemtingas. Praėjo metai, kiti, bet dvare nesigirdėjo kūdikio klyksmo. Jurgis pradėjo nekantrauti, jo širdį užvaldė neviltis ir neapykanta. Ragana nelaiminga, kada tu man pagimdysi vaiką? - sakydavo Marei ir mušdavo ją per veidą, spardydavo. Marė netardavo nė žodžio. Net nesudejuodavo. Jurgis mušė žmoną, galynėdamasis su viduje pabudusiu žvėrimi, kuris nedavė jam ramybės nei blaiviam, nei girtam.* Antroji Birutės Jonuškaitės romano dalis atskleidžia savitą, psichologiškai pagrįstą moterų dvasinį pasaulį. Rašytoja stengiasi atsakyti į klausimus: Kas mes esame? Kokie faktoriai, įvykiai, veiksniai formavo mūsų asmens savitumą?
Esame tuo, ką gyvenime teko patirti. Esame tokie, kokius mus padarė kiti, priklausomai nuo to, kiek gyvenime sutikome kotrynų (pažeminimų), o kiek tų, kurie mus padrąsino, kiek sutikome burokų (be jokio reikalo iš mūsų besityčiojančių mokytojų), kiek laimės bučinių mums padovanojo jaunystė, pirmoji meilė...
Birutė Jonuškaitė pasakoja apie Stasės Saveikaitės gyvenimą. Stasė iškeliavo iš savo krašto, kai dar nei vieno žilo plaukelio nebuvo ant galvos, išsinešė meilę gimtiesiems namams, neišpasakytą tėvų ir protėvių krašto ilgesį. Nenuilstanti nostalgija neleidžia jai susirasti kitoje aplinkoje. Mintys veržiasi prie Didžiosios Persetkalnio, prie to plyno kalnelio, ežero, Šilainės, Ožkinių, kur Lietuvos miškai buvo kaip ant delno. Naktimis persekioja kiečiais ir pelynais apžėlusios sodybos ilgesys, į kurią neseniai sugrįžo pelėdos. Gal ir pelėdos netiki, gal turi viltį, gal todėl sugrįžo...
O jeigu surastum žodį, - rašo Birutė Jonuškaitė, - jeigu įmanytum jas prakalbinti, gal išmelstum atgailą, ir kieme vėl pamažu atsirastų takelių: nuo trobos - iki tvarto, nuo tvarto iki kluono, nuo kluono iki trobos, nuo trobos - iki šulinio, pintųsi, susipintų gerai pažįstamas raštas, ir vieną dieną prie dar ne visai supuvusios būdos sulotų šuo, nuo kraigo nusileistų pulkelis balandžių ir juokingai pakreipę galveles lauktų, kas paberia pakratų, o gal ir grūdų ir žirnių... Po tvarto stogu lig šiolei kabo bet kaip iš lentgalių sukalti kreivi šleivi jų nameliai (...) Yra dvi pelėdos. Paskutinis šauksmas. O gal perspėjimas, kad šis maratonas, kurį bėgi ir bėgi, neturi ribų, kad niekados nepasieksi finišo, nes jis ne tau skirtas? O gal galimybė išmelsti atgailą ir dar kartą - viską iš pradžių.