Ant ribos tarp valstybių

Šv. Mišios Seinų bazilikoje

Kovo dvyliktosios rytas buvo pavasariškai gaivus. Jotvingių žeme iš Alytaus Seinų link išriedėjo keturių žmonių grupelė. Tai istorikai mėgėjai, keleto istorinių apybraižų ir knygų autoriai Gintautas Šapoka ir Gintaras Lučinskas, Sausio 13-osios brolijos narys Alfonsas Vitkauskas ir šių eilučių autorė. Kelionės tikslas – Seinai, „Lietuvių namuose“ vykstanti tarptautinė konferencija „Lietuviškojo tapatumo išsaugojimas: laimėjimai ir praradimai“. Konferencija skirta lietuvių tremties iš Suvalkų krašto 70-mečiui paminėti.

Ribą tarp valstybių pranešė telefonų signalai. Neatsitiktinai pasakiau ribą, o ne sienas. Juk nebėra jokių sienų, užtvarų, sargybų! O tai jau labai didelis laimėjimas; tik palyginkime šiuolaikinį sienų nebuvimą su įvykiais šiame krašte prieš 70 metų...

Pagal dienos programą konferencijos dalyviai, svečiai ir kiti neabejingi šio krašto istorijai žmonės pirmiausiai rinkosi Seinų bazilikoje išklausyti šv. Mišių. „Broliai ir seserys“, – tradiciškai pradėjo apeigas kunigas, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro profesorius Kęstutis Žemaitis. O kai sužinojau, jog čia pat, koplytėlėje iš dešinės yra lietuvių dainiaus vyskupo Antano Baranausko amžinojo poilsio vieta, krūtine nubėgo virpuliukas: ši diena bus ypatinga.

Tą dieną labai daug sužinojau. Konferencijoje išklausėme nemažai išsamių studijų. Pranešėjai: Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai V. Kamuntavičienė, A. Katilius, A. Motuzas, P. Janauskas, B. Makauskas ir K. Žemaitis, Balstogės universiteto profesorius K. Buchowski, Suvalkų valstybinio archyvo darbuotojai magistrai T. Radziwonowicz, M. Sidor ir O. Vaznelienė iš Punsko Dariaus ir Girėno gimnazijos.

Konferencijos metu Seinų „Lietuvių namuose“

Dešimtis garbių žmonių savo darbuose nuosekliai išnagrinėjo Seinų krašto istoriją nuo XVII amžiaus iki artimiausio pokario. Daugiausia dėmesio skirta tarpukariui ir tremtims 1941 m. Pirmojoje XX a. pusėje, sukilimų ir karų suirutės laikotarpiu, susiformavo daugiausia neigiamybių: generolų ir valdininkų vykdoma politika dar stipriau supriešino dvi kaimynines tautas. Būdavo taip, kad išėję iš bažnyčios žmonės čia pat apsimėtė akmenimis, o kiti mišrioje santuokoje augino vaikus. Tikėkimės, mokslininkų pranešimai suguls į vientisą leidinį ir tarnaus ateities kartoms kaip aitrus praeities pažinimo dokumentas.

Diplomatijos ir apdairumo stoka lėmė tai, kad Lietuva per didžiųjų valstybių okupacijas sumažėjo iki esamos. Užsienio politikoje Lenkijos diplomatai ir šiandien lenkia lietuvius.

Tai štai kas lieka ainiams, kai istorija rašoma kardu, krauju ir ugnimi. Dabar kalbėdami sunkiai ir beviltiškai ieškome naujadarų, kurie nors kiek pridengtų praeities absurdus – žmonijos gėdą. Vietoj žodžių išvarė iš namų sakome tremtis. Svetimų žemių užgrobimą pakeitėme žygiais militaristiniais tikslais, žudymą ir dirbančiųjų sukurtų gėrybių niokojimą pavadinome tam tikromis priemonėmis...

A. Vitkauskas ir A. Zurlienė prie paminklo vyskupui Antanui Baranauskui Seinuose

Ačiūdie, atėjo laikas, kai tarp mūsų valstybių sunyko dygi, šautuvais apramstyta siena. Pasiliko tik riba. Tačiau ji plati, plati. Dvikalbė. Dvitautė. Nors vis dar nusmelkia sopuliu senas žaizdas. Kai kada pasigirsta ir naujos ambicijos įskelta kibirkštis. Ir kas kaltas? Praeitis? Juk pasikeitė jau ne viena karta. Tad plėskime ir savo širdis! Visi. Ir lietuviai, ir lenkai. Nes, pasak jauno rusų vienuolio, zlo raždajet tolko zlo...

O jeigu pradėtume istoriją rašyti širdimi? Tuomet, visi pagarbiai nulenkę galvas praeičiai, vieni kitų nesmaugtume tautiniais apribojimais, naujai gimstančią tuštybę išmintis lengviau pakeistų protingais sprendimais. Taip brangiai kainavusi laisvė nuo svetimų okupantų nebūtų panaudota piktam žodžiui ar nedoram poelgiui. Būkime broliai ir seserys ne tik bažnyčioje...

Grįždami stabtelėjome prie Atminimo akmens žuvusiems už Lietuvos laisvę. Visur draugų randantis bendrakeleivis Alfonsas iš vienų namų parnešė dovanų keturis spalvingus velykinius margučius. Visiems po vieną – kaip šviesos spinduliuką, artėjančių švenčių pranašą, vainikuojantį visą prasmingai praėjusią dieną.

Ir dar: širdingai ačiū visiems konferencijos rengėjams, Seinų „Lietuvių namų“ šeimininkams. Tai, ką pamačiau ir išgirdau iš arti, yra labai svarbu. O už viską svarbiausia, – kad lietuvybė dega jūsų širdyse!

Tai tokia mano nuotaika, parsivežta iš pirmo apsilankymo ant ribos tarp valstybių. O pirmas kartas, patikėkite, visada palieka didelį įspūdį.

 

Anelė Zurlienė, medikė, literatė

Alytaus raj.

 A. Vitkausko nuotraukos