Spaudos draudimas

Spaudos draudimo laikais (1864-1904) Punske kunigas Simonas Norkus aktyviai įsitraukė į daraktorių ir knygnešių veiklą ir ją koordinavo. Lietuviškas knygas Punsko krašte platino: Povilas Kupstas, Giluišių Vincas Jonas Markevičius, Kampuočių kaimo Vincas Kaminskas, Navinykų kaimo Milončius, Agota Valinčiūtė, Kreivėnų Povilas Matulevičius, Karolis Petruškevičius iš Žagarių, Kazlauskas Jokūbas, Jokūbo, valst., gyveno Krasnapolio vls., ir daug kitų.

Kad žmonės mokėtų skaityti, reikėjo juos išmokyti ir rašto, ir skaitymo. Tam slapta pasitarnavo daraktoriai, mokydami vaikus savo ar ūkininko troboje nuo Visų šventųjų iki Velykų. „Sventiškiuose rašto ir skaitymo mokė Griška... Punske, Kreivėnuose, vėliau Alksnėnuose daraktoriumi buvo Vincas Sinkevičius, gimusis 1868 metais. Be lietuvių kalbos, jis dar mokėjo rusų, lenkų, žydų kalbas. Amerikoje buvo šešis metus, tai mokėjo anglų kalbą. (...) Mokinomės iš maldaknygių, ba kitokių mokslo knygų nebuvo, nei laikraščių jokių, rašėm an marmulinių toblyčiukių gripeliais. Jie plonesni už paišelius buvo. Kaip išrašom visą toblyčiukę, tai skepetuke arba rankove ištrinam visas raides ir vėl iš naujo rašom. Kai išmokom visas raides gerai rašytie ir žodį sudėtie, tai pradėjom paišeliu ant popieriaus (...). Ketvirtadienį davėm daraktoriui po vieną kapeiką. Už kapeiką degtukų dėžutė buvo“. (Petras Venslauskas „Kaimo daraktoriai“, „Aušra“ 1976/4/35, 8 psl.)

Uždraudus lietuvišką spaudą kilo pavojus, jog gali visiškai išnykti ši seniausia indoeuropiečių kalba. Kadangi lenkiškos knygos nebuvo draudžiamos, daug Vilniaus vyskupijos lietuvių buvo sulenkinti. Valdinėse mokyklose faktiškai buvo draudžiama ir gimtoji kalba. Mokiniai tokiose mokyklose net tarpusavyje negalėjo kalbėtis lietuviškai. Žmonės ėmė atvirai priešintis caro valdžiai ir steigti slaptas mokyklas. Nelegaliai mokyti vaikus ragino ir vysk. M. Valančius. Todėl nemažai kunigų buvo ir slapto mokymo organizatoriai, ragindavo, kad einantys Pirmosios komunijos vaikai gimtąja kalba mokėtų bent skaityti.

Spėjama, kad knygnešių buvo apie du tūkstančius. Uždraudus lietuvišką spaudą, knygnešių veikla buvo neįkainojama priešinantis rusinimui. Spaudos draudimas galiojo nuo 1864 iki 1904 m. Nelegaliai lietuviškus leidinius spausdinta Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Seinų kunigų seminarijoje bei Amerikoje. Ši nelegali veikla (gabenimas per sieną ir platinimas) truko 40 metų. Knygnešiai persekioti ir bausti rusų valdžios. Žandarams buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. 1891-1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900-1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

1904 m. gegužės 7 (balandžio 24) d. caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“. (Vytautas Merkys „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904“)

Kovo 16-oji esanti Knygnešių diena todėl, kad 1846 m. kovo 16 d. gimė legendinis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis.

www.punskas.pl E. Pakutkienė