Vaikai – mūsų turtas

 

Viena 30-metė pažįstama iš Seinų (vadinsiu ją panele X) neseniai pareiškė, kad mes su vyru atseit esame turtuoliai, nes auginame dvi dukras. Deja, ji neturėjo omeny to, kad apskritai vaikai – tai mūsų turtas. Ji taip sakė, nes yra įsitikinusi (pasirodo, panašiai manančiųjų yra daugiau), kad šiais laikais išlaikyti 4 asmenų šeimą ir dar mieste – tai nemaža problema. Tam reikia daug lėšų, pastangų ir išsižadėjimų. Dėl to panelė X nutarė, kad jos šeimoje, jeigu ją kada nors dar sukurtų, jokių vaikų nebus.

Turėti turto be vaikų ar vaikus be turto? Pagal panelę X, mes, augindami du vaikus, esame pasiturintys žmonės. Kaip ji matuoja tą „turtingumą“? Iš jos išdėstytų minčių išeina, kad pasiturintis žmogus tai tas, kuris turi nuosavą būstą, automobilį, pastovų ir pelningą darbą. Ir tik toks gali sau leisti turėti vaikų. Beje, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tie, kurie pagal jos pateiktus kriterijus iš tikrųjų galėtų auginti visą pulką atžalų – labai retai pasiryžta turėti vieną ar du vaikus. Taigi piniginės storumu nepamatuosi, kiek kas gali turėti vaikų.

Žinoma, ekonominis aspektas yra svarbus. Daug paprasčiau auginti vaiką, kai šeima gyvena pakankamai stabiliai, kai gali jam užtikrinti sąlygas augti, lavintis, vystytis. Visi tėvai to norėtų. O vaikui gimus išlaidų padaugėja: reikia lovytės, vonelės, vežimėlio, drabužėlių, vystyklų, sauskelnių, maisto, žaislų, vitaminų ir kt. Jei abu tėvai nori toliau dirbti, reikia telktis pagalbon močiutę arba senelį, o jei jų nėra – žmogų, kuriam pavesime savo vaiką – nešiotę, arba auklę. Problemų kyla ne vien ieškant patikimo žmogaus, bet ir dėl to, kad už atžalos saugojimą reikia užmokėti. Vėliau vaikas pradeda lankyti darželį, mokyklą. Ir vėl: knygos, sąsiuviniai, kuprinės, drabužiai, įvairūs mokesčiai... Ir – kaip sakoma: „Maži vaikai – mažos bėdos, dideli – didelės“. Taigi, bėdos...

Kai gimsta vaikai – asmeniški reikalai nejučia tampa antraeiliai. Tėvai turi ekonomiškiau skirstyti savo laiką – reikia suderinti profesinį darbą su mažų vaikų auginimu ir auklėjimu, namų ruoša ir išlaikymu, „susispausti“, norint turėti šiek tiek laiko tik sau. Deja, jau neišeisi kada panorėjęs į kiną ar kavinę, ar tiesiog paplepėti su draugais. Visada reikia pagalvoti apie mažylį.

Kita bėda, dėl ko nerimauja panelė X – kad maži vaikai amžinai teršia, naikina, triukšmauja, verkia, išdykauja... Kartais suserga, kartais susižeidžia, būna, kad ir svetimam kokią žalą padaro...

 

Vertybių krizė

 

 

Pažvelgus į visa tai, vaikas jauniems žmonėms – viena didelė PROBLEMA. Be „mažiukų“ gyventi patogiau. Beje, tai ne tik panelės X nuomonė. Apie tai nerimaudami kalba ir sociologai. Pasirodo, Lenkijoje visuomenę graužia ne tik ekonominė krizė, bet ir ta, kuri vyksta šeimose – vertybių krizė. Lenkai mano, kad šeimos standartas yra modelis „2+2“. Deja, pastarojo dešimtmečio statistiniai duomenys nėra tokie optimistiški, nes dabartinis šeimos modelis Lenkijoje – tai jau tik „2+1“. Lenkijos vyriausiosios statistikos įstaigos (GUS) duomenimis (pagal 2002 m. visuotinį gyventojų surašymą), Lenkijoje yra tik 36% šeimų, auginančių 2 vaikus, o 16% tokių, kurios turi 3 ir daugiau vaikų. Dėl ko taip esą? Ogi dėl to, kad panelė X ne tik „pavydi“ mums „turto“, bet eina dar toliau – beveik deklaruoja, kad ji vaikų tiesiog neturėsianti, o jeigu jau – tai TIK vieną.

Sociologai tokius jaunų žmonių sprendimus aiškina įvairiai. Jie pastebėjo, kad XXI a. moterys yra geriau išsilavinusios ir įgytas žinias nori panaudoti profesiniame darbe, siekdamos karjeros, tuo pačiu ir materialinės gerovės. Joms rūpi kelti gyvenimo standartą, o ne motinos (virėjos, skalbėjos, valytojos) vaidmuo, ypač kad Lenkijoje vyrauja nepalanki šeimai politika. ES Šeimos politikos instituto duomenimis (2007 m.), iš visų ES šalių Lenkijoje šeimos reikalams skiriama mažiausiai lėšų per metus.

 

Šeima XXI amžiuje

 

 

XXI a. tradicinis šeimos modelis, kur šeimos galva yra tėvas, pamažu praranda prasmę. Keičiasi laikai – moterys nėra finansiškai priklausomos nuo vyrų (seniau tai vyrai buvo medžiotojai). Be to, dėl didžiulio nedarbo Lenkijoje labai didelis visuomenės srautas nutekėjo į kaimynines šalis, kur ieškoma geresnių pragyvenimo šaltinių. Tad didžiulės dalies šeimų bent vienas narys (tėvas ar motina) išvyksta į užsienį ilgesniam laikui. Todėl šeimos tampa nepatvarios. Daugėja skyrybų, žmonės gyvena be oficialios santuokos arba pasilieka vieniši.

Panelės X apsisprendimą galima pateisinti tuo, kad Seinų krašte ypač trūksta darbo, pragyvenimo šaltiniai labai kuklūs, dėl to ji nenori užsikrauti ant pečių naštos – vaikų.

Beje, panašiai apsisprendusių žmonių Lenkijoje vis daugėja, o tai jau iš tikrųjų labai pesimistiška žinia – ne veltui demografai kelia triukšmą dėl demografinio lygio kritimo. Sociologų išvados skatina dar susimąstyti ir dėl katalikiškos šeimos (santuokoje gyvenantys tėvai ir iš tos santuokos gimę vaikai) krizės, juolab kad Lenkijoje per 90% visuomenės yra katalikai. Taigi mes su vyru, 15 metų išgyvenę vienoje santuokoje, susilaukę 2 vaikų, pagal Lenkijos statistiką, esame jau mažuma.

 

Padėtis Punsko krašte

 

O kokia padėtis Punske? Manau, nėra blogai. Vyrauja šeimos, auginančios du vaikus, yra ir tokių, kuriose auga po 3-4 atžalas, kai kuriose – po 1. Labai retai pasitaiko bevaikių šeimų, tačiau manau, jog tokių yra ne dėl to, kad jos vaikų nenori turėti, bet dėl kitų priežasčių. Beje, tai dar nereiškia, kad Punsko valsčiuje demografinė padėtis patenkinama. Punsko valsčiaus civilinės metrikacijos biuro duomenimis, 2000 metais gimė 50 vaikų, mirė 37 asmenys, o 2010 metais gimė tik 35 naujagimiai, mirė net 53 žmonės. Štai grafikas, rodantis pastarojo dešimtmečio demografinę padėtį Punsko valsčiuje.

 Gimimų ir mirimų skaičius Punsko valsčiuje 2000-2010 m.*

* Punsko valsčiaus civilinės metrikacijos biuro duomenimis, 1996 metais Punsko valsčiuje buvo 4678 gyventojai, o 2010 metais – 4480. Pačiam Punsko miestelyje 1996 m. užfiksuota 811 gyventojų, o 2010 m. – 1212. Tas 400 asmenų skirtumas neatsirado dėl padidėjusio gimstamumo, o veikiau dėl migracijos iš kaimų į miestelį.

 

Epilogas

 

Panelė X vis apie tą turtą – pinigus, kuriuos reikia investuoti į vaikus. Deja, gyvenimas rodo, kad retas turtuolis augina pulką vaikų. Vaikai – ne daiktai, juos reikia mylėti ir jais džiaugtis. Ką panelei X pasakytų tos poros, kurios, nors labai norėtų, negali vaikų turėti? Arba susilaukia jų po daugelio metų pastangų ir nusivylimų?

 

Vaikai – tai mūsų didžiausias turtas, mūsų investicija. Jei norėsim jų turėti ir mokėsim juos dorai išauginti, galbūt kada nors ateity jie paduos vargšui senukui stiklinę vandens atsigerti – netgi tam, kuriam jaunystėje vaikai nebuvo reikalingi.

 

www.punskas.pl, Božena Bobinienė