šv. Kazimiero diena

 Kovo 4 dieną (penktadienį) 9 val. Seinų bazilikoje kun. Bernardas Augaitis atnašavo mišias šv. Kazimiero garbei. Dalyvavę mišiose moksleiviai ir kiti tikintieji išklausė įdomios istorijos apie šv. Kazimierą (1458–1484) – vienintelį Lietuvos šventąjį, jaunimo ir Lie­tu­vos glo­bė­ją.

 Kilmė

 Ka­zi­mie­ras – tai Jo­gai­los anū­kas. Jis ki­lęs iš Lie­tu­vos val­do­vų Ge­di­mi­nai­čių giminės, ku­rios pra­džia sie­kia XIII a. Ka­zi­mie­ro tė­vai – Lietuvos ir Len­ki­jos karalius Ka­zi­mie­ras Jogailaitis ir Aust­ri­jos ku­ni­gaikš­ty­tė Elž­bie­ta Habs­bur­gai­tė, o dė­dė Vla­dis­lo­vas – Len­ki­jos karalius, žu­vęs po­pie­žiaus Eu­ge­ni­jaus IV paskelbtame kry­žiaus žy­gy­je prieš tur­kus, Varnos kau­ty­nė­se, lai­ko­mas len­kų kar­žy­giu.

Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje. Jis buvo antrasis sūnus, šeimoje augo su 5 broliais ir 5 seserimis.

Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.

 Pareigos

 1475 m. tėvas įtraukė Kazimierą į valstybės valdymą, paskirdamas Vilniaus vietininku. Kazimierui atiteko Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK, jis iki 1483 m. paliekamas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho II dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.

Kunigaikštis Kazimieras gyveno labai dorai, užsidaręs karaliaus rūmuose. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet tik iš pagarbos tėvui. Dažnai rytą jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Gyvendamas Vil­niu­je, o anks­čiau ir Kro­ku­vo­je bei Ra­do­me, jis rū­pi­no­si tų mies­tų varg­šais, bu­vo dos­nus baž­ny­čioms ir vie­nuo­ly­nams, rė­mė tė­vo įkur­tus ber­nar­di­nus.

Kazimieras, susirgęs džiova, gydėsi Vilniuje ir Trakuose, o 1484 m. pra­džio­je, po Ka­lė­dų, jis su motina ka­ra­lie­ne Elž­bie­ta iš­vy­ko į Kro­ku­vą. Ro­gių ke­liu per Mer­ki­nę jie pa­sie­kė Gar­di­ną ir ten su­sto­jo, nes Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta la­bai pa­blo­gė­jo. 1484 m. ko­vo 4 d. Gar­di­ne jis mi­rė. Tė­vai mi­ru­sį sū­nų par­ve­žė į Vil­nių ir pa­lai­do­jo Vil­niaus ka­ted­ros kop­ly­čio­je, ku­rią bu­vo įren­gę sa­vo šei­mai.

 Šventumas

 Bernardinus pasiekę 1501 m. do­ku­men­tai pa­liu­di­ja, kad nuo pat ka­ra­lai­čio Ka­zi­mie­ro pa­lai­do­ji­mo prie jo ka­po bu­vo iš­klau­so­mos ti­kin­čių­jų mal­dos ir vy­ko ste­buk­lai. 1516–1517 m. po­pie­žių Le­o­ną X pa­sie­kė vi­sas pluoš­tas pra­šy­mų pa­skelb­ti Ka­zi­mie­rą šven­tuo­ju.

Pir­miau­sia po­pie­žius pa­si­rū­pi­no Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo ty­ri­mu. Su­rink­ti ži­nias bu­vo pa­ves­ta vys­ku­pui ita­lui be­ne­dik­ti­nui Zachariasui Ferrariui. 1502 m. rug­sė­jį jis at­vy­ko į Vil­nių ir ap­klau­sęs liu­di­nin­kus su­kau­pė duo­me­nis apie šven­to­jo gy­ve­ni­mą, ap­ra­šė su juo sie­ja­mą ste­buk­lin­gą Po­loc­ko ap­gy­ni­mą 1518 m. (Tarp lietuvių ir lenkų riterių, dalyvavusių Polocko žygyje, pasklido pasakojimai apie mirusio kunigaikščio pagalbą, kuomet jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per Dauguvą. Tai davė jo broliui Zigmantui Senajam papildomą pretekstą iškelti Kazimierą kandidatu į šventuosius.) Popiežiaus legatas Zachariasas Ferraris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, šiuos ir ki­tus ste­buk­lus bei ty­ri­mo me­džia­gą iš­siun­tė į Ro­mą, o 1521 m. Kro­ku­vo­je iš­lei­do trum­pą šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­ją, lotyniškai parašė himną jo garbei, taip pat aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus.

Po­pie­žius Le­o­nas X mi­rė tais pa­čiais me­tais, to­dėl ne­spė­jo Ka­zi­mie­ro pa­skelb­ti šven­tuo­ju. Vil­niu­je žmo­nės ir to­liau lan­kė Ka­zi­mie­ro ka­pą, mel­dė­si prie jo ir pra­šė už­ta­ri­mo, tai­gi bu­vo įsitikinę ka­ra­lai­čio šven­tu­mu.

 Kanonizacija

 Kazimiero kanonizacijoje svarbų vaidmenį atliko politinis aspektas. Jau prieš du šimtus metų apkrikštyta Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Tada ir buvo prisimintas Kazimieras. Šventasis galėjo dar labiau sustiprinti Jogailaičių dinastijos įtaką. Miręs jaunas, turintis teisingo ir dievobaimingo karalaičio įvaizdį, jis labai tiko šventojo vaidmeniui.

Ofi­cia­liu Ka­zi­mie­ro šven­tu­mo pri­pa­ži­ni­mu ir jo kul­to su­tvar­ky­mu pa­si­rū­pi­no Vil­niaus vys­ku­pas Be­ne­dik­tas Vai­na 1602 m. į Ro­mą pa­siųs­da­mas ka­ted­ros ka­nau­nin­ką Gri­ga­lių Sven­tic­kį.

1602 m. lap­kri­čio 7 d. po­pie­žius Kle­men­sas VIII sa­vo bre­ve lei­do švęs­ti šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę Lie­tu­vo­je ir Len­ki­jo­je bei pa­tvir­ti­no šven­ta­jam skir­tus li­tur­gi­nius teks­tus. 1603 m. į Lie­tu­vą su­grį­žęs ka­nau­nin­kas Sven­tic­kis par­ve­žė po­pie­žiaus raš­tą ir rau­do­no ak­so­mo vė­lia­vą su Ka­zi­mie­ro pa­veiks­lu.

1602 m. buvo atidarytas karstas su šv. Kazimiero palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant pastovios drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją). (Šio himno autorystė priskiriama šventajam Bernardinui.)

1604 m. ge­gu­žės 10–12 d. Vil­niu­je įvy­ko di­de­lės iš­kil­mės jau ofi­cia­laus šven­to­jo Ka­zi­mie­ro gar­bei. Iš­kil­min­ga ir džiu­gi pro­ce­si­ja su vyskupu Benediktu Voyno ir gyventojais iš šv. Ste­po­no baž­ny­čios per Rū­di­nin­kų var­tus į ka­ted­rą ne­šė šv. Ka­zi­mie­ro vė­lia­vą. Šven­tės me­tu taip pat bu­vo pa­dė­tas ker­ti­nis ak­muo Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čiai. 1636 m. šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į Vil­niaus ka­ted­ro­je Zigmunto III ir Vladislovo IV Vazos pa­sta­ty­tą ba­ro­ki­nę kop­ly­čią. 1953 m. uždarius Vilniaus katedrą, relikvijos perkeltos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Grą­žin­tos tik 1989 m. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos ordinui (joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Šv. Kazimiero garbei pavadintas Venesuelos miestas San Kasimiras.

 Globėjas

 Šv. Kazimieras – nuo 1636 m. Lietuvos globėjas, nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII), Gardino vyskupystės, nuo 1960 m. Maltos ordino narių (joanitų) globėjas. Žmonių, pasiaukojusių viešajai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat Vilniaus ir Balstogės arkidiecezijų, Radomo, Drohičino ir Pinsko diecezijų, Radomo miesto globėjas. Kadaise buvo Poznanės rajono (anksčiau atskiro Srudkos miesto) globėjas.

Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­ta 15 Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čių. Ne­ma­žai jų ir Len­ki­jo­je. Seinų ir Punsko krašte prieškariu įsteigta ir plačiai veikusi Šv. Kzimiero draugija. Ka­zi­mie­ro vardu krikš­tyta daug berniukų. Šventojo sta­tu­las ir pa­veiks­lus ran­da­me baž­ny­čio­se, kop­ly­tė­lė­se, mies­tų her­buo­se. Lietuvių liaudies skulptūroje šv. Kazimieras visada vaizduojamas visu ūgiu, karališkais drabužiais, su karūna ant galvos, dešinėje rankoje jis laiko kryžių, kairėje – trižiedes lelijas – skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas su rankomis, sudėtomis ant krūtinės maldai.

1948 m. bir­že­lio 11 d. po­pie­žius Pi­jus XII šv. Ka­zi­mie­rą pa­skel­bė „vi­sos lie­tu­vių jau­nuo­me­nės ypa­tin­gu, dan­gu­je esan­čiu, Glo­bė­ju pas Die­vą“.

 www.punskas.pl (ep)

Šaltiniai:

1.      www.bernardinai.lt

2.      Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo. – Kaunas: Kraštotvarka, 1999. – P. 40.