Užgavėnės Seinuose

Užgavėnės – viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Tai linksmo triukšmo ir juoko diena. Seni žmonės sakydavo: jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi... Tai paskutinė mėsėdžio diena. Kiekvienas tą dieną turi iki soties prisivalgyti ir pasilinksminti, kad ištvertų iki Velykų. „Per Užgavėnes kaimas prakvimpa riebiais spirgučiais. Dažniausia tuomet užsigavėjimui valgyta bulviniai blynai, vėdarai, dešros. Tą dieną visi valgo, geria, groja, šoka, linksminasi iki paryčių. Užgavėnių čigonėliai privaražija taip juokingai, kad visi leipsta juoku...“ (Balys Sruoga „Lietuvos kaimo papročiai“).

 

Vasario 26-osios (šeštadienio) vakarą Seinų „Lietuvių namuose“ vyko Užgavėnių vakaras. Programoje dalyvavo visi čia repetuojantys kolektyvai. Kasmet šiai progai buvo kviečiamas koks nors kolektyvas iš Lietuvos. Šiemet gan plati programa išėjo savų ansamblių. Scenoje grojo kapela „Šalcinis“ (vad. V. Gavutis), dainavo dainininkių grupė „Intro“ (vad. J. Pileckas), liaudies bei pramoginius šokius šoko jaunimo grupė (vad. A. Dzimido), Seinų mėgėjų teatras vaidino J. Vailionienės „Jubiliejų“ ir A. Žadeikienės „Pasaką apie bobukį ir dziedukų“. Buvo, kaip ir privalėjo būti – linksma ir smagu scenoje ir vėliau salėje. Visus savo dainomis ir muzika linksmino nuostabioji grupė „In-taktu“ (R. Severinaitė ir R. Vailionis). Stengtasi elgtis pagal vaidinime išsakytą mintį: „Taigi nepykim, nebūkim surūgę, vercykim žmogų, katrį šoni teturim“.

 

Senovėje lietuviai Užgavėnes vadino Ragučių švente. Gražūs mūsų kaimo, lietuvių tautos senovės papročiai daugelio jau užmiršti. Lietuvoje dar kai kur išlikę įdomių senovės Užgavėnių burtų ir prietarų. Tuo metu, kai kiekvienas ūkininkas privalėjo sėti linus, prietarai sieti su linais. Kad linai gerai derėtų, per Užgavėnes reikia tyčia ką nors mazgoti arba plauti.

 

Prieš Gavėnią lašiniai buvo pirmoje vietoje. Tad, pvz., Merkinės dzūkai ardami lašiniais tepdavo jaučiams nugadintus sprandus, kaklus, kad greičiau pagytų.

 

Dėl ateinančio derliaus tikėta: jei ūkininkai per Užgavėnes ir nedirba, šią dieną privalo į laukus išvežti bent vieną vežimą mėšlo, kad būtų derlingi metai.

 

Seniau užsigavėdavo su dideliu triukšmu. Morę vežiota po kaimą nei tai vežimu, nei tai rogėmis. Atseit tikėta, kad pavyks išvaryti kuo greičiau žiemą iš kiemo ir kaimo. Esant progai privogdavo daiktų, kuriuos reikėta vakaronės metu išsipirkti.

Jaunimas važinėdavosi rogėmis, kad linai aukštesni užaugtų. Tai lemia ir lino siūlo stiprumą ir ilgumą. Kiekvienas stengėsi kuo toliau važiuoti. Mat kuo toliau nuvažiuosi, tuo linas ilgesnis užaugs.

 

Sėdamas kanapes ar kviečius, sėjikas pasitepa Užgavėnių lašiniais savo rankas, tai pasėtų javų žvirbliai nelesa.

Vakarop visi susirenka vakaroti, pašokti. Ūkininkai subėga savo pagrobtų daiktų vaduoti. Kiekvienas turi su Morės vežiotojais pašokti kokį juokingą šokį, nes tik tada atgauna savą daiktą.

 

Persirengęs Lašininis reiškė mėsėdį, o liesas Kanapinis – Gavėnią. Abu visą vakarą juokina kaimynus ir vakarotojus. Imtynėse apie pusiaunaktį visuomet būna nugalimas Lašininis.

 

Buvo sakoma: Jei ant Užgavėnių gaidys atsigeria po lašais – po kampu, tai ant šv. Jurgio jautis priės po krūmu (bus šilta). Privalgė kaip per Užgavėnes. Kas Užgavėnėse dirba, tam lašiniai kirmys.

 

www.punskas.pl, Eugenija Pakutkienė, (ib)