Bendravimas šiandien

Tokie laikai atėjo, kad tik su kompiuteriais bendraujama, žmonės vieni kitų lyg ir nepastebi...

Elvyra Gibavičienė, ilgametė buhalterė, jau 20 metų pensininkė, sako: „Turėjom mažus vaikus ir darbą, bet anksčiau rasdavom laiko nueit pas kaimynę, aplankyti gimines… Ot, laikai atėjo, kad laiptinėje viena pas kitą jau nenueiname kavos rytais išgert. Tik „labas”, „labas”, ir greičiau į savo duris taikai, ir sau ramiai sėdi: ar prie serijinio filmo, kur įdomi tolesnė eiga ir gaila prarast kurią naują dalį, ar prie pradėtos skaityti knygos. Visai nesidomima, kas kur dedasi…

Rimkezerių kaimo jaunimas

 

Tokie laikai atėjo, kad tik su kompiuteriais bendraujama, žmonės vieni kitų lyg ir nepastebi, nes vis kiekvienas skuba, neturi laiko. Pėsčiomis mažai kas vaikščioja, visi ir visur tik mašinomis. Technika vystosi sparčiai. Kas žino, ar mūsų proanūkiai kada neskraidys, nes jau mašinos bus per prasta”.

Stebėtinai gražus senovėje buvo mūsų tėvų, senelių pasivaikščiojimas po mišių Punsko ar Seinų gatvėmis. „Mašinų nieks neturėjo, jei dviračius – ir tai mažai kas, visur arkliais arba daugiausia pėsti. Tai, aišku, turėjo sueit, o po mišių bažnyčioje buvo geriausiai. Telefonų nebuvo, o kaip kitaip susižinotų, kur vakaruškos, vaidinimas? Į vestuves tai eidavo pulkais neprašyti, kad tik padūktų, pašoktų, sueitų. Dabar dar mišioms baigiantis dalis išeina iš bažnyčios, kad nesueitų, nesišnekėtų. Skuba namo ir šaltą žiemą, ir vasarą. Neturi laiko – vienas pasiaiškinimas. Siunčia viens kitam sms žinutes, jungia kompiuterius ir sėdi vienišiai, gyvai vengiantys bendrauti. Nesueina nei giminės, nei pažįstami. Pusbroliai pusbrolių nebepažįsta. Jau jei vestuvės ar šermenys, tada gera proga susitikt giminei. O šiaip susitikimai nepopuliarūs. Tėvus ar senelius taip pat vaikai retai aplanko, atseit turi darbų, mokslo ir… begalę užsiėmimų. Geriau parašyti žinutę ar paskambinti.

Seniau bendravimas buvęs nuostabus ir žmonės nebuvo pikti, susinervinę. Neturtingi, bet visi draugiški ir patenkinti”.

Pasivaikščiojimas Seinų gatvėmis po šv. Mišių apie 1960 m. (nuotr. iš Marijonos Pakutkienės šeimos albumo)

 

Kad ir neturi laiko kiekvienas, visgi retkarčiais pasišneka žmonės ar namuose, ar pas gydytoją eilėje laukdami, ar parduotuvėj, banke.

„Vaikai tai visi, net mažiausi, jau žino kompiuterio programas, tinklalapius. Tariasi, kur „susitiks” ir kelintą valandą susirašinės. Neįdomu nei rogutės, nei ledas. Jei maži vaikai eina gatve namo, tai šnekasi dar ir apie madingus lipdukus (pvz., Hana Montana), šiek tiek didesni jau apie mokytojus, dar didesni – apie madingus drabužius, vaikinus ar merginas. Susituokusieji apie savo vaikus užsišneka, o seni, kaip mes, tai visi vien apie ligas…”.

Anelė Nevulienė, buvusi ūkininkė, jau 10 metų pensininkė, iš Lumbių kaimo pasa koja: „Nueinu tik pas senutes kaimynes, pas Vasiliauskienę ir  Kreičmanienę. Jos visada laukia ir nori, kad kas ateitų. Pasipasakoja, pašnekam, tai ir man geriau. Seniau daugiau sueidavom su kaimynėm mano amžiaus. Dabar paprasčiausiai nėra reikalo, tai ir nežinia, apie ką šnekėti. Seni vis tiek kitaip laukia ir nori, kad kas ateitų.

O sūnaus šeima nelabai ir namie randa laiko sykiu atsisėst, pasišnekėt, net kartu vakarieniauti, rodos, tik per Kūčias visi sykiu susėda. O ar kitur bendrauja? Gal ir taip, nes vis ne namie, važiuoja ir važiuoja. Sūnus į darbą, o po darbo su šeima išvažiuoja, bet kur – nepasako… Kiekvienas turi savų reikalų. O mes, seni, stengiamės neklausinėti ir nesikišti. Su anūkais nuo mažens pabūdavom, pasaugodavom, bet kai išaugo, ir jie turi savų reikalų, mokslo,tad neturi laiko”.

Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendravimas – tai sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Bendraudami žmonės geriau pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.

Aradnykų jaunimas prie Alno ežero (nuotr. iš Aradnykų Sinkevičių šeimos albumo)

 

Yra verbalinis bendravimas (žodžiu) ir neverbalinis (ne žodžiu). Vis labiau populiarėjantys socialiniai tinklai padeda susisiekti su draugais, palaikyti ryšius. Tačiau tiek patys vartotojai, tiek psichologai pastebi, kad kartu jie keičia žmonių santykius ir bendravimo įpročius. Tyrimo dalyvių buvo teiraujamasi, kokią naudą jiems duoda naudojimasis socialiniais tinklais. Asmeninių ryšių palaikymą čia įvardijo 7 iš 10 respondentų, profesinių – 9,8 proc. apklaustųjų. Naujų ryšių užmezgimą įvardijo 8,2 proc., saviraišką – 7,4 proc.

Vis dėlto daugelis respondentų pripažįsta ir pabrėžia bendraujant tokiu būdu atsirandančias problemas. Jie pastebi besikeičiančias bendravimo tradicijas, kurios savo ruožtu skurdina žmonių santykius. Be to, bendravimo gyvai įgūdžių praradimą kaip pasekmę įvardijo 18,9 proc. apklaustųjų.

Psichologė D. Balčiūnienė aiškino, kad bendraudami socialiniuose tinkluose žmonės jaučiasi palaikantys ryšį. „Poreikis palaikyti ryšį išlieka, tik forma keičiasi. Todėl yra populiarūs socialiniai tinklai“.

Psichologė atkreipė dėmesį, jog socialiniais tinklais mieliau naudojasi vaikai, jaunimas, nes jie su šia galimybe susipažįsta anksčiau. Bendravimo gyvai įgūdžiai gali keistis, nes įprantama mintis reikšti kitaip.

www.punskas.pl, E. Pakutkienė