Šv. Agotos dienai

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Seinuose, aikštėje priešais bažnyčią, yra šv. Agotos koplyčia. Ant jos užkelta ir šios šventosios statula. Praeidami nesusimąstome, kad ta sena šv. Agotos skulptūra garsėjusi stebuklais, gelbėjusi ir saugojusi mūsų prosenelius nuo nelaimių, gynusi seniau medinius Seinų pastatus nuo gaisrų.

Dėl dažnų gaisrų Seinuose parapijiečių lėšomis 1789 metais pastatyta šv. Agotos koplyčia. Ant koplyčios viršaus, virš stogo, iškelta žmogaus dydžio šv. Agotos skulptūra, iškeltoje kairėje rankoje laikanti verbą ar rugio varpą – ji išdrožta iš liepos medžio 1828 metais. Nukelta ir restauruota (konservuota, mediena nudažyta) prieš dešimtį metų. Koplytėlės viduje yra aštuonioliktojo amžiaus šv. Agotos paveikslas. Ant lubų – 1950 metų freska, atlikta Stanislovo Kazmierčiko, baigusio Varšuvos menų akademiją (Viktorijos Jesinauskaitės ir Blažiejaus Kazmierčiko sūnaus), vaizduojanti Kristaus gundymą. Koplytėlė aptverta tvorele, nukalta kalvio 1904 metais.

Apie Grabnyčias ir šv. Blažiejaus dieną

 Vasario pradžioj dar žiema, tik jau kvepia pavasariu, dienos ilgesnės, šviesiau. Tada švenčiama keletas bažnytinių švenčių: vasario 2 d. – Grabnyčios, vasario 3 d. – šv. Blažiejaus diena, vasario 5 d. – šv. Agotos šventė. Per Grabnyčias šventindavo linus ir vaško žvakes, graudulinėmis vadintas.

Žvakės, būtinai bičių vaško, šventinamos per Grabnyčias. Seinų bažnyčioje mišios ta intencija šiemet atnašautos lietuviškai trečiadienį, vasario 2 d., 13 val. – kaip paprastai sekmadienį. Tikrų didelių vaško žvakių kiekvienas galėjo nusipirkti tą dieną iš bitininko Petro Misiukonio.

„O per Blažiejų (kitą dieną mišių metu) žmonių atsineštas žvakes paima kunigas ir kiekvienam priklaupus sukryžiuoja jas ties gerkle. Tai reiškė, kad neskaudės gerklės, nesirgsi ir pan., – pasakoja Kastulė Žukauskienė iš Seinų. – Parsineštos žvakės laikomos namuose ir žiebiamos sergant ar kai kunigas, parvežtas su šv. Sakramentu, teikia ligonio patepimą, arba prieš mirtį. Kunigui kalėdojant taip pat užžiebiu kasmet. Tėvai šventintą žvakę visada užžiebdavo per audrą ar perkūniją. Tikėdavo, kad tokių žvakių liepsna saugo nuo perkūno, audrų ir ligų.

Šventoji Agota tai saugo nuo gaisrų. Į ugnį įmesta šv. duonelė nukreipia ugnį“.

Kastulė Žukauskienė sako neprisimenanti, kad tą dieną eitų procesija iš bažnyčios į šv. Agotos koplyčią.

Vasario 5 d. šventinami duona ir vanduo, kuris namuose laikomas iki kitų metų šios šventės. Šlakstomi namai per audrą, kad atbaidytų žaibus. Tikėta, kad jei per gaisrą į liepsną įmetama Agotukės duonutės, ji sukelia vėją, kuris pradeda pūsti į priešingą pusę ir neplečia ugnies. Davus duonutės susirgusiam gyvuliui jis išgyja. Seniau gabaliukus pašventintos Agotos duonelės dėdavo po sijomis, į statomo namo kertę, pamatus.

Anelė Sinkevičienė, kilusi iš Podliaskų, sako: „Berznyke prie buvusios mokyklos ant medinio stulpo buvo šv. Agotos statula. Per karo audras sunaikinta, liko tik pats stulpas. Visada laikau namuose gabaliukus Agotos duonutės ir duodu anūkam, vaikam, kai kur keliauja, kad laimingai sugrįžtų”.

Julija K. pasakoja: „Žinau, kad šv. Agotos dieną nevalia skalbti. Mama labai tikėdavo šventintos duonutės galia ir nešiojosi popierėlyje rankinėje, kad vagys neužpultų. Iš šventintų žvakių galima buvo sužinoti ateitį. Mūsų senoliai burdavo, ir aš mėgstu. Prisiskaičiau, ką reiškia įvairios formos, kurios susidaro lašinant į vandenį vašką. Užžiebus žvakes žiūriu, kur eis dūmai: jei į namo vidų – tai laukia kokia bėda ar nelaimė, o jei į durų pusę – gali kas mirti iš giminių.

Girdėjau taip pat, kad žmogui mirštant reikia žiebti Grabnyčių žvakę, tai šviesa nurodo kelią į dangų“.

Algirdas Mačionis, gimęs 1928 m., porina: „Gyvenom Radžiūčiuose, o vėliau Seinuose. Kad procesija eitų, nepasakojo niekas, bet apie Grabnyčių žvakės ir Agotos duonutės galią tai žinojau. Į mišias visada einu ir pašventinu. Tėvai šnekėjo, kad ant lango pastatyta užžiebta Grabnyčių žvakė neleis trenkti perkūnui. Jei užsidega kur, tai turėjo šventinto vandens ir tikėjo jo galingumu – kad ugnis nurims, pakryps į kitą pusę ir nesunaikins namų. Ogi visur buvo medinės su šiaudais trobos dar mano vaikystėje, jaunystėje. Šventintos duonelės pasiėmiau ir šiemet per mišias, nes šv. Agotos duonos turėtų būti visuomet kiekvienuose namuose“.

Danutė Marmienė iš Kauno rašo: „Šv. Agotos diena – duonos diena. Nuo seno lietuviai garbino kasdieninį maistą – duoną. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, blogos akies. Tikėta, jog nužiūrėtom karvėm grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones, padeda gydyti akių ligas, žaizdas. Saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis einant į mišką kišenėje). Kilus gaisrui, metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims, nesunaikins namų. Kilus perkūnijai, duonos gabaliuką laikydavo rankoj, kad atbaidytų žaibus.

Mano tėvai buvo atitrūkę nuo kaimo ir papročių. Artimiausi giminės gyveno mieste, o į kaimą važiuodavo, kai kas mirdavo – į laidotuves. Mano tėtis buvo laisvamanis. Nors prisimenu, kad per didžiąsias šventes į bažnyčią eidavom visa šeima. Mama buvo tikinti (mėgo kartoti: „Kaip radom, taip ir palikim...“), bet į bažnyčią eidavo tik per didžiąsias šventes. Mes, vaikai, buvom pakrikštyti, privesti prie Pirmosios komunijos ir t. t.

Mūsų šeimoj davatka buvo močiutė – tėvo mama. Ji į bažnyčią eidavo vos ne kasdien – į gegužines pamaldas ir kt. Ji šventintos duonos parnešdavo. Atmenu, kad laikė sudžiovintą drobiniame maišely spintos viršutinėj lentynoj. Turėdavo ir šventintų žvakių, ir šventinto vandens. Neatsimenu, kas pasakojo, kad įsiplieskus gaisrui, įmetus šventintos duonos, ugnis prigeso. Pati tokios patirties neturiu“.

Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Agota dėl tikėjimo žiauriai nukankinta: jai nupjautos abi krūtys ir ji sudeginta ant laužo. Mirė 251 metų vasario 5 d. Praėjus metams po jos mirties, išsiveržė Etnos ugnikalnis. Žmonės patiesė priešais atitekančią lavą šv. Agotos skraistę. Ugnikalnis nurimo ir žmonės išsigelbėjo. Nuo to laiko tikima, kad šv. Agota saugo nuo ugnies ir sunaikinimo. Jos garbei šventinami duona, vanduo ir druska.

Paveiksluose ir drožiniuose šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos.

www.punskas.pl,   E. Pakutkienė