Padėkime gyvūnams

 

Kaune prie Nemuno Zita Pakutkaitė nuneša padžiovintos duonos būriui žieduotųjų ančių, gulbių

 

Gili žiema šiemet užklupo anksti. Pirmas sniegas nukrito lapkričio 26-ąją, stora pluta iki Kalėdų netirpdamas užklojo žemę, žolę ir visa, kas reikalinga paukšteliams, žvėreliams. Per Kūčias – atlydys. Atrodė, kiek ištirps sniego, bet kurgi, – vėl pašalo, pasidarė dar ir ledo pluta iš ištirpusio sniego sluoksnio, vėl snigo. Nei iškapstysi, nei pralesi ledą, kad pasipeštum žolės. Kitas atlydys – per Tris karalius, dar besitęsęs kelias dienas. Ištirpo daugiau sniego, bet ir vėl pašalo, ir naujas ledas...

Atrodytų, tiek nedaug reikia – pakabinti lesyklą ir įberti po pusryčių likusių trupinių. Ir akiai gražu, ir širdžiai smagu matant lyg žuvys vandenyje mirguliuojančias zyles, žvirblius.

Klevų Griškų šeima džiaugiasi pro virtuvės langą stebėdama ne vien zyles, skanaujančias ant vyšnios šakos pakabintus šviežius lašiniukus, bet ir sniegenas. Vienas paukštelis atskrenda juodas kaip angliukas. Namiškiai sako, kad tai zylė. Smagu suaugusiems ir vaikams Dianai bei Albertukui, prie stalo valgant patiems, žvelgti į patenkintus paukštelius. Net vaikai geriau valgo.

Burbiškių Onutė ir Gediminas Nevuliai taip pat kasdien susilaukia svečių. Pro virtuvės langą mato lesykloje pasirodant mažą ir didelį raudonkepurius genius, šarkas, zyles. Obelies viršūnėje sušalusius obuolius mėgsta kiti paukščiai. O į gale tvarto įrengtas ėdžias Gediminas įdeda šieno ar šienainio ir stebi stirnas. Jos nelabai ėda galbūt trąšomis kvepiantį šieną, tik išsikapsto prie ėdžių rudenį prikritusių kriaušių, obelų lapų.

Gediminas priešingas medžiotojų būreliams ir medžiojimui. Jis sako: „Jau geriau žmonės užsiimtų priežiūra ir fotografavimu. Tokie gražūs gyvūnai. Kaip galima juos šaudyti?“ Už ištiestą gerumo ranką šeimininkai, mėgstantys dainą, muziką, susilaukia vasarą antrininkų. Šile rytais ir vakarais suokia nenuilstanti lakštingala, volungių, kikilių ir kitų paukščių balsai ramina jųjų širdis.

Monikos ir Broniaus Kuliešių sodyboje Aradnykuose nuolat lankosi keletas stirnų, lapių. Stebina tai, kad šieno taip pat nelabai griebėsi, o apgraužė vieną didoką kukmedį. Matyt, skanūs buvo ir lapeliai, ir žievė.

„Surišom šieno ir pastatėme prie kluonelio, bet ten tik žvirbliai čirška. Gal kiek ir paragauja jo stirnos. Nežinia, kodėl nelabai jos mėgsta tą šieną. Joms patinka jaunų pušų ataugėlės, viršūnėles apskabo“, – sako ponia Monika.

Seinuose Teresė Petruškevičienė užsisakė pas dailidę gražią lesyklą. „Tai ir puošmena prie namo, ir geras, naudingas daiktas – kai jį puošia atskridę įvairių spalvų paukšteliai. O trupinius ir taip reiktų išmesti, jie nieko nekainuoja. Negailėkime, tai grožėsimės. Tai ir savo akiai gražu, ir praeivius paskatina panašiai elgtis“, – sako Teresė.

Kaune prie Nemuno

 

Kornelija Pakutkaitė taip pat myli paukščius. Ji stebėjo rudenį vynuoges lesantį didoką raudonu gurkliu paukštį – galbūt kikilį, šiek tiek primenantį genį, tik apvalesnį, storesnį ir su storu snapeliu. Matyt, saldžios uogos jam patiko, nes jis pasiliko žiemoti, slėpdamasis nakčiai po balkonu esančiose apkarpytose medžių šakose.

Jis labai tvarkingai lesa. Kai sujudinus kekę uogos nukrenta žemėn, paukštelis nusileidžia žemyn ir jas surenka, taip protingai taupydamas, kad ilgiau turėtų maisto.

Paberiama paukšteliams duonos trupinių, kabo ir lašiniukai, kuriuos žvirbliai ir zylės mėgsta. O paukštelius išjautęs ant palangės vienu metu ilgai tupėjo atskridęs margaspalvėm plunksnom besididžiuojąs vanagėlis. Atskrenda ir laukinės antys, turbūt prisiminusios vasarą čia buvusį tvenkinuką, kur per sausrą su pulkeliu (penkiais) mažų ančiukų atskrido atsigaivinti. Surinkdavo jos duonutės trupinius, bulves mėgo. Matyt, nebuvo blogai, kad vis dar užsuka.

 www.punskas.pl (E. Pakutkienė)