Apie stirnas

 

 

Mikasės Marcinkevičienės sodyboje Žagariuose vaikščioja pulkas stirnų. Jos nebijo žmonių ir nebėga, tarsi būtų prijaukintos. Nuo to laiko, kai geros širdies Mikasė nuo didelio šuns išgelbėjo mažą stirniuką, šie žvėreliai pasitiki šeimininke ir nuolat apsilanko jos sodyboje. Mikasei negaila net apgraužtų medžių, kurie kažin ar atgis. Rudenį ji palieka ant medžių kriaušių ir obuolių, kurie žiemą stirnoms didelis skanėstas. Marcinkevičių sode vaisių netrūksta ir rudenį, ir žiemą, o rūsyje atsargų taip pat darbščiosios šeimininkės nemažai prikaupta. Susirūpinimą kelia atklydę šunys, kurie niokoja žvėrelius, ypač naujagimius, o jau tuoj turėtų gimti maži stirniukai.

 

– Atveždavo ir paleisdavo vilkų prie mūsų namų, – pasakoja Mikasė, – bet jie ilgai čia neužsibūdavo. Šunys ateina galbūt iš Krasnagrūdos dvaro. Jie ir žiemą, ir vasarą neduoda ramybės, žaloja ir gaudo mažus gyvūnėlius. Tiesa, negalima laikyti palaidų šunų, bet kaip įrodysi, kieno jie... Anąsyk, kai jie stvėrė mažą stirniuką, vijausi pasiėmusi pagalį. Apgyniau jį, parnešiau namo, aptvarsčiau. Po kelių dienų atsigavo.

 

Mikasė tikina, kad ji labai myli gyvūnėlius, kurie niekam blogo nedaro. Jie, pasak jos, yra tokie grakštūs.

 

– Kiek jie ten suėda, – sako ji, – ženklo nėra. O koks grožis – akiai malonu ir širdžiai miela, kai ką gero padarai.

 

punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)