Senelių dienai

 

Močiutei

Prisiminimuos – vaikystėj išbraidžiotos balos,

Skaniai paruošti pietūs ir daug švelnių žodžių...

Dabar pas Tave ateinu padėkot – nes
Tavo gerumo negali niekas atstot –
Mamai padėjai augint mus mažus tarp savų svajonių...

Rankas raukšlėtas Tavo palietę,
Suprantam Tavo darbštumą

Ir nueitą nelengvą gyvenimo kelią –
Nuo rūpesčių, nelaimių ir kojos, ir rankos jau bejėgės,

Plaukai ne laiku pabalę…
Neturėčiau širdies Tave pamiršti

Ir pasiaukojimo dėl mūsų vaikystės,

Kuri būtų šviesesnė ir lengvesnė už Tavąją.

Todėl gyvenimais, likimais ir darbais –
Negalim likt nepadėkoję
Už rūpestį, paguodą, paramą.

Tu nepaprastai esi mums reikalinga.
Tavo švelnumas lyg duona ant stalo.
Tu esi mums gera, linksma, išmintingai patarianti.
Turinti daug gyvenimo patirties…

(R. Pakutkaitė)

 

Padėkime savo tėvams ir seneliams – tai bus pavyzdys mūsų vaikams. Mums pasenus jie elgsis, kaip juos išmokysim rodydami pavyzdį. Tėvai ir seneliai jaunystėje tryško energija, darbštumu, o dabar galbūt metų naštos slegiami tapo bejėgiai. Dažnai pareigų, darbo vejami nerandame laiko jų aplankyti, paskambinti, paklausti, kaip sekasi... Neretai atsitinka, kad vaikai yra toli iškeliavę, o pagalbos ranką ištiesia kaimynai. Būna, kad tėvai senatvėje nusiperka butą mieste, kur šilta žiemą, o vasarą parvažiuoja į tėviškę.

 

 

Jonas

 

Apie Burbiškių Joną Ramanauską ir jo rūpinimąsi mama pasakoja ne vienas. Jis jau daug metų namuose slaugo sergančią motiną, parūpina vaistų, ruošia valgį, iškelia ją iš lovos, nuprausia. Reikalui esant padėti pasikviečia medicinos seseles iš Seinų, kurios profesionaliai teikia pagalbą, duoda patarimų. Jonas stropiai vykdo jų nurodymus ir pavyzdingai rūpinasi savo sergančia motina, nes Dievas įsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Jam sąžinė būtų nedavusi ramybės, jeigu būtų pasielgęs kitaip. Jonas įsitikinęs, kad motinos vieta namuose, kad vaikas turi rūpintis tėvais. Nors jis pats turėtų gydytis sanatorijoje, elgiasi taip, kaip jam liepia sąžinė.

 

– Tik susirgęs žmogus gali suprasti kitus, – tikina jis. – Tada nemielas turtas, brangenybės, už sveikatą jis atiduotų viską...

 

 

Marijona

 

Nuo 1980 metų su sūnumis ir jų šeimomis Seinuose gyvenanti 92-ejų metų Marijona Klimasarienė turi atskirą virtuvėlę, vonią ir kambarį.

 

– Senas žmogus kaip namų raktas, tik gal ne visiems tai patinka, – sako Marijona. – Kai namiškiai išeina darban, aš pasilieku, paskaitau, pažiūriu televiziją. Kartais užeina kaimynas, kitą kartą marti iš Dusnyčios kaimo, kur anksčiau su vyru gyvenome. Vyras mirė prieš pora metų. Jis buvo kalvis. Blogiausia, kad rūkė. Vaikai prašydavo gražiuoju, kad mestų rūkyti, bet jis ne. Turime keturis sūnus, bet nė vienas nerūko.

 

Marijona mėgsta pasakoti apie savo močiutę:

 

– Mano močiutė Raudonavičienė (tokia ir mano mergautinė pavardė – ištekėjus tapau Klimasariene) anksti kėlėsi, kurdavo trikojį, nes tada dar nebuvo krosnies. Virė sriubą pusryčiams. Labai paisėm pasninko. Mėsos nematydavom trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Močiutė privirdavo bulvių, jas nusunkdavo, sugrūsdavo su sumaltom aguonom, ir valgėm. Buvo skanu ir sotu. Paskui ji išleisdavo mus mokyklon. Jos darbas prie puodų ir vaikų. Senelis šėrė ir prižiūrėjo karves, o tėtė arklius. Žiemą pas mus priemenėj šėrė meitėlius. Jei būdavo šalta, atnešdavo trobon avis. Tėvas uždėdavo „leiterę“ ir iki pavasario su ėriukais gyvenom. Pamenu, nueina senelis į šaltinį vandens parnešt ir parėjęs sako: „Šals, ba šalcinio vanduoj aina in viršų“. Kitą kartą parėjęs sako: „Atlais, ba šalcinio vanduoj nukrito“. Baisios žiemos buvo. Žinau, prieš adventą tuokėsi Pinkevičiukas su Jakubauskų Stasio teta, tai per Galadusį rogėm važiavo, toks storas buvo ledas. Prisimenu: jei iš vakaro parneša vandens, jį po nakties randa troboj užšalusį.

 

Marijona pasakoja, kad žiemą moterys ausdavo milines iš vilnos, nešdavo prie Dusnyčios upės ir vėlė. Žiemą kaimiečiai vilkėjo „kamzūles“, „burkas“ arba iš avių kailių kailinius.

 

– Prieš karą visi buvo neturtingi, – sako ji, – daug kas neturėjo pinigų. Pamenu, mokykloje buvo eglutė, kurią parnešė iš Krasnagrūdos dvaro. Tėvai dėjosi po 50 grašių. Vienas saldainis kainavo 1 gr.

 

Marijona Klimasarienė džiaugiasi atžalomis.

 

– Turiu 14 anūkų ir 10 proanūkių (5 poras), – sako Marijona Klimasarienė. – Daugiausia globojau Teresę, Ievą (sūnaus Liudo) ir Vaitiekų (Juozo). Jų labiau gailėdavaus nei savo vaikų. Už tai jie mane dabar lanko, apdovanoja, nusiveža pas save, vaišina. Geri vaikai, geri ir anūkai. Ir marčios geros.

 

Mikasė

 

Žagarių kaimo Mikasė Marcinkevičienė džiaugiasi savo vaikais ir anūkais.

 

– Seniau visur būdavo didelės šeimos, tai ir anūkus nelabai močiutės skaičiavo, – pasakoja ji. – Mano močiutė turėjo 23 anūkus. Aš sulaukiau 18 anūkų. Tarp jų tik 4 mergaitės. Džiaugiuosi, kad visi darbštūs, gerai mokosi, aplanko, pasišnekam, nepamiršta močiutės, pasipasakoja, kur ir ką studijuoja, kur dirba. Pasimeldžiu, kad būtų sveiki ir jiems sektųsi gyvenime.

 

Kastulė

 

Kastulė Žukauskienė turi 8 anūkus ir 3 proanūkius.

 

– Mano močiutė Rožė Liaukevičienė turėjo 14 anūkų, tarp jų ir mane, mama Agota Vainienė – 16. Vieniems likimas skiria anūkų daugiau, kitiems mažiau. Visaip žmonėms gyvenimas susiklosto, – samprotauja Kastulė.

 

punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)