KAS SUDRAUS?

Gintautas Šapoka

Pastaruoju metu labai daug kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykių krizę. Lietuva ištisai kaltinama pažeidžianti Lietuvos lenkų teises. Ypač šie kaltinimai paaštrėjo, kai Lietuvos Seimas atmetė Lenkijos inspiruotą pavardžių rašymo įstatymą bei svarstė švietimo įstatymą, numatantį 2-3 dalykus Lietuvos tautinių mažumų mokyklose dėstyti lietuvių kalba.

 

Dėl pavardžių įstatymo jau daug rašyta ir diskutuota. Negalima net pamąstyti, kad svetimos valstybės norai būtų įkūnyti. Pats Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis pareiškė (cituoju): „Mūsų pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo...“ Gaila, kad Lietuvos vyriausybė į tai žiūri neleistinai abejingai. Lenkiškose mokyklose, kai kuriuose miesteliuose dar išlikę užrašai svetimos valstybės kalba.

 

Kaip teigia lenkų organizacija „Wspólnota Polska“, už Lenkijos ribų gyvena apie 10 mln. lenkų, iš jų Lietuvoje apie 200 tūkst. Už Lenkijos ribų yra 170 lenkų mokyklų, iš jų Lietuvoje 100. Kodėl Lenkijos veikėjai nereiškia pretenzijų kitoms šalims, o tik Lietuvai? Tikriausiai dėl to, kad Lenkijoje yra gyvos imperinės tradicijos. Įdomiausia tai, kad Lietuvą stojo ginti Lietuvos lenkas, atkuriamojo Seimo narys, nebalsavęs už Kovo 11-osios aktą, Ryšardas Maceikianecas. Jis savo laiške Lenkijos prezidentui pareiškė, jog Lenkijos pretenzijos nepagrįstos, melagingos, trukdančios gyventojams integruotis į Lietuvos valstybę.

Visas šis triukšmas kyla dar ir dėl to, kad vis daugiau lenkiškai kalbančių moksleivių pasirenka mokslą lietuvių kalba. Tai akivaizdžiai matyti iš statistinių duomenų apie moksleivių mokymosi kalbą Vilniaus rajone, kuris yra tautiškai mišrus: priminsiu, jog čia lietuviai sudaro 22,4%, o lenkiškai kalbantieji – 61,3% gyventojų.

 

Vilniaus rajono moksleivių mokymosi kalba (kartu su apskrities mokyklomis)

Mokslo metai	Iš viso rajone mokinių	Lietuvių kalba		Rusų kalba		Lenkų kalba
		Mokinių skaičius	%	Mokinių skaičius	%	Mokinių skaičius	%
1991/1992 2000/2001 2008/2009 2009/2010 2010/2011	11467 13912 11328 10838 10581	2470 5131 5406 5240 5167	21,5 36,7 47,7 48,3 48,8	4693 1845 431 374 317	40,9 13,3 3,8 3,5 3,0	4304 6936 5489 5224 5097	37,5 49,8 48,4 48,2 48,2

 

Lietuviškai besimokančių moksleivių skaičius jau pralenkė besimokančiųjų lenkiškai ir sudaro beveik pusę Vilniaus rajono moksleivių skaičiaus. Jis būtų dar didesnis, jeigu visiems, norintiems mokytis lietuviškai, būtų sudarytos sąlygos. Lietuva per 20 atkurtos nepriklausomybės metų nesugebėjo ir toliau nesugeba sudaryti sąlygas visiems, norintiems mokytis valstybine kalba.

 

Kaimyninė valstybė ištraukia iš kaltinimų maišo Lietuvai vis naujus argumentus. Kad ir anksčiau „Wspólnota Polska“ ilgamečio pirmininko Andžejo Stelmachovskio aiškinimas, jog Lietuva privalo rengti taip pat lenkus gydytojus ir teisininkus, nes lietuviai daktarai ir teisėjai blogai lenkus gydys ir blogai nuteis. Tačiau atsiradus lenkų gydytojų ar tik nepareikalaus turėti lenkus paštininkus, gaisrininkus, kirpėjus ar batsiuvius?.. Ar toje reikalavimų grandinėje nebus sekama pasaka be galo?

 

Aš tik priminsiu, kad A. Stelmachovskis buvo ir Lenkijos senato maršalka, ir Lenkijos švietimo ministras. Tik man neaišku, už kokius nuopelnus Lietuvai A. Stelmachovskio vardu pavadinta Senųjų Trakų pagrindinė mokykla. Gal už tai, kad taip grubiai kišosi į Lietuvos reikalus.

2010 m. gruodžio viduryje Lietuvos Seimui svarstant švietimo įstatymą buvo organizuojami lenkų moksleivių piketai prie Seimo ir Prezidentūros bei ištisai buvo bombarduojama Lietuva dėl lenkų švietimo klausimų. Kas gi sukėlė tokį tiek lenkų organizacijų, tiek Lenkijos vyriausybės įniršį? Mat sename švietimo įstatyme numatyta, kad tautinių mažumų (lenkų ir rusų) moksleiviai visų kitų dalykų, išskyrus lietuvių kalbą, mokosi savo kalba. Jų lietuvių kalbos žinios yra menkos, jie negali sėkmingai konkuruoti su lietuviškų mokyklų moksleiviais, be to, valstybinį lietuvių kalbos egzaminą laiko daug lengvesnį. Ir pritariu daugelio moksleivių pasipiktinimui, kad tai juos žeidžia, tarsi būtų protiškai atsilikę.

Lietuva nori, kad lietuvių kalbos egzaminas visose mokyklose būtų vienodo lygio, o vidurinėse mokyklose du trys dalykai būtų dėstomi lietuviškai. Tada mokiniai geriau įsisavins lietuvių kalbą. Kaip sakė Prezidentė D. Grybauskaitė, ji pasirašys tokį įstatymą, kuris bus adekvatus Lenkijos tautinių mažumų švietimo įstatymui. O Lenkijoje švietimo ministro panašaus pobūdžio potvarkis priešingas. Nepaslaptis, kad Lenkija daro įtaką Lietuvos švietimo įstatymo kūrimui. Lenkijos nuomone, Lietuvoje yra trijų rūšių švietimas: lietuviškasis, tautinių mažumų ir lenkiškasis (polska oświata). Pastarajam keliami ypatingi reikalavimai: visi dalykai privalo būti dėstomi Lenkijos valstybine kalba, o Lietuvos valstybinė kalba turi būti dėstoma pagal mažesnius reikalavimus. Ar Lenkijoje yra tokia atskira „litewska oświata“?

Pastaruoju metu kartu su lenkų moksleiviais piketuoja ir rusų moksleiviai ir mokytojai. Gal jie žino, kaip veikia Rusijoje tautinių mažumų mokyklos. Tose mokyklose tik 40 proc. dalykų dėstoma mažumų kalba, o 60 proc. rusiškai. Be to, visiškai neaišku, kodėl milijoninės tautos Rusijoje neturi tautinių mokyklų (ukrainiečiai).

Internete, Vikipedijos portale, skelbiama, kad Maskvoje veikia normali lietuvių vidurinė mokykla. Betgi pasirodo, kad mokymas joje vyksta rusų kalba, o lietuviškai mokoma tik lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Tai tokia tiesa apie lietuviškas mokyklas, kurių neturime ir Karaliaučiaus srityje.

Lietuva turi išrinktą europarlamentarą V. Tomaševskį, kuris nuolat kaltina šalį dėl lenkų teisių pažeidinėjimo ir pasiūlė originalų kovos būdą skelbti moksleivių streiką. Tai atviras jaunimo kiršijimas.         

Gintautas Šapoka