„WikiLeaks“ – pasaulio sąžinė?

 Senokai neteko matyti tokio sujudimo pasaulyje kaip šiomis dienomis, kuomet amerikiečių diplomatijos apdergti apatiniai buvo viešai iškabinti parodant, koks diplomatų interesų racionas ir kokie rezultatai gaunami suvirškinus viską, kas išgirsta, pamatyta arba susigalvota.

Dabar mes jau žinome, kad Putinas su Medvedevu primena Betmeną ir Robiną, Turkijos prezidentas dėl šventos ramybės nesipyksta su Al-Qaeda. Na, o kol visa tai vyksta, Saudo Arabijos princai, patraukdami žolytės ir užsigerdami vietinės naminukės, už uždarų durų atlieka kandidačių į princeses grupinę atranką.

Be abejo, įdomu. Tik štai niekaip negaliu suprasti, kur sensacijos. Tie, kas skaitė jau išslaptintą V. Čerčilio (W. Churchill) dienoraščių dalį, randa ten ne tik Betmeną su Robinu, bet ir kai ką žymiai „riebesnio“. Tie, kas domisi autoritariniais ir totalitariniais režimais, puikiai supranta, kad režimų elitas gyvena visiškai pagal kitas moralės normas nei jų fanatiškų avinų banda paverstos tautos.

Toli ieškotis pavyzdžio nereikia – užtenka prisiminti tarybinės nomenklatūros sukurtą pasaulėlį, kuris buvo aprūpintas viskuo: nuo gurmaniško ėdesio iki didelių juodų mašinų. Tame pasaulėlyje buvo apgyvendintos sekretorės, medicinos seselės, bufetininkės ir kitų profesijų moteriškosios lyties atstovės, kurios tikrai galėtų nukonkuruoti dabartines Saudo Arabijos „princeses“.

Lietuvos atveju viskas dar paprasčiau. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad Anušauskas (atseit?) spaudė Grybauskaitę atlikti amerikiečiams palankų veiksmą. Atsiverčiu žinomo portalo komentarus ir skaitau: „Jankiai seniai dulkina lietuvius, kaip nori“. Tuo tarpu valdžia pateikia alternatyvią versiją: „JAV yra strateginis Lietuvos partneris“. Kaip matote, bendra nuomonė panaši, skiriasi tik formuluotės, tad skaityti gana nuobodu. Suprasčiau, jei „WikiLeaks“ paskelbtų Pakso nuvertimo metu rašytus dokumentus. Čia jau būtų „bomba“.

Beveik Holivudo stiliumi besirutuliojanti „WikiLeaks“ istorija kai kam jau tapo priežastimi skelbti, kad pasaulyje atsirado „elektroninė sąžinė“. Beveik patikėčiau, kad taip ir yra, tačiau... Kad bet kokie tarnybinio naudojimo dokumentai (šiuo atveju kalbame apie dokumentus su žyme „tarnybiniam naudojimui“, kurių nereiktų painioti su slaptais dokumentais, pažymėtais „secret“ ir „top secret“) atsidurtų viešumoje, juos pirmiausia kažkas turi pavogti. Kad kažkas juos pavogtų, reikia, kad tas kažkas turėtų svarią priežastį tai padaryti. Būtų nuostabu, jei tą darbą atliktų revoliucingai nusiteikę programišiai, kuriems rūpėtų įkąsti nekenčiamai sistemai arba ją net sugriauti. Taip, beje, atsitiko Latvijoje, kuomet vienas žmogus tapo viso šalies elito galvos skausmu. „WikiLeaks“ atveju vis dėlto taip nėra, nes mes turime reikalų su dokumentų „nutekinimu“.

Kažkodėl sunku patikėti, kad diplomatinėje tarnyboje, nesvarbu – JAV ar Madagaskaro, gali užsiveisti koks revoliucionierius. Kad atsidurtum bet kokioje rimtesnėje pozicijoje, reikia būti išskirtiniu ciniku ir veidmainiu. Kai kas sako, kad ciniškiausios valstybės struktūros yra teisėsaugos. Nieko panašaus – daugmaž demokratiškoje valstybėje teisėsauga dar turi įstatymais apibrėžtas ribas ir kartais net gali apriboti valdžioje esančios politinės grupuotės veiksmus. Tuo tarpu diplomatinės tarnybos visais laikais atstovavo vien valdančiojo klano interesams. Pasikeitus karaliui, prezidentui ar generaliniam sekretoriui, valdantysis klanas ir diplomatija turi persiorientuoti į naująjį vadovą. Todėl man ir įdomu, kokiu tikslu buvo perduotas šitas ne visai svarbių, nors kartais ir skandalingai atrodančių dokumentų masyvas.

Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų pareiga (ją kildinčiau iš teisingumo supratimo) visomis priemonėmis palaikyti „WikiLeaks“ projektą. Bet tuo pat metu pabandykime suprasti, kokias pamokas galime gauti iš to, kas vyksta. Visų pirma eilinį kartą įsitikinome, kad esame „mes“ ir yra „jie“, kurie žino daugiau ir elgiasi taip, kaip mums nepataria. Antra, pats laikas paklausti, ar diplomatų veikloje nėra pernelyg daug slaptumo, ar tokia viduramžiškojo stiliaus diplomatija apskritai vis dar reikalinga. Trečia pamoka – grynai praktinė. Pateko į rankas bet koks dokumentas – skelbk nedvejodamas, nes jo kai kam gali prireikti.

Vadinti juos pasaulio „elektronine sąžine“ kiek per anksti. Palaukime, kas bus toliau.

 Vitalijus Balkus