Kas gyvenime svarbiausia

 

Štai pradėjom Naujuosius 2011-uosius metus. Visi tikimės, kad bus jie geresni už praėjusius ar bent jau ne blogesni. Dažnas pasižadam, kad naujais metais pasieksim užsibrėžtus tikslus: būsim atidesni savo šeimai ir artimiesiems, draugams – skirsim jiems daugiau laiko; pasirūpinsim savo sveikata – sportuosim, suliesėsim, nustosime rūkyti; lavinsim savo gebėjimus ir pan. Deja, dažniausiai tie pažadai kartojami kas metai – vis pritrūksta laiko arba noro siekti to „tobulumo“. Toliau visi bėgam, skubam, užsiverčiam darbais... Arba sėdim, neveikiam nieko ir... reiškiam pretenzijas kitiems dėl savo likimo.

Nepasitenkinimą gyvenimu dar kelia ir informacija, sklindanti iš žiniasklaidos – pesimistiškos naujienos. Pradedant kasdienybe – nesibaigiančiais politikų kivirčais, avarijomis kelyje, blogais orais, ekonomine krize, baigiant pranašystėmis apie artėjančius kataklizmus ir net pasaulio pabaigą. Internetas, televizija, spauda primeta mums tam tikrus gyvenimo standartus – kiekvienam norėtųsi gyventi gražiai ir patogiai, kaip rodoma reklamose. Galbūt dėl to nesugebame džiaugtis ir protingai naudotis tuo, ką turime. Mums visą laiką visko mažai. Įsigyjame „tuščius“, nereikalingus daiktus. O kiek iš tikrųjų žmogui reikia, kad pragyventų?

Neseniai apžiūrėjau vokiečių-čekų filmą „Paskutinis traukinys“ (rež. Joseph Vilsmaier, Dana Vivrova). 1943 m. iš Berlyno pajuda traukinys su paskutiniais žydais į Aušvicą-Birkenau (Auschwitz-Birkenau). Vokiečių sugauti ir prievarta iš savo namų išvaryti žmonės nujaučia, koks likimas jų laukia. Šautuvų buožėmis sugrūsti į gyvulinius vagonus žydai atsiduria kitame pasaulyje, kitoje realybėje. Viename vagone suvarytų keliasdešimt asmenų – suaugusių, pagyvenusių, vaikų ir kūdikių gauna vieną kibirą su vandeniu ir kitą tuščią, atstojantį išvietę. Ilgainiui kelionė tampa nepakenčiama dėl spūsties, tvankaus oro, troškulio ir akivaizdaus jos tikslo. Dalis silpnesnių keleivių dėl ypatingai sunkių sąlygų miršta, dalį sušaudo SS. Gerklę suspaudžia ašaros, kai ant motinos rankų miršta ištroškęs kūdikis bei kai kita motina, tai matydama, pati nužudo savo vaiką.

Vagone atsiranda ir tokių, kurie bando kaip nors išsigelbėti – iki kraujo žalodami rankas nupjauna vagono langelio grotas, išskobia skylę grindyse. Tik „per plauką“ prieš pat Aušvico vartus pavyksta pabėgti dviem asmenims – jaunai merginai ir mergaitei.

Filmas mane sukrėtė. Žiūrėdama galvojau, kaip panašioje situacijoje pasielgčiau aš pati. Ko niekada nenorėčiau prarasti, kas man gyvenime yra svarbiausia? Ne auksas, turtai, medaliai tokiu atveju brangūs. Už čiurkšlę vandens ar duonos trupinį tie žmonės atiduodavo auksinius laikrodžius ir grandinėles...

Manau, kartais verta apžiūrėti panašų filmą ir susimąstyti, ar iš tikrųjų mums dabar taip sunku ir nepatogu gyventi. Tarsiu nepopuliarų šūkį: džiaukimės, kad gimėm ir augam taikos laikmečiu. Mūsų seneliams, tėvams likimas lėmė daug sunkesnį gyvenimą, su nepritekliais ir pavojais. Ar mums pakaktų tiek orumo, jėgų ir ištvermės? Skundžiamės, kad šiais laikais sunku gyventi. Nesunku. Pažįstami senukai, sulaukę labai garbaus amžiaus, išgyvenę karus, okupaciją, vėliau pokario metus, tvirtina, kad dabar tai jau yra „rojus“. Viena šimtametė senučiukė pripažino, kad gaila jai dabar būtų mirti – taip šiais laikais gera gyventi! Gal dėl to noro, nepaisant įvairių ligų ir gyvenimo audrų, ji sulaukė 102 metų.

Iš kur semtis tos teigiamos energijos ir meilės gyvenimui? Kiekvieną dieną raskim ką nors, ką ateity mielai prisiminsim: pavasarį parskridusį gandrą, žalią kvepiančią pievą, ant smilgos užsiritusią boružėlę, saulėje spindinčius apšerkšnijusius medžius, pirmąją meilę, vaiką ištiestom rankutėm, žengiantį pirmą žingsnį, sušukusį: „Mama!“, „Tėte!“.

Pasižadėkim šiais metais, kad nors kartą stabtelsim ir pastebėsim tai, kas akivaizdu, nepaprastai paprasta, bet galbūt svarbiausia gyvenime.

www.punskas.pl (bb)