Janutė lyg iš Vaižganto apysakos

(Tęsinys)

Nuvykau su Janute pasikalbėti. Pateikiau jai keletą klausimų.

Iš kur išmokote berti gėlytes? Daug metų mokėte kitas mergaites darniai berti per procesijas.

Mane mokė iš to paties Kreivėnų kaimo Marė Grigučių. Būdama ketverių metukų jau ėjau berti gėlyčių ir ilgai bėriau. Kai paūgėjau, o Marė – mano pirmutinė mokytoja, planavo išvykti Amerikon (vėliau ji išvyko), man parodė, kaip mokyti visą pulką mergaičių. Labai buvo geros ir mamos, ir jų mažos dukterys, manęs klausė ir surinkdavau kasmet po 26 poras. Jau mažiau būdavo, kai berti gėlių per procesiją ėjo 20 porų mergaičių. O mažiausią pulkelį tai turėjau 15 porų. Truputį buvo skaudu ir liūdna, kai po dvidešimties šito darbo metų buvau jaunų mamų, atvedusių savo dukras, naujos kartos, atstumta. Bet su tuo susitaikiau. Liko geri prisiminimai. Net pernai nustebau, kai gavau gėlių Mokytojų dienos proga. Niekad nežinojau, kad tokia diena yra ir kada yra. Gerai sutariau su a. a. kunigu J. J. Maceku, kuris visada mokėdavo paraginti ne tik ministrantais būti berniukus, bet ir mergaites dalyvauti procesijose. A. a. kunigas I. Dzermeika buvo griežtesnis ir kartais bardavo, bet skatino dėvėti tautinius drabužius, procesijos buvo ilgos ir daug jaunimo prisijungdavo.

Kada anksčiau Punske būdavo procesijos?

 Per atlaidus: I – šv. Jurgio, per Jurgines buvo ir mišparai, II – per Devintines, buvo „nedelnykas“, ėjo procesijos kasdien nuo ketvirtadienio iki kito ketvirtadienio ir bėrėm gėles (tada, kai aš pati dar maža buvau, o vėliau išėjo šita procesijų savaitė iš mados), III – Petrinės (buvo ir mišparai), IV – per Žolines. Prie kunigo Dzermeikos ir vėliau prieš Velykas ir per jas buvo procesijos. Kai aš dar bėriau, tai per Velykas nėjo.

O kas tie mišparai?

Kai iš vakaro prieš atlaidus lotyniškai buvo giedamos psalmės. Per atlaidų procesiją tai giedojo vis lietuviškai.

Pas Jus auga įdomios gėlės. Ar tai vaistažolės?

 Šitos, kur aukšti krūmeliai, pačios pasisėjo. Net nežinau, kaip vadinasi. Kaimynė laiko tokias troboj ant palangės, o čia lauke auga ir žydi. Kvepia tik naktį. O štai šitos debesylos. Padžiovintos ir užplikytos – kompresas arba arbata – padeda nuo galvos skausmo. Lygiai šitie dagučiai – nuo priepuolio. Čia dar senelio sodinta, jis buvo gavęs iš Matulevičių močiutės, ir neišnykę. Aš kiekvieno medelio gailiu, augalo taip pat, todėl jie nuo seno taip ir auga. Štai dar kaštavolas – šaknis kai sutarkuoji ir patrini kojas, sako, kaulai sustiprėja.

Mykolo Burdulio, mirusio 1905.04.15, gyvenusio 54 metus, kapas (graži tvorelė ir du kryžiai: vienas skaldyto akmens su kryžiumi, kalvio darytu, įdomiais ornamentais, kitas šalia – be jokio užrašo,  metalinis)

Janutės Burdulių trobelė medinė, bet daug išgyvenusi ir regėjusi. Tvartas molinis, o jame 15 ožkų, ožkelių. Mažam kiemelyje vietos pakanka – antys, kuoduotos perekšlės vištos, vedinos viščiukais, šuneliai... Už trobelės nemažas gabalas žemės, kur vešliais lapais, be jokios piktžolės runkeliai, griežčiai, kitokios daržovės. Tiek runkelių prisodinti ir apkuopti – seniai tie laikai praėjo...

Kazys Uzdila (90 m.), buvęs kreivėniokas, sako:

– Ji nepavargsta, kasmet sodina runkelius ir taip kuopia visą pavasarį. Laiko dvi karves, neblogos, ir ožkų visada daug. Kaimynai užarė pusės kilometro kelią ir net takelio nebeliko iki vieškelio, aplinkui aptvarai, ganyklos, o Janutė kas sekmadienis bažnytėlėje ir kiekvieną sykį įmeta pinigėlį, nors tai irgi jau išeina iš mados, nes mažai duoti nedera, daug – vėl dairysis kaimynas į kaimyną... O ji vis atlieka bažnytinį įsakymą, kad ir kukliai. Ji kaip pasakoje, net elektros neturi. Dar anksčiau pasimaldavo senelio darytomis girnelėmis rugių ir pasikepdavo duonos. Dabar parsineša iš Punsko. Janutė vis žvali, ilga kasa, nors tamsūs plaukai pablukę. Ji kantriai ir visad su šypsena saugo tėviškę, puoselėja. Norėtų jai padėti valsčius, bet ji oriai atsisako. Neseniai gretimo kaimo buvęs ūkininkas Romas Tumelis kieme iškasė šulinį, o anksčiau vis eidavo ir iš šaltinio vandens parsinešdavo. Elektrą kad prijungtų, tai pati nesutiko, nes labai bijanti.

Jos senelis, tas akmenskaldys, buvo didelis stipruolis. Kai padarė Kreivėnų kaimo kryžių, nuskaldė didžiulių akmenų šonus, tai sako, kad reikia suvežt. Suėję bernai nepajėgia įkelti vežiman ar į roges. Kažkurio tėvas sako: „Nu jau nedarykit sarmatos, ba kap parlėks Poviliukas, tai cikrai sarmatos pridaris. Jis gi vienas paima ir pakelia...“

Toliau kalbamės su Janute.

O kokie Jūsų kaimynai?

Geri. Kai paprašau, suaria, pasėja javo, padeda surinkti. Kai buvau nusilaužusi koją, labai daug padėjo, net ir valgyt siūlydavo ir atnešdavo. Bet nenoriu naudotis, dar turiu jėgų ir susidorosiu. Kai buvo sykiu brolis Antanas, nuveždavo parduoti ožkelių, buvo lengviau, bet jis mirė prieš kelerius metus.

Papasakokit apie savo senelį knygnešį ir akmenskaldį Poviliuką. Ar šie akmenys kieme senelio darbo?

Taip, jis skaldė akmenis. Punsko bažnyčios, Rudaminos bažnyčios laiptai – jo, Povilo Matulevičiaus darbo. Buvo stiprus, dėl to ir knygų į Tilžę eidavo krepšy nešdamas kūjį ir plaktuką, skeltuką. Jei kareiviai vaikšto, jis išsitraukia prietaisus ir skelia akmenis.

Mykolo Burdulio antkapio fragmentas

Janutė daug ką pamena iš pasakojimų apie senelio nutikimus nešant iš Tilžės spaudą, bet tai paliksiu Knygnešių dienai...

Pasiklausius žmonių pasakojimų apie Janutę ir prisiminus, kokia ji vikri būdavo tarp mergaičių per procesijas, repeticijas, susidaro vaizdas, kad laikas josios nepakeitė. Ji primena Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ aprašytą Severiutę, bet labiau su Mykoliuko savybėm. Kukli, darbšti, kantri, užsisklendusi savam pasaulėly, niekam nesiskundžia. Pažįstami sako, kad turėjusi pasisekimą tarp vaikinų, bet nesurado tokio kaip Vaižganto herojai, nenorėjusi priekaištų, kad ji mažažemė ir pan. Nenorėjo ir gimtinės palikti, kai siūlyta eiti į marčias...

Net žmogus prašviesėji viduje pabendravęs su tokios tyros sielos asmenybe. Turtų jokių, o koks neapsakomas džiaugsmas trykšte trykšta, matomas veide, akyse. Mokėjimas įžvelgti visame kame grožį – jai viskas gražu, gera. Tai menas. Ji džiaugiasi kiekvienu augalėliu, paukšteliu, gyvūnėliu, medeliu, kurie per tankiai suaugę gal uždengė obelims saulės šviesą, todėl nėra obuolių, bet pagarba medžiams išlikusi – kaip priesakas nuo seno lietuviui.

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)