Mirė kunigas J. J. Macekas

 

Kunigas J. J. Macekas mirė 2010 m. rugpjūčio 13 d. Smalėnuose prie stalo melsdamasis. Palaidotas rugpjūčio 16 d. Smalėnų kapinėse. Su Velioniu, buvusiu Seinų parapijos, Smalėnų vikaru, Punsko vikaru, klebonu, atsisveikino ir laidotuvėse dalyvavo parapijiečiai, Smalėnų ir Punsko bažnytiniai chorai. Elko vyskupas Kaminskis (Kamiński) pasakė jaudinantį pamokslą ir kalbą, paminėdamas gražius kunigo Maceko patarnavimus.

Kun. J. J. Macekas prieš 27 metus laikė pirmąsias mišias Seinuose ir Suvalkuose lietuviams atgavus leidimą melstis gimtąja kalba. Kunigui Bernardui Augaičiui jis buvo autoritetas. Smalėnuose laisvalaikiu jiedu susitikdavo pasikalbėti.

Punsko klebonas Česlovas Baganas sako: „Tai neeilinis kunigas, tylus, ramaus būdo. Puikiai išmoko lietuviškai ir labai mylėjo lietuvius. Čia aukojo save ir patarnavo. Punske jis vikaravo apie 5 metus, klebonavo apie 10 metų. Išėjęs pensijon per dvejus metus dar atvažiuodavo į Punsko bažnyčią laikyti mišių. Kai regėjimas susilpnėjo – vengė važiuoti“.

Janina Burdulytė, ilgus metus vadovavusi procesijai ir mergaitėms, kurios bėrė gėlytes, sako: „Tai buvo geras kunigas, nesibardavo, pagirdavo, kai surinkdavau vis 20 porų mergaičių per procesijas berti gėlytes“.

Algirdas Vektorius pasakoja: „Prisimenu kunigą Maceką iš mokyklos suolo laikų, 1965 metų, kai Krasnagrūdoje kas savaitė dvi valandas mokydavo tikybos. Jį iš Seinų atveždavo arba mano tėvas, ar kitų mokinių tėvai. Mes, mokiniai, po pamokų eidavom susitikti su kunigu į Bolesiaus Čeropsko namus. Vėliau kunigas nusipirko motocikliuką „Osa“ ir pats atvažiuodavo.

Nuo pat pradžių rodė susidomėjimą lietuvių kalba ir begalinį norą jos pramokti. Sąsiuvinyje įrašydavo vis po keletą lenkiškų žodžių ir jam išversdavau. Per kitą tikybos pamoką jau būdavo juos išmokęs. Kartais blogai kirčiuodavo ar tardavo. Bet vis daugiau mokėjo lietuviškai, jau nesigėdijo skaityti, o vėliau ir kalbėti, sakyti pamokslus. Grupę jaunuolių prikalbino būti ministrantais ir kas sekmadienis Seinuose patarnauti prie altoriaus. Globodavo mus, ministrantus. Vis turėdavo nemažą grupę – apie 14 berniukų. Nebuvo paprasta išlaikyti egzaminą. Reikėjo „paragauti“ lotynų kalbos. Kunigas surašė, paskui klausė ir reikėjo atsakyti lotyniškai. Pradžioje ir mišios Seinuose jo laikytos lotynų kalba.

Jis Seinuose apsigyveno su mama. Tėtį hitlerininkai sušaudė per karą. Mama palaidota Lomžoj, iš kur ir buvo kilusi.

Būnant ministrantu kunigas paskatino pasirašyti pasiaukojimo Marijai aktą. Tą lapelį turiu iki šiol. O šie maldos žodžiai lydi mane visą gyvenimą: „Dievo Motina, Nekalčiausioji Marija, Tau aukoju savo kūną ir sielą, visas maldas ir darbus, džiaugsmus ir kančias – visa, kas esu ir ką turiu, džiugia širdimi atiduodu Tavo meilės vergystei. Palieku Tau visišką laisvę naudoti mane sielų išganymui ir šventosios bažnyčios, kurios Tu esi Motina, pagalbai. Nuo šiol visa noriu daryti su Tavimi, per Tave ir Tau. Žinau, kad savo jėgomis nieko negaliu pasiekti. Tu gi viską gali, kas yra Tavo Sūnaus valia, ir visada nugali. Padaryk, Ištikimųjų pagalba, kad mano šeima, parapija ir visa Tėvynė būtų Tavo ir Tavo Sūnaus karalystė. Amen“.

Seinuose surengus lietuviškų mišių atgavimo 25-mečio minėjimą, jis su malonumu priėmė kvietimą dalyvauti, bet atsisakė dėl prastos sveikatos. Sakė, jog jam buvusi didelė garbė patarnauti lietuviams Seinuose, Punske, Suvalkuose bei Smalėnuose“.

 

Dėkoju už pasisakymus.

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)